Kard. Mauro Piacenza. Popiežių mokymas apie celibatą – nuo Pijaus XI iki Benedikto XVI (II)

Skelbiame tęsinį Dvasininkijos kongregacijos prefekto kardinolo Mauro Piacenza pranešimo, skaityto 2011 m. sausio 27 d. Arse vykusioje konferencijoje „Kunigiškasis celibatas: jo pagrindas, džiaugsmai ir iššūkiai“. Šioje dalyje aptariamas neseniai šventuoju paskelbtojo popiežiaus Jono XXIII bei Pauliaus VI mokymas.

Jonas XXIII ir enciklika Sacerdotii nostri primordia

Gerai žinoma, kad palaimintasis Jonas XXIII visą encikliką paskyrė šventajam Arso Klebonui, minint pirmąjį jo gimimo dangui šimtmetį. Šioje enciklikoje Jonas XXIII dar kartą imasi Pijaus XI ir ypač Pijaus XII išplėtotų pamatinių mergeliškumo ir celibato dėl dangaus Karalystės temų ir konkretizuoja jas pavyzdine šv. Jono Marijos Vianėjaus figūra, kurią parodo kaip esmingą katalikiškosios kunigystės atvaizdą. Popiežius paaiškina, kaip visos būtinos ir kunigui būdingos dorybės buvo šv. Jono Marijos Vianėjaus priimamos ir išgyvenamos. Enciklikos tekste jis pabrėžia kunigo asketiškumą, maldos ir Eucharistijos garbinimo vaidmenį, taip pat sielovadinį uolumą.

Netiesiogiai cituojant Pijų XI, šioje enciklikoje pripažįstama, jog, siekiant įvykdyti kunigiškąsias pareigas, reikia šventumo, net didesnio nei vienuoliškojo luomo; taip pat tvirtinama, kad kunigystės didybę sudaro Jėzaus Kristaus sekimas. Jonas XXIII teigia: „Sakoma, kad Arso ganytojo veidas švytėjo angelišku skaistumu. Tam, kas iš jo mokosi, daro įspūdį ne vien didvyriškumas, kuriuo šis Kristaus atletas palenkė tarnauti savo kūną (plg. 1 Kor 9, 27), bet taip pat įtikinimo galia, kuria jam pavyko patraukti penitentų minias.“

Palaimintajam Jonui XXIII akivaizdu, kad Arso Klebono atveju jo tarnybinis veiksmingumas susijęs su jo tobulo susilaikymo dėl dangaus Karalystės ištikimybe, ir šis tobulas susilaikymas nėra sąlygotas tik tarnybos reikalavimų. Priešingai bet kokiam funkcionalistiniam kunigystės susiaurinimui, būtent pati tarnyba jos plačiausia sklaida yra sąlygojama ir kone nulemta ištikimybės celibatui.

Popiežius tęsia: „Skaistumui būtina askezė neužsklendžia kunigo bevaisiame egoizme, bet labiau atveria jo širdį ir padaro jį pasirengusį atsiliepti į savo brolių poreikius. Šv. Jonas Marija Vianėjus sakė: „Kai širdis yra skaisti, ji negali nemylėti kitų, nes atrado meilės šaltinį – Dievą.“

Šiuo tobulai teologiniu argumentavimu galima suprasti, kad Dievo Dvasia ir pasaulio dvasia yra viena kitai diametraliai priešingos. Enciklikoje pabrėžiamas konstitutyvus ryšys, siejantis celibatą, kunigiškąją tapatybę ir dieviškųjų slėpinių šventimą. Ypač pabrėžiamas ryšys tarp eucharistinio dieviškosios Aukos atnašavimo ir kasdienio dovanojimosi, taip pat išgyvenamo per šventąjį celibatą.

Jau 1959 m. popiežiškasis magisteriumas pripažino, kad nuklydimai dėl ištikimybės bažnytiniam celibatui ir dėl jo reikalingumo labai priklausė ir vis dar priklauso nuo netinkamai suprantamo jo santykio su Eucharistijos šventimu. Eucharistijoje kunigas ne funkcionaliu, bet realiu būdu dalyvauja vienintelėje ir nepakartojamoje Kristaus aukoje, kuri Bažnyčioje sakramentiškai sudabartinama ir atvaizduojama dėl pasaulio išganymo.

Toks dalyvavimas implikuoja dovanojimąsi, kuris turi būti visiškai integralus, apimantis taip pat kūną mergeliškajame būvyje. Neįmanoma nematyti, jog tarp dieviškojo garbinimo ir sakramentinės kunigystės yra gyvybinis ryšys. Dieviškasis kultas ir kunigystė daugeriopai tarpusavyje susiję. Neįmanoma rūpintis viena sfera neatsižvelgiant į kitą.

Tai būtina apmąstyti ugdant kunigus, taip pat svarbu suvokti, kad dvasininkijos reforma yra susijusi su naująja evangelizacija, kuri absoliučiai būtina. Palaimintojo popiežiaus Jono XXIII nurodymas tebegalioja ir šiandien, gal net dar dramatiškiau akcentuojant: „Raginame mylimuosius kunigus reguliariai tirti save, kaip švenčia dieviškuosius slėpinius, kokios yra jų dvasinės nuostatos, kai kyla prie altoriaus, ir kokius vaisius jie ketina iš to gauti.“ Eucharistija yra tuo pat metu šventojo celibato versmė ir savo ištikimybės „ištyrimas“, konkretus tikro dovanojimosi Viešpačiui momentas.

Paulius VI ir Sacerdotalis caelibatus

1967 m. birželio 24 d. paskelbta enciklika Sacerdotalis caelibatus yra paskutinė iš popiežių enciklikų, kuri ištisai skirta celibato temai. Atsižvelgdamas į tuojau po Vatikano II Susirinkimo susidariusį kontekstą ir visiškai priimdamas Susirinkimo mokymą, Paulius VI jautė poreikį autoritetingu magisteriumo aktu pabrėžti bažnytinio celibato nuolatinį galiojimą, kurio teisėtumą, anuomet dar labiau negu šiandien, buvo siekiama iš tikrųjų nuginčyti tiek istoriniais bei bibliniais, tiek teologiniais bei pastoraciniais argumentais.

Žinia, dekrete Presbyterorum Ordinis daromas skirtumas tarp paties celibato ir celibato įstatymo, 16 str. teigiant: „Tobulą ir nuolatinį Viešpaties Kristaus patartą susilaikymą dėl dangaus Karalystės, visais laikais ir mūsų dienomis noriai prisiimtą ir pagirtinai priimamą daugelio krikščionių, Bažnyčia visuomet aukštai vertino ypač kunigo gyvenime. Dėl šių priežasčių, pagrįstų Kristaus slėpiniu ir jo misija, celibatas, anksčiau dvasininkams tik patartas, vėliau lotyniškojoje Bažnyčioje įstatymais buvo padarytas privalomas visiems besirengiantiems priimti kunigystės šventimus.“ Ši perskyra yra trečiajame Pijaus XII enciklikos Ad Catholici Sacerdotii skyriuje, taip pat Pauliaus VI enciklikos 21 skirsnyje.

Abu dokumentai celibato įstatymą grindžia jo tikrąja kilme iš apaštalų, o per juos – iš paties Kristaus. Dievo tarnas Paulius VI enciklikos 14 skirsnyje rašo: „Tad manome, kad dabar galiojantis šventojo celibato įstatymas turėtų ir mūsų dienomis būti tvirtai susietas su bažnytine tarnyba, padėti tarnautojui išskirtinai, galutinai bei visiškai pasirinkti vienatinę ir aukščiausią Kristaus meilę ir atsiduoti Dievo kultui bei Bažnyčios tarnybai, būti jo gyvenimo padėties tikinčiųjų bendruomenėje ir pasaulietinėje visuomenėje skiriamuoju ženklu.“

Čia pat tampa akivaizdu, kad popiežius pasitelkia ankstesniam magisteriumui būdingą celibato kultinio pagrindimo argumentaciją ir ją sujungia su Vatikano II Susirinkimo iškeltais teologiniais, dvasiniais bei sielovadiniais motyvais, pabrėždamas, kad šis dvejopas pagrindimas neturi būti laikomas antiteze, bet suvoktinas per tarpusavio ryšį kaip vaisinga sintezė.

Ta pati prieiga randama dokumento 19 skirsnyje, kuriame pristatoma kunigo kaip Bažnyčios tarnautojo ir Dievo slėpinių tvarkytojo užduotis. Šių svarstymų kulminacija yra 21 skirsnyje, kur teigiama: „Kristus, vienatinis Tėvo Sūnus, Įsikūnijimo galia buvo nustatytas dangaus ir žemės, Tėvo ir žmonių giminės Tarpininku. Jėzus – ir tai visiškai derėjo su šia misija – visą savo gyvenimą išliko nekaltybėje, žymėjusioje jo visišką atsidavimą Dievo ir žmonių tarnybai. Šią gilią nekaltybės ir kunigystės sąsają Kristuje atspindi Tarpininko ir amžinojo Kunigo kilnumo bei misijos dalininkai, ir toks bendrininkavimas juo tobulesnis, juo šventasis tarnautojas laisvesnis nuo kūno ir kraujo saitų.“

Kai kurie dėl neįkainojamos šventojo celibato vertės ir iš to išplaukiančio tinkamo jo įvertinimo, o kur tai būtina, ir ryžtingo gynimo dvejoja. Šias abejones galima paaiškinti netinkamu supratimu tikrosios svarbos, Bažnyčioje tenkančios įšventintiesiems tarnautojams, nesuvokiant jų tarnybos nepranokstamo ontologinio sakramentinio, taigi realaus, ryšio su vyriausiuoju Kunigu Kristumi. Be šių neišvengiamų kultinių ir kristologinių aspektų, enciklika pateikia aiškią ekleziologinę nuorodą, kuri taip pat esmingai svarbi siekiant tinkamai suvokti celibato vertę: „Kristaus Jėzaus pagautas (Fil 3, 12) ligi visiško atsidavimo jam, kunigas tobuliausiai supanašėja su Kristumi meile, kuria amžinasis Kunigas myli savo Kūną – Bažnyčią, atiduodamas už ją save, kad padarytų ją garbingą, šventą ir nesuteptą (plg. Ef 5, 25–27).

Pašvęstoji šventųjų tarnautojų nekaltybė iš tiesų parodo skaisčią Kristaus meilę Bažnyčiai ir šios skaisčios bei antgamtinės sąjungos, kurios dėka Dievo vaikai gimsta ne iš kūno ir kraujo (Jn 1, 13), vaisingumą“ (26). Kaip Kristus galėtų mylėti Bažnyčią kitaip negu mergeliškąja meile? Kaip galėtų kunigas, alter Christus, būti Bažnyčios sužadėtinis kitaip, negu mergeliškuoju būdu? Iš viso enciklikos svarstymo iškyla gili šventojo celibato motyvų tarpusavio sąsaja; bet kuriuo aspektu svarstant, atskleidžiamas dar radikalesnis ir glaudesnis jo ryšys su kunigyste.

Tarp ekleziologinių celibato motyvų enciklikos 29, 30 ir 31 skirsniuose pabrėžiamas nepranokstamas celibato ir Eucharistijos slėpinio ryšys. Teigiama, kad dėl celibato „kunigas artimiausiai susivienija su atnaša, padėdamas ant altoriaus visą savo gyvenimą, paženklintą kruvinos aukos žymėmis“ (29), „kasdien mirdamas sau ir dėl Kristaus ir jo Karalystės meilės atsižadėdamas šeimos teisėtos meilės, atras pilnatviško ir vaisingo gyvenimo Kristuje garbę, nes kaip Jis ir Jame mylės ir atsiduos visiems Dievo vaikams“ (30).

Paskutinis didelis motyvų kompleksas, pateikiamas grindžiant šventąjį celibatą, susijęs su jo eschatologine prasme, pripažįstant, kad Dievo Karalystė nėra iš šio pasaulio (plg. Jn 18, 30), kad prisikėlus nei vedama, nei tekama (plg. Mt 22, 30) ir kad brangi dieviškoji tobulo susilaikymo dėl dangaus Karalystės dovana yra „ypatingas dangiškųjų gėrybių ženklas” (plg. 1 Kor 7, 29–31).

Celibatas yra parodomas kaip „žemiškosios kelionės galutinio tikslo liudijimas ir sykiu kvietimas visiems pakelti akis į dangų“ (34). Tas, kam suteikta valdžia vesti brolius į Kristaus pažinimą, priimti apreikštąją tiesą, gyventi vis labiau nepriekaištingą gyvenimą ir, trumpai tariant, vesti į šventumą, – tas celibate randa tinkamiausią ir ypač galingą pranašystę, galinčią suteikti ypatingą autoritetą tarnystei ir pavyzdinį bei apaštališkąjį vaisingumą veiklai.

Enciklikoje taip pat ypač aktualiai atsakoma į priekaištus, kad celibate įžvelgiamas žmogiškumo apmarinimas, atimant vieną gražiausių gyvenimo aspektų. 56 skirsnyje teigiama: „Kunigo širdyje meilė nėra užgesusi. Semiama iš tyriausio šaltinio (plg. 1 Jn 4, 8–16), praktikuojama sekant Dievu ir Kristumi, gailestingoji meilė yra ne mažiau reikli ir konkreti už bet kurią autentišką meilę (plg. 1 Jn 3, 16–18). Ji atveria kunigui begalinį horizontą, pagilina ir išplečia jo atsakomybės pajautą – brandaus asmens ženklą – ir kaip aukštesnės ir didesnės tėvystės išraišką apsčiai išugdo pilnatviškų ir jautrių jausmų.“ Trumpai tariant, integraliai pakylėdamas žmogų „celibatas veiksmingai prisideda prie jo tobulėjimo“ (55).

1967 m. paskelbdamas encikliką Sacerdotalis caelibatus, Dievo tarnas Paulius VI tuo padarė vieną drąsiausių, visą jo pontifikatą paaiškinantį magisteriumo aktą. Tai enciklika, kurią turi dėmesingai išstudijuoti kiekvienas kunigystės kandidatas nuo pat savo ugdymo kelionės pradžios ir, žinoma, prieš prašydamas leisti priimti diakonato šventimus. Ją reikia studijuoti periodiškai, tęstinio ugdymo metu, ji turi tapti atidžių biblinių, istorinių, teologinių, dvasinių ir pastoracinių studijų ir taip pat gilaus asmeninio apmąstymo objektu.

Šaltinis: www.bernardinai.lt