Agnė Baliukonytė. Demokratija Lietuvoje 2030 metais: pilnutinė ar tik fasadinė?

Diskusijos šia tema su politologu Algimantu Jankausku klausykitės „Laisvosios bangos“ radijo pokalbiuose apie ateities Lietuvą, gegužės 9 d., penktadienį, 21 valandą.

Šiandien, lietuvių tautai išgyvenant tapatybės krizę, gilėjant Europos integracijai ir didėjant spaudimui įsilieti į globalią rinką, tenka kelti klausimą: Lietuva, kur eini?

2012 metais buvo patvirtintas globalios Lietuvos projektas – „Lietuva 2030-taisiais“, kurios tikslas - sumani, atvira ir kūrybinga Lietuvos visuomenė. Tačiau ar pelnytai buvo užmiršta senoji politinės minties tradicija? Galbūt būtų vertinga atsigręžti į tarpukario inteligentų politinius apmąstymus? 

Po karo, išeivijoje, pasirodė tekstas „Į pilnutinę demokratiją“, kuris savyje talpino išplėtotą demokratijos Lietuvoje viziją, nustatančią gaires, kurių reikia laikytis santvarkai pasiekti, įtvirtinti ir išlaikyti. Pilnutinė demokratija – alternatyva daugumai šiuolaikinių demokratinių režimų, kurie jau praradę tikrąjį savo turinį ir nebekuria organiškos valstybės. Remiantis ja, asmuo yra pats svarbiausias, todėl santvarka tampa tik priemone sėkmingai siekti savo tikslų. Apimdama politinę, kultūrinę, socialinę, ekonominę sritis, pilnutinė demokratija sudaro sąlygas asmens, visuomenės ir valstybės bendradarbiavimui. Minėtoje vizijoje keliami aukštos dvasinės tautos kultūros reikalavimai, kartu siekiama kilnaus požiūrio į žmogų, jį gerbiant ir vertinant.

Vienos svarbiausių sričių demokratijai skleistis yra kultūra ir religija. Valstybė turi užtikrinti, kad pilietis nebūtų pavergtas valdančiųjų pažiūrų. Be to, turi būti sukurta galimybė ne tik sąžinės laisvei, tačiau ir realiai jos kūrybai bei darbams. Dėl šios priežasties, pasaulėžiūriniai klausimai turi būti sprendžiami ne valstybės, o pasaulietinių bendruomenių, kuriant kultūrinę savivaldą. Tuo tarpu politika turi rūpintis bendrojo gėrio siekimu per ekonomiką, teisinį reguliavimą, socialinę rūpybą. Verta atkreipti dėmesį, jog visų pasaulėžiūrų laikymas lygiateisėmis savaime nereiškia būtinybės politikui neturėti savo pozicijos. Priešingai, jis turi ir net privalo vadovautis tam tikrais pasaulėžiūriniais principais, tačiau negali siekti visuotinio jų įtvirtinimo valstybėje. 

Ūkio srityje, pagrindinis valstybės tikslas – krašto ūkinę gerovę paversti visos tautos gerove, suteikiant galimybę visiems piliečiams patiems patenkinti savo gyvenimo ūkinius ir kultūrinius poreikius. Valstybė turi užtikrinti, jog asmuo nebūtų pajungtas ūkiui, o privati iniciatyva netaptų valdančiųjų įrankiu įtakai plėsti. Tai užtikrinus, suteikiamos prielaidos reikštis piliečių kūrybai, taip stiprinant pačią demokratinę santvarką. 

Kaip ir pilnutinės demokratijos, taip ir strategijos „Lietuva 2030-taisiais“ kuriama vizija skiria dėmesį žmogui, jo kūrybinių jėgų telkimui. Nors visuomenė suprantama kaip demokratijos išlikimo sąlyga, pagrindinis jos kriterijus yra nebe asmens laisvė galvoti ir veikti, o gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių, konkuruoti tarptautinėse rinkose. Nėra nurodomos aiškios priemonės, kaip užtikrinti asmens laisvę ir orumą, bet mąstoma, kaip demokratiją padaryti masišką. Kokybinį demokratijos išpildymą keičia kiekybinis. Vietoje pilietiškos, politiškai brandžios bendruomenės yra kuriamas ambicingos, globalios ir prisitaikančios visuomenės įvaizdis. Gerovės valstybės gyvavimas tampa priklausomas nuo šiuolaikinių vertybių, bet jų atskaitos taškas nėra nurodomas. Taigi projektas „Lietuva 2030-taisiais“ yra vertybiškai nestabilus, kas savaime leidžia abejoti jo teigiamu indėliu siekiant gerinti Lietuvos politinę sistemą.

Susidūrus senosioms pilnutinės demokratijos idėjoms ir šiuolaikinėms politinėms strategijoms, iškyla nemažai klausimų. Kodėl demokratijos sampratai neužtenka remtis tik valstybe, bet būtina atsižvelgti į asmenį? Ar šių dienų kontekstas dar vis tinkamas pilnutinei demokratijai? Svarbiausia, kaip prisidengiant demokratija, nepajungti piliečių valstybės interesams ir įtakos plėtimui?