Kard. Mauro Piacenza. Popiežių mokymas apie celibatą – nuo Pijaus XI iki Benedikto XVI (IV)

Baigiame publikuoti Dvasininkijos kongregacijos prefekto kardinolo Mauro Piacenza pranešimo, skaityto 2011 m. sausio 27 d. Arse vykusioje konferencijoje „Kunigiškasis celibatas: jo pagrindas, džiaugsmai ir iššūkiai“. 

Benediktas XVI ir Sacramentum caritatis

Paskutinis mūsų aptariamas popiežius yra dabartinis Šventasis Tėvas Benediktas XVI. Jo magisteriume kalbant apie kunigiškąjį celibatą nepaliekama jokios erdvės abejonei, tiek dėl disciplininės normos nuolatinio galiojimo, o visų pirma dėl celibato teologinio, ypač kristologinio ir eucharistinio pagrindo.

Šventasis Tėvas paskyrė visą posinodinio apaštališkojo paraginimo Sacramentum caritatis skirsnį celibato temai. Ten skaitome: „Sinodo tėvai panoro pabrėžti, kad tarnaujamoji kunigystė šventimais reikalauja pasidaryti visiškai panašiam į Kristų. Su visa pagarba Rytų Bažnyčių skirtingoms praktikoms bei tradicijoms būtina patvirtinti kunigiškojo celibato, pagrįstai laikomo neįkainojamu turtu, giliąją prasmę; Rytų Bažnyčiose šitai patvirtinama tuo, kad kandidatai į vyskupus atrenkami tik iš celibatiškai gyvenančių kunigų ir kad daugelio kunigų savanoriškai praktikuojamas celibatas labai vertinamas.

Toks kunigo apsisprendimas savitai išreiškia jo savęs atidavimą, darantį jį panašų į Kristų, ir jo pasiaukojimą vien dėl Dievo karalystės. Tai, kad Kristus, amžinasis Vyriausiasis Kunigas, pats savo misiją iki kryžiaus aukos įgyvendino mergeliškumo būvyje, teikia patikimą pagrindą suvokti lotyniškųjų apeigų Bažnyčios tradicijos prasmę. Todėl neužtenka kunigiškąjį celibatą suprasti vien funkciniu aspektu. Iš tiesų tai ypatingas būdas savo gyvenseną padaryti panašią į paties Kristaus gyvenseną.

Toks pasirinkimas pirmiausia išsiskiria jungtuvių pobūdžiu ir yra tapatinimasis su Kristaus kaip Sužadėtinio, atiduodančio savo gyvybę už sužadėtinę, širdimi. Vienydamasis su didžiąja bažnytine tradicija, Vatikano II Susirinkimu ir savo pirmtakais Petro tarnyboje, patvirtinu celibatinio kunigiškojo gyvenimo kaip visiško bei išskirtinio savęs atidavimo Kristui, Bažnyčiai ir Dievo karalystei ženklo grožį bei reikšmę ir todėl patvirtinu jo privalomumą lotyniškajai tradicijai. Brandos, džiaugsmo ir savęs atidavimo ženklinamas kunigiškasis celibatas yra didžiulė palaima Bažnyčiai ir pačiai visuomenei“ (24).

Lengva pastebėti, kad apaštališkajame paraginime kunigas daugelį kartų kviečiamas gyventi aukojantis, net iki kryžiaus aukos, siekiant visiško ir išskirtinio atsidavimo Kristui. Apaštališkajame paraginime primenamas ypač svarbus ryšys tarp celibato ir Eucharistijos; jei tokia magisteriumo teologija pilnutinai priimama ir iš tikrųjų taikoma Bažnyčioje, celibato ateitis bus šviesi ir vaisinga, nes tai bus laisvės ir kunigiškojo šventumo ateitis.

Taigi galime kalbėti ne tik apie celibato „sužadėtiniškąją prigimtį“, bet ir apie jo „eucharistinę prigimtį“, kuri kyla iš Kristaus aukos, kai jis nuolat save aukoja Bažnyčiai, ir kuri akivaizdžiai atsispindi kunigų gyvenime. Jie yra pašaukti savo gyvenime atkartoti Kristaus, su kuriuo supanašėja dėl kunigystės šventimų, auką.

Iš eucharistinės celibato prigimties galima kildinti daugelį teologinės minties plėtočių, kuriomis kunigas vadovaujasi atlikdamas savo pagrindinę tarnybą – švęsdamas Eucharistiją, kur žodžiai „Tai yra mano Kūnas“ ir „Tai yra mano Kraujas“ išreiškia ne tik jiems būdingą sakramentinį poveikį, bet ir tolydžiai bei konkrečiai turi formuoti kunigo gyvenimo atnašą.

Celibatinis kunigas asmeniškai ir viešai siejamas su Jėzumi Kristumi: jis padaro Jį iš tikrųjų esamą, pats tapdamas atnaša per tai, ką Benediktas XVI vadina „krikščioniškosios būties eucharistine logika“.

Kuo labiau Bažnyčioje bus suvokiama centrinė Eucharistijos vieta, ją vertai švenčiant ir nuolat garbinant, tuo labiau augs ištikimybė celibatui, tuo aiškiau bus suvokiama jo neįkainojama vertė ir, leiskite atkreipti dėmesį, daugės šventų pašaukimų į pašvęstąją tarnybą.

2006 m. gruodžio 22 d. kalėdiniame susitikime priimdamas Romos kurijos darbuotojus, Benediktas XVI sakė: „Tikrasis celibato pagrindas gali būti aptiktas pasakyme: Dominus pars mea – „Tu esi mano žemė“. Jis gali būti tik teocentrinis. Tai reiškia ne likti be meilės, bet leistis būti pagautam aistros Dievui ir didžiausioje gelmėje mokytis kartu su juo tarnauti žmonėms. Celibatas turi liudyti tikėjimą: tikėjimas į Dievą tampa konkretus pasirinkus gyvenimo būdą, prasmingą tiktai kai remiamasi Dievu. Grįsti gyvenimą Dievu atsisakant santuokos ir šeimos – tai rodyti, kad aš Dievą priimu bei išgyvenu kaip tikrovę ir todėl Jį galiu nešti žmonėms.“ Tik išgyvenant „paveldą“, kurį kiekvieno kunigo egzistencijoje sudaro Viešpats, tampa veiksmingas tas tikėjimo liudijimas, kurį rodo celibatas.

Tas pats popiežius Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime 2009 m. kovo 16 d. pakartojo, kad tai yra „Apostolica vivendi forma dalyvavimas „naujajame gyvenime“, dvasiškai suvokiant, naujas „gyvenimo stilius“, kurį pradėjo Viešpats Jėzus ir kuris apaštalams tapo savas.“

Neseniai pasibaigusiais Kunigų metais Šventasis Tėvas daug kartų kalbėjo kunigystės tema, ypač trečiadienio katechezėse, skirtose tria munera, taip pat pradėdamas ir užbaigdamas Kunigų metus, ir katechezėse šv. Jono Marijos Vianėjaus sukakčių proga.

Ypač pabrėžtinas Šventojo Tėvo dialogas su kunigais per Kunigų metų uždarymo vigiliją. Paklaustas apie celibato reikšmę ir sunkumus išgyvenant jį šiuolaikinėje kultūroje, popiežius atsakė, pradėdamas nuo centrinės vietos, kurią kasdienis Eucharistijos šventimas užima kunigo gyvenime: kunigas, veikdamas in Persona Christi, įasmenina Kristaus „Aš“, taip tapdamas jo vienintelės kunigystės

įgyvendinimu ir tęsimu laike. Šventasis Tėvas priduria: „Šio Kristaus „Aš“ vienijimasis su mūsų „aš“ implikuoja, kad esame „patraukiami“ taip pat į Prisikėlusiojo tikrovę, žengiame pirmyn į pilnutinį Prisikėlimo gyvenimą. Šia prasme celibatas yra anticipacija. Mes pranokstame šį laiką ir einame pirmyn, „patraukdami“ save pačius ir mūsų laiką į Prisikėlimo pasaulį, į Kristaus naujumą, į naują ir tikrą gyvenimą.“

Taip Benedikto XVI magisteriume patvirtinamas glaudus ryšys tarp eucharistinio celibato matmens, kuris yra jo ištaka, ir eschatologinio matmens, kuris įgyvendinamas ir anticipuojamas kunigiškuoju celibatu. Įveikdamas bet kokius bandymus funkciškai susiaurinti kunigo tarnystę, Šventasis Tėvas vėl įkelia ją į platų ir iškilų teologinį kontekstą, nušviesdamas ir pabrėždamas jos esminį santykį su Bažnyčia ir įvertindamas misionierišką galią, kylančią iš celibatu įgyvendinamo „daugiau“ dėl Karalystės.

Ta pačia proga Šventasis Tėvas su pranašiška drąsa sakė: „Agnostiniam pasauliui, pasauliui, kuriame Dievui nėra vietos, celibatas yra didžiulis skandalas, nes jis parodo, kad Dievas yra suvokiamas ir patiriamas kaip tikrovė. Eschatologiniu celibato gyvenimu ateities Dievo pasaulis įžengia į mūsų laiko tikrovę.“

Kaip galėtų Bažnyčia gyventi be celibato skandalo? Kaip galėtų ji gyventi be vyrų, dabartyje pasirengusių patvirtinti Dievo tikrovę, taip pat ir ypač savo kūnu? Šie teiginiai buvo apibendrinti ir tam tikra prasme vainikuoti ypatingoje Šventojo Tėvo homilijoje Kunigų metų užbaigimo proga, ją rekomenduoju jums perskaityti. Joje popiežius meldė, kad Bažnyčia būtų išlaisvinta iš menkesnių skandalų, idant būtų apreikštas tikrasis istorijos skandalas – Viešpats Kristus.

Išvados (7 punktai)

Baigdami šį pranešimą, kuriame atkreipėme dėmesį į reikšmingas popiežių magisteriumo ištraukas apie celibatą – nuo Pijaus XI iki Benedikto XVI, pabandysime apibendrinti išvadas, jos galėtų praversti kaip darbinis pagrindas ugdant kunigus, kad jie įstengtų priimti ir visapusiškiau išgyventi šią Viešpaties dovaną.

1. Pirmiausia pastebėtinas radikalus magisteriumo, buvusio iki Vatikano II Susirinkimo ir po jo, tęstinumas. Nors kartais akcentuojami gana skirtingi dalykai, kai kurie labiau liturginio bei sakralinio, kiti labiau kristologinio bei pastoracinio pobūdžio, nepertraukiamas mūsų aptartų popiežių magisteriumas nuosekliai grindžia celibatą tarnybinės kunigystės teologine tikrove, ontologiniu ir sakramentiniu panašumu į Kristų Viešpatį, dalyvavimu jo vienintelėje kunigystėje ir to implikuojamame imitatio Christi.

Tik klaidinga Susirinkimo tekstų hermeneutika galėtų nuvesti prie įžvalgų, jog celibatas – praeities atgyvena, nuo kurios reikėtų kuo greičiau vaduotis. Ši prieiga klaidinga ne tik istoriniu, doktrinos ir teologijos, bet ir ypač žalinga dvasiniu, pastoraciniu, misijiniu ir pašaukimų požiūriu.

2. Mūsų nagrinėto popiežių magisteriumo šviesoje matome, kad reikia įveikti kai kur gana paplitusį celibato redukavimą, traktavimą tik kaip bažnytinį įstatymą. Tai įstatymas tik todėl, kad yra vidinis Kunigystės ir panašumo į Kristų, kurį šis sakramentas apibrėžia, reikalavimas. Šia prasme ugdymas laikytis celibato labiau negu bet kokius žmogiškuosius ir dvasinius aspektus turi apimti tvirtą doktrinos matmenį, nes sunku išgyventi tai, ko nesuprantame.

3. Dėl celibato periodiškai per šimtmečius atsinaujinantys „debatai“ nepadeda jaunajai kartai aiškiai suprasti šios kunigiškąjį gyvenimą lemiančios duotybės. Visiems reikia įsisąmoninti tai, kas autoritetingai pareikšta dokumento Pastores dabo vobis 29 skirsnyje, nes tai drauge reiškia ir viso Sinodo susirinkimo nuomonę: „Sinodas nori, kad niekas nesuabejotų tvirta Bažnyčios valia laikytis įstatymo, reikalaujančio iš lotynų apeigų kandidatų į kunigystės šventimus laikytis savanoriško ir amžino celibato. Sinodas ragina atskleisti ir aiškinti visus biblinius, teologinius ir dvasinius celibato turtus, parodyti jį kaip brangią Dievo dovaną savo Bažnyčiai ir kaip ženklą Karalystės, kuri yra ne iš šio pasaulio, kaip ženklą Dievo meilės šiam pasauliui ir kaip ženklą nepadalytos kunigo meilės Dievui ir Dievo tautai.“

4. Celibatas yra evangelinio radikalizmo klausimas. Neturto, skaistumo ir klusnumo evangeliniai patarimai nėra rezervuoti tik vienuoliams, bet yra dorybės, kurias dera išgyventi su intensyviu misionierišku įkarščiu. Negalime išduoti mūsų jaunuolių! Negalime menkinti ugdymo lygio, o iš tikrųjų to, ką siūlo tikėjimas! Negalime išduoti šventosios Dievo tautos, laukiančios šventų ganytojų, tokių kaip Arso klebonas. Turime būti radikalūs, laikydamiesi Kristaus sekimo – Sequela Christi. Nesibaiminkime dėl dvasininkų mažėjimo. Jų mažėja, kai tikėjimo temperatūra kiek nukrinta, kadangi pašaukimai yra dieviškas, o ne žmogiškas „reikalas“, ir jie seka dieviškąja logika, kuri žmogaus požiūriu yra kvailystė. Tai reikalauja tikėjimo!

5. Labai sekuliarizuotame pasaulyje kaskart vis sunkiau suprantami celibato motyvai. Tačiau mes kaip Bažnyčia turime drąsiai paklausti: ar norime rezignuoti tokios situacijos akivaizdoje, priimdami tolydžio didėjančią visuomenės ir kultūros sekuliarizaciją kaip nepakeičiamą faktą, ar esame pasirengę gilios ir tikros Naujosios Evangelizacijos užduočiai, tarnaujant Evangelijai ir per tai – tiesai apie žmogų?

Šia prasme manau, kad motyvuotas celibato palaikymas ir tinkamas jo įvertinimas tiek Bažnyčios, tiek pasaulio gyvenime gali būti viena veiksmingiausių priemonių kovojant su sekuliarizacija. Kitaip, ką galėtų reikšti Šventojo Tėvo Benedikto XVI žodžiai, jog celibatas parodo, kad „Dievas priimamas ir išgyvenamas kaip tikrovė“?

6. Teologinės celibato šaknys turi būti suvokiamos žvelgiant į naują tapatybę, suteikiamą tam, kas paženklinamas Kunigystės šventimais. Ištikimybė celibatui natūraliai suprantama, plėtojama ir egzistenciškai išgyvenama, suvokiant kunigystės ontologinio bei sakramentinio matmens centrinį vaidmenį, taip pat kunigystės struktūrai būdingą eucharistinį matmenį.

Esminis klausimas nėra tai, kaip vesti debatus, o veikiau apie mūsų bendruomenių tikėjimo kokybę. Ar bendruomenė, kurioje stokojama pagarbos celibatui kaip Karalystės „laukimui“ arba eucharistiniam „troškimui“, galėtų gyvuoti?

7. Konferencijos pavadinime yra žodžiai: „pagrindimai, džiaugsmai ir iššūkiai“. Esu įsitikinęs, jog pirmieji du dalykai, pagrindų pažinimas ir džiugus celibato patyrimas, išgyvenamas pilnatviškai ir tampantis giliai žmogišku, atsako ne tik į tuos iššūkius, kuriuos pasaulis visuomet kėlė celibatui, bet ir padarys celibatą iššūkiu pasauliui.

Kaip buvo užsiminta pirmame šių išvadų punkte, neturime leisti, kad būtume sąlygojami ar įbauginami bedievio pasaulio, kuris nesupranta celibato ir norėtų jį panaikinti. Priešingai, privalome iš naujo atgauti pagrįstą supratimą, jog mūsų celibatas siūlo iššūkį pasauliui, jo sekuliarizmą ir agnosticizmą parodydamas kaip gilią krizę. Per šimtmečius jis šaukia, kad Dievas yra ir veikia!

Šaltinis: www.bernardinai.lt