Vincentas Brizgys. Žmogaus laisvė

Jokiame žmogaus parašytame veikale nerasime įdomesnių dalykų už tai, ką randame įsižiūrėję į gamtą. Gamtos bendras vaizdas yra didingas...



Jokiame žmogaus parašytame veikale nerasime įdomesnių dalykų už tai, ką randame įsižiūrėję į gamtą. Gamtos bendras vaizdas yra didingas, o detalės begaliniai gražios ir įdomios. Dar joks žmogus neaprašė visko, kas yra žemėje. Kur sekama Tvėrėjo sukurta tvarka, ten ir vadinamoje negyvoje gamtoje ir augmenijoje ir gyvūnijoje yra prasminga ir žavinti harmonija. Kai žmogus ar kitokios įtakos nekliudo gamtai sekti natūralia tvarka, tai sakome, kad gamtai duodame laisvė. Mes sakome, kad gamta neturi savęs ir savo prigimties sąmonės. Prigimties tvarka žmogų tiek žavi, kad jis net garbindavo negyvus ar gyvus daiktus. Prisimena, kai 1944—1945 metais po orinių bombardavimų išeidavai iš miesto griūvėsių, iš siaubo apimtų žmonių tarpo į mišką ir įsižiūrėdavai į augmenijos, paukštelių gyvenimą, kaip jie, visai nepaisydami to kas baisaus vyko čia taip netoli jų, tai žmonių elgesys vienų su kitais atrodydavo labai kvailas.

Žmogus turi savęs ir savo prigimties sąmonės privilegiją. Įdomu, kad žmogus elgdamasis sąmoningai ir apsisprendęs, iš savo elgesio kartais patiria daug džiaugsmo, sėkmės, o kartais apsivylimo, nesėkmės, visokios net tragiškos žalos pats sau ir kitiems. Tai pasako, kad žmogus nėra tiek tobulas, kad savo protu viską suprastų taip, kad nepadarytų klaidos. Ką žmogus praranda nesirūpindamas suprasti save, tai yra savo prigimtį? Per nerūpestingumo klaidą ir su žmogumi įvyksta taip, kaip vyksta bendrai gamtoje, jeigu nepaisoma daiktų natūralios tvarkos, jų prigimties. Gamtoje žmogus nieko naujo nesutvėrė, nepagamino, gamta jis tik naudojasi. Jeigu naudodamasis daiktais nepaiso jų prigimties, tai sakoma, kad toks žmogus elgiasi neišmintingai, patiria net įvairių katastrofų, pridaro ne lengvai ir ne greitai pataisomų nuotolių. Antai, buvusių derlingų miškų plotai kai kur žmogaus paversti tyrais ir žmogus nesugeba tuos tyrus vėl atgaivinti. Panašiai vyksta ir pačiame žmoguje bei jo gyvenime. Nepaisydamas savo prigimties tvarkos, savo paskirties, gyvena žmogus, kaip jam atrodo, labai „praktiškai“. Jis nevargina sau galvos tokiais klausimais kaip prigimties tvarka, patenkina savo kūniškus ne tik reikalus, bet ir užgaidas. Toks žmogus tačiau netenka net nuovokos, kiek jis praranda kitokių dvasinių išgyvenimų ir malonumų, nepramato ar gal net nepaiso savo ateities. Iš žmogaus gyvenimo kartais lieka tik tiek, kaip iš nualintos gamtos. Žinome, kad žmogus negimsta viską žinodamas, žinių reikia įsigyti — mokytis. Reikia mokytis ne tik kokių kitų dalykų, bet ir save pažinti, suprasti save, savo laimės turinį ir į ją kelius. Buvo ir yra žmonių, kurie po skaudžių klaidų surado ar pasiekė teisingą savęs ir savo gyvenimo supratimo kelią ir patyrė tos dvejopos savijautos skirtumą. Jeigu žmogus supranta Dievo sukurtą tvarką, kas ir kur žmogų saisto, gyvena pilnai atitinkančiai žmogaus paskirtį, tai gyvenimo tikrą prasmę ir džiaugsmą galima rasti visokiame luome, visokioje profesijoje.

Žmogus tačiau natūraliai trokšta ir siekia laisvės. Jis linkęs daug ką vadinti ir teisinti laisve. Laisvė buvo ir lieka visų siekiamas magiškas, visus žavintis žodis. Juo žmonės kultūringesni, tuo jie laisvę labiau brangina. Net keista, kad visokie tironai, kurie varžo kitų laisvę, nepakenčia jeigu kas kėsintųsi prieš jų laisvę. Tačiau, laisvės nė norėti, nė siekti negalima nesupprantant kas ji yra. Nors kelis žodžius ne apie kurios nors vienos srities, bet bendrai apie žmogaus kaip sąmoningos būties laisvę.

Kas yra laisvė? Laisvė yra galimybė žmogaus protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal proto ir teisingos sąžinės sprendimus. Kad laisvę supratus ir buvus tikrai laisvu, yra būtina pažinti ir suprasti žmogų saistančius dėsnius. Laisvės nėra ne tik ten, kur žmogui kliudoma pagal tokius sprendimus elgtis, bet ypatingai ten, kur kliudoma tuos dėsnius pažinti. Sunku kalbėti apie per mažai žinančio ar per mažai suprantančio žmogaus laisvę. Laisvė nėra tas pat, kas sauvalė ar netvarka. Kaip sakyta, laisvė yra galimybė žmogaus protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal proto ir teisingos sąžinės sprendimus. Kai pasitaiko, kad kuris nors asmuo nepajėgia elgtis pagal jo paties teisingus proto ir sąžinės sprendimus, tai jis pats save ir kiti jį laiko ar nepilnai normaliu, ar kokio nors įpročio, ydos vergu. Teisingai suprasta laisvė ir asmenis ir visuomenę veda į gerą. Klaidingai suprasta laisvė, sauvalė, netvarka yra daug kuo žalinga ir individams ir visuomenei.

Čia savaime prisimena klausimas santykio tarpe žmonių laisvės ir pasaulinės valdžios. Žmogus yra tokia būtybė, kad vienas asmuo, be jokių santykių su kitais žmonėmis, negalėtų gyventi. Teisingai suprasta ir teisingai naudojama laisvė praktiškame gyvenime veda žmones į tokius santykius, kad jie vieni kitiems padeda ne tik kasdieninio gyvenimo smulkmenose, bet tariant kasdieniniu, priimtu žodžiu, vieni žmonės valdo, o kiti yra valdomi. Šį valdžios ir valdymo žodį reikia suprasti kaip žmonių pagalbą vienų kitiems. Jeigu žmonės nebūtų reikalingi vieni kitų pagalbos, neturėtų vieni kitiems įtakos, jeigu būtum tik tarsi daiktai, kaip pvz., akmenys, vieni šalia kitų, tada tarpusavė žmonių valdžia nebūtų reikalinga, gal neturėtum nė tos sąvokos, nė tokio žodžio. Ne iš žmonių nusitarimų ir ne iš žmonių potvarkių seka, kad vieni gimdo ir augina, kiti pagimdyti ir auginami, kad vieni moko, kiti mokosi. Šiuose žmonių santykiuose prisimintina vienas dėsnis, kad apeliuoti į teises galima tik tiek, kiek yra atliekamos pareigos. Visatos ir žmogaus tvėrėjas yra Dievą. Visi dėsniai, iš kurių išvedamos žmonių teisės ir pareigos, seka iš Dievo sukurtos žmogaus prigimties ir jo santykių su Dievu. Iš to paties šaltinio seka ir žmonių santykiai vienų su kitais. Šie santykiai yra tiek teisingi savyje ir galutinoje išvadoje, tiek naudingi žmonėms, kiek jie derinasi su Dievo duotais žmogui dėsniais. Žmonių tarpe nėra natūralesnės ir aiškesnės priklausomybės, kaip priklausomybė tarpe gimdytojų ir jų vaikų. O tačiau yra aišku, kad tėvai nėra visagaliai savo vaikų atžvilgiu. Tėvai ir vaikai turi vieni kitiems ir teises ir pareigas. Net ir tie, kurie linkę teisinti negimusio kūdikio žudymą (abortus), nesutinka leisti tėvams nužudyti pagimdytą kūdikį. Visi sutinka, kad gimdytojai neatlieką natūralių pareigų savo vaikams, netenka į vaikus teisių. Panašiai yra su turinčiais galios visuomenėje — žmonių valdžia. Valdžios galia suponuoja pareigas ir teisėtų pareigų gerą atlikimą. Neatlieką savo pareigų, savaime netenka ir teisių priklausančių jų užimamai vietai. Tokie neatliekantieji savo pareigų, o naudoją tik teises, žmonių yra vadinami piktnaudotojais. Todėl ir sakoma, kad valdyti — reiškia, tarnauti. Šv. Povilas sako, kad visokia valdžia yra iš Dievo (Rom. 13, 1). Tuo norima pasakyti, kad žmonių susikurtos institucijos vadinamos valdžiomis seka iš Dievo sutvertos žmogaus prigimties. Vadinamos žmonių valdžios paskirtis yra žmonių pagalba vienų kitiems tvarkytis pagal Dievo sutvertos prigimties dėsnius. Valdžia, kuri tų dėsnių nepaisytų, nepaisytų savo buvimo pagrindo. Tokių neigiamų faktų pasitaiko, kur valdžios vardu legalizuojama tai, kas natūraliai yra nedora. Tai išdavos sekančios iš nepaisymo žmogų saistančių dėsnių, iš klaidingai suprastos valdžios, jos kompetencijos ir žmogaus laisvės.

Sakyta, kad laisvė yra galimybė žmogaus protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal proto ir teisingos sąžinės sprendimus. Kas yra tiesa, arba kokie žmogaus sprendimai yra teisingi? Kad atsakius į šį klausimą, reikia jį paaiškinti. Žmonės daug surado, kad ieškojo. Kas neieško, tas neranda. Yra buvę plataus mokslinio išsilavinimo, talentingų asmenų, kurie po savęs nepaliko nieko verto, kas juos primintų. Tai visi tie, kurie nieko neieškojo. Protingas žmogus visada ieško, ir niekad nesužinos tiek ir taip, kad jau nebūtų ko daugiau ieškoti. Taip yra, kas liečia medžiaginę tvariniją, taip yra ir su mūsų vadinama dvasine sritimi, kas liečia žmogų, Dievą, žmogaus santykius su Dievu. Jeigu, kuris žmogus žinotų mintinai viską, ką iki šiol yra pasakę gamtininkai, žinotų visą Šventą Raštą — Seną ir Naują Įstatymą, tai ir tokiam tiktų Kristaus žodžiai: Dar daug turėčiau jums pasakyti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis Tiesos Dvasia, ji įves jus į Tiesos pilnatvę (Jn. 16, 12). Tiesos ieškantiems, prašantiems, jos trokštantiems Tiesos Dvasia kalba. Tokiems ji kartais duoda nelauktų, stebėtinų minčių. Yra daugybė atvejų, kai tiesa, tarsi raktas į kokį rūpimą klausimą, ateina staigiai ir žmogus pats nežino iš kur ir kaip ta mintis jame gimė. Kuris žmogus tiesos nepasigenda ir neieško, tas jos ir neranda. Tačiau toks žmogus visada jaučia savyje stoką ko tai būtino. Kame žmogus randa jį patenkinančius atsakymus į svarbiausius klausimus? Filosofas prof. Jaque Maritain (buvęs ateistas gera valia ieškojęs tiesos) sako, kad atmetus Dievą netenka pagrindo tiesos meilė (Le paysan de la Garon). Žmogui be Dievo tiesos pagrindu ar šaltiniu lieka tik jis pats sau, ar kitas žmogus, kurį jis laiko išmintingesnių už save. O kiekvienas mintijąs žino, koks ribotas yra žmogaus protas. Jeigu Kristus pasakė, kad jis ne viską pasakė, ką turėtų žinoti ateities žmogus, tai ką sakyti apie tokius, kurie mano, kad kuris nors krikščionis mintytojas ar Karolis Marksas jau pasakė tiek ir taip, kad po jų jau nėra ko daugiau ieškoti. Kurie mano, kad praeityje jau viskas pasakyta, tokie daugiau neieško, neranda ir net nekenčia tiesos, pyksta, jeigu jiems tai kas primena. Sunku suprasti didesnį savęs nuvertinimą, kaip save ar kitą žmogų pastatant visokios tiesos šaltiniu ir kriterijumi. Net ir tas žmogus, kuris tiesą myli, jos ieško, turi būti atsargus, kad nepasitikėtų per daug savo protu, nepalaikytų tiesa kokios nors savo iliuzijos. Kai mūsų laikais matome subedievėjusių žmonių nupuolimą iki primityvios stadijos stabmeldžių tai geriau supranti tiesos šaltinio ir pagrindo Dievo žodžio vertę ieškant tiesos ir matai, kaip tie žmonės tiesos bijo ir nekenčia tiesos pagrindo, šaltinio. Kalbėdamas ne apie praeities, o apie mūsų laiko dalį žmonių, Sydney Harris 1978 metų Kalėdų proga (Chicago Sun Time, XII.25) rašo: „Jeigu Kristus gyventų šiandien, gal kiek ilgiau ( o gal ir ne) būtų toleruojamas, bet vis tiek būtų nužudytas ne žydų ir ne stabmeldžių, o pakrikštytų antikristų“. Žmogus daug kuo domisi, bet kiekvienas galvojantis žmogus pirmoje vietoje ieško tiesos. To žodžio dažnas net mintyje neištardamas jis ieško Dievo. Jo ieško ir tikintis, norėdamas ir stengdamasis jį geriau suprasti. Tas ieškojimas tęsias visą gyvenimą, niekad nesibaigia, nes net ir genialiausias žmogus nepajėgia Dievą pilnai suprasti. Nesąmoningai ieško Dievo ir kovojantys prieš Dievą, nes jeigu Dievo idėja neardytų jiems ramybės, jie nedarytų to, ką daro. Jie nesugeba šį klausimą ramiai svarstyti, todėl siekia jį užslopinti ir savyje ir kituose. (P. Jonas Paulius II, 1978.XII.27). Posakis: kova prieš Dievą, prieš Kristų ir tokios pastangos yra be jokios logikos. Tie, kurie tariasi kovoją prieš Dievą, tikrumoje kovoja prieš save ir prieš kitus žmonės, o ne prieš Dievą. Dievas nereikalingas kovotojų už jį, nebijo kovojančių prieš jį. Žmonės kovoja arba už žmogų, arba prieš žmogų. Visi vadinamieji kovotojai prieš Dievą, prieš tikėjimą, kovoja prieš tikinčius ir pagal tikėjimą gyvenančius žmones. Jie griauna visos žmonijos gyvenimą. Dievas nereikalingas civilinių įstatymų ginančių jo teises. Žmonės yra reikalingi vieni kitų pagalbos pažinti tiesą ir pagal ją gyventi. Tačiau tai pasiekiama ne įstatymų, o vieni kitų pamokymo keliu. Mokyti tiesos vieni kitus privalome, nes privalome vieni kitus mylėti. Žmogus ko pats nežino, negali nė pats norėti, nė kitiems siūlyti. Ko pats neturi, negali nė kitiems duoti. Tiesos nepažindamas ir kitų jos nepamokys. Kad supratus Krikščionybės kaip tiesos reikšmę asmens ir visuomenės gyvenime, reikia ją pažinti ir suprasti. Galimas atvejus, kad pažinęs krikščionybės turinį asmuo nėra tiek ją persiėmęs, kad pagal ją tvarkytų savo gyvenimą ir kad ją skleistų kitų tarpe, bet niekas negali būti krikščioniškų idėjų skleidėjų krikščionybės nepažinęs ir tų idėjų nesuprasdamas. Atsitinka, kad asmuo branginęs Kristaus parodytą tiesą, pagal ją gyvenęs, vėliau atšala. Tai gali įvykti dėl įvairių priežasčių, bet beveik neišvengiamai tai įvyksta, jeigu savo krikščioniško žinojimo asmuo nepapildo pagal savo fizinio ir intelektualinio subrendimo laipsnį. Ko pakako vaikui, jaunuoliui, to negali pakakti subrendusiam intelektualui. Naujomis žiniomis ir gilesniu supratimu nepapildomos, pamažu išblėsta ir tos vaikystėje ar jaunystėje įsigytos žinios. Asmuo neturi ką už tai kaltinti. Būtų nerimta teisintis, kad tų žinių niekas nedavė. Taip teisintis gali tik vaikas ar analfabetas. Užaugęs, prasilavinęs ar net išsimokslinęs asmuo turi pats tuo pasirūpinti. P. Pijus XI, 1952 metų birželio 15 dieną priėmė audiencijoje Romos miesto universitetų profesorius ir studentus. Savo kalboje jis palietė šią temą, kaip atsitinka, kad kadaise buvęs karštas krikščionis pamažu tampa šaltesniu, paskiau apsileidusiu, indiferentu ir ne vienas gal net netikinčiu. Tarpe kitų priežasčių jis paminėjo vieną tokiais žodžiais: „Suponuokime, kad tikėjimo tiesos savu laiku buvo jums pateiktos vaiko ir jaunuolio protui pakankamu būdu. Protinis brendimas, kuris padeda suprasti ir giliausias problemas ir jų santykius, atėjo pamažu, metams bėgant ir šios srities subrendimą jūs esate pilnai pasiekę. Kai pamažu žengėte pirmyn pasauliniuose moksluose, jeigu nebūtumėte padarę analogiškos pažangos tikėjimo dalykuose, dvasios gyvenime, tai ar galėtumėte stebėtis kuris nors išgyvendamas religinę krizę? Taigi supraskite jūsų pečių atsakomybę tobulinti jūsų intelektualinį supratimą tikėjimo ir savo religijos“ (AAS 1952, nr. 11, psl. 584). Tai kiekvieno žmogaus kelias. Nė kilmė, nė luomas, nė šeimos ar kitokios tradicijos, nė pasirinkta organizacija negali šio kelio pakeisti. Kas pats nedaro šios pažangos, to religinis gyvenimas gali pasigesti intelektualinio pagrindo ir atnešti asmeniui nereikalingo klaidžiojimo, skaudžių dvasinių išgyvenimų ir krizių.

Kaip toli ir aukštai religinėje srityje pasaulietis žmogus gali ir turi pasiekti? Atsakymas yra šiek tiek netiesioginis. Tikėjimo srityje nėra nieko rezervuoto kunigams, vienuoliams, ar kokiai kitai žmonių klasei, grupei, luomui. Viskas yra visiems ir visų. Nėra grupių, klasių, luomų, kurie turėtų pareigos pažinti tikėjimą geriau už kitus žmones. Net ir kunigystė, vienuolinis gyvenimas, misijų darbas ar kitoks religinis apaštalavimas niekam nėra prievarta primestas ar įsakytas, o kiekvienas tai pasirenka laisvai. Tiesa, kad ne kiekvieno gyvenimas prilygsta tikėjimo žinojimo ir supratimo laipsnį. Tačiau tikėjimo nepažindamas žmogus iš viso negali žinoti, kaip pagal jį gyventi. Ir mūsų laikais ir mes lietuviai ir visos krikščioniškos tautos turime pasauliečių intelektualų pasiekusių aukšto krikščioniško tobulumo ir daug pasidarbavusių šioje srityje padėti kitiems. Tai vis tokie asmenys, kurie pagal savo bendrą išsilavinimą stengėsi praplėsti savo tikėjimo pažinimą ir supratimą. Intelektualui nėra kuo per daug didžiuotis pasaulinių mokslų kurios nors srities pažinimu, jeigu atitinkančiai savo bendrą intelektualinį išsilavinimą jis nepažįsta jo sielą liečiančios srities — tikėjimo, o krikščionis — krikščionybės turinio ir būdo pagal tai tvarkyti savo gyvenimą. Vieną ar kitą luomą, pašaukimą, mokslo sritį, profesiją kiekvienas asmuo gali pasirinkti jam patinkančiu ir įmanomu keliu. Gi tiesos pažinimas ir sielos reikalai yra visų ir kiekvieno. Nesirūpinti religija, reikštų — nesirūpinti tiesa ir savo siela. Tokiu atveju visi kiti žmogaus rūpesčiai, pastangos, darbai neturėtų didelės vertės.

Dievo bendrai, religijos, krikščionybės ir tuo pačiu visos žmonijos vienas iš didžiausių priešų yra tikėjimo nepažinimas ir nesupratimas. Norint ir siekiant sukurti pasaulyje nors pakenčiamą nuotaiką, tvarką, yra būtina pažinti tikėjimą, o dar tiksliau pasakius — pažinti Kristų, jo Evangeliją ir jos dvasią. Tik tada žmogus gali teisingai tai suprasti, pamilti sėkmingesnį savo asmeninio ir visos žmonijos gyvenimo kelią. Galima lengvai suprasti, kaip atrodytų žmonijos gyvenimas, jeigu jam vadovautų krikščionių išpažįstamos tiesos, meilė ir pagarba žmogaus žmogui, iš to sekantis teisingumas. Kur nėra meilės ir pagarbos žmogaus žmogui, ten negali būti nė asmens, nė šeimos, nė visuomenės laimės. O kur nepažįstama tiesa, ten sunku tikėtis šių darnai ir laimei pagrindinių dorybių. Bus ne per daug pasakyta, kad pasaulyje tiek yra gero, kiek seka iš meilės. Gyventi meile savaime yra lengviau, juo arčiau asmuo, šeima, visuomenė yra su Kristum — Dievu, iš to sekančia tiesa.

Yra žmonių, kurie gal ir visai negalvodami apie Dievą, Kristų, tikėjimą gyvenime jaučiasi ramūs ir patenkinti. Tai tie, kurių gyvenimas sąmoningai ar nesąmoningai derinasi su Dievo sukurta žmogaus prigimties tvarka. Būtų tačiau ne tik neteisinga, bet net žalinga nepastebėti ir kitokių. Yra nemažai tokių, kuriems žemiško nieko netrūksta, o tačiau savo viduje jie patys savęs nepakelia, teisingiau pasakius — nepakelia savo gyvenimo, kuriame, iš šalies žiūrint, nieko netrūksta. Mintyje turiu ne vienokius ar kitokius dėl kokio nors trūkumo neturinčius psichologinės pusiausvyros, bet pilnai normalius asmenis. Jiems netrūksta žemiškų dalykų, bet trūksta vidaus ramybės, kurios pakankamai randa kiekvienas gyvendamas Dievo duota tiesa.

Ieškodami tiesos žmonės yra reikalingi vieni kitų pagalbos. Kas ir kam tokios pagalbos turėtų teikti? Kiekvienas žmogus turėtų laikyti tai savo natūralia pareiga. Kiekvienam turėtų rūpėti ne tik sava asmeninė, bet ir visų kitų žmonių ramybė. Kuris žmogus sugebėtų jaustis pilnai ramus visiškai nesirūpindamas kitais žmonėmis, toks būtų nenormaliai asocialus egoistas.

Kas siekdamas visuomenės, visos žmonijos gero pamirštų Dievo ir Kristaus duotas gyvenimo normas, to ir geriausi norai, pasišventimas neduotų pageidaujamų vaisių. Ne tik gali, bet ir yra gera valia padarytų labai nuostolingų klaidų. Tai vis atvejai, kai žmogus ar žmonės paisė tik savos išminties, bet nepaisė žmogui duotų teisingų galvojimo ir elgesio ar veikimo dėsnių. Tautos eidamos tik žmogaus proto keliu yra susikūrę ilgai trukusių nelaimių.

Asmuo, kuris kada nors patyrė kasdieninės duonos — maisto stoką, jautriau taria žodžius: Kasdieninės duonos duok mums šiandien. Mažiau jautriai taria žodžius: Teateinie Tavo karalystė, nes per mažai galvoja apie tai, ką reiškia žmonijos santykiams Kristaus pamokymai, ką yra laimėję tautos ir ką laimėtų visa žmonija, jų nepaisydama. Net tikintis ne kiekvienas pakankamai giliai pagalvoja, kad tardamas žodžius: Teateinie Tavo karalystė, sau pačiam ir kitiems prašo ne mažiau svarbaus dalyko už kasdieninę duoną. Kai meldžiame Dievo karalystės, tai prašome ne stebuklo, o tik palaimos mūsų pastangoms. Dievas yra pamokęs žmogų kelių į ramybės, tiesos ir teisingumo karalystę, jis laimina ir gelbsti žmogaus pastangas, tačiau žmogui yra duota laisva valia. Žmogus pats apsisprendžia, ar ta Dievo malone pasinaudoti ir kurti pozityvų gyvenimą, ar to nepaisyti ir rizikuoti susikurti nelaimę. Kaip klaidingai ir peiktinai elgtųsi tinginys melsdamasis gauti kasdieninės duonos, taip klaidingai ir peiktinai kalbėtum: Teateinie Tavo karalystė, bet nesistengtum žmonių santvarkoje paisyti Dievo pamokymų. Yra teisingas Kristaus žodis: Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta (Mat. 6, 33, Luk. 12, 31).

Ta Kristaus — Dievo karalystė daug kuo skiriasi nuo žemiškų valdovų ir žemiškų valstybių. Kristaus karalystė pirmoje eilėje yra meilės karalystė. Žmogui sunku išreikšti, kaip suprasti Dievo meilę mums. Jeigu išmintingas ir nors normaliai humaniškas žmogus nesidžiaugia pats vienas jokia gėrybe, ne tik medžiaginėmis gėrybėmis, bet ir talentais ir dorybėmis, tai tuo labiau Dievas nesitenkina pats vienas savo laime. Jam nepakanka būti laimingu vienam, nes jis yra meilė. Ir savo laime ir meile jis nori dalintis su kuom nors. Iš tos meilės yra atsiradęs pasaulis tokios sąrangos, kad žmogus ją pažindamas gali tik stebėtis.

Sąmoningos būtys — angelai ir žmonės nesuprastų ir neįvertintų jiems skirtos laimės, jeigu jiems tai būtų duota visiškai veltui, besąlyginiai. Dievas jiems davė laisvę, valią, kad jiems skirtos, galimos laimės jie siektų savo apsisprendimu, o Dievas tik nurodė kelius, kuriais ta laimė pasiekiama. Tais keliais pasiekta vienokia ar kitokia laime žmogus džiaugiasi, nes jaučiasi jos užsitarnavęs. Tų kelių nepaisydamas ir laimės nepasiekęs žmogus pats supranta, kad nepasiekė iš savo kaltės. Laimės nepasiekusį angelą ar žmogų ne Dievas nubaudžia, o jis pats save — nepasiekė, kad siekė sauvališkai. Dievas žmogui ir jo laisvei yra tiek kantrus, kad tai matydamas žmogus kartais net suabejoja, ar yra Dievas. Jeigu yra, tai kodėl jis nesukliudo klaidingai ir blogai besielgiančio žmogaus. Jeigu Dievas taip elgtųsi, tai jis panaikintų žmogaus laisvą valią ir laisvą apsisprendimą. Jeigu tėvai savo vaikams, bendrai žmonės vieni kitiems parodo tiek atlaidžios kantrybės, tai Dievo meilė mums ir todėl kantrybė yra nepalyginamai didesnė. Dievas kantriai ir su meile laukia klystančio pasitaisant. Ne tik maži vaikai, bet ir užaugusieji neretai pasimoko ne iš pozityvaus pamokymo, bet iš savo padarytos klaidos. Žmonės savo tarpe privalėtų vieni kitus ne tiek kritikuoti, ar smerkti, bet vieni kitiems parodyti meilės, kantrybės, tolerancijos, padėti vieni kitiems pažinti tiesą ir ja gyventi.

Tolerancija nėra tas pat, kas yra abuojumas asmens ar visuomenės klaidai. Abuojumas ar klaidų nepaisymas yra artimo meilės stoka, apsileidimas, asmens ir visuomenės gero nepaisymas. Tolerancija yra pakantrumas kitų klaidoms, kol kurios klaidos negalima pataisyti, bet ne apsileidimas klystančius apšviesti, pamokyti, padėti klaidą pataisyti. Klaidą reikia parodyti ir klystančiam ir visuomenei, jeigu ta klaida liečia ir visuomenę.

Iš mūsų laikų buvusių ir esamų valstybių įstatymų galima pririnkti daug tokių įstatymų, kurie yra aiškiai klaidingi, žalingi žmonijai. Vieton, kad raginus žmones tokius įstatymus gerbti ir jų laikytis, artimo meilės įstatymas liepia gelbėti žmones iš esančios netvarkos ir iš gresiančių didesnių nelaimingų pasėkų. Yra nelogiška kalbėti, kad žmogus gali padaryti ką nors gero Dievui. Mūsų vadinamos pareigos Dievui yra paties žmogaus gerui. Žmonija arba tvarkysis pagal Kristaus duotus pamokymus, arba pati sau sukurs dar didesnių nelaimių, negu tos išgyventos iki šiol. Amerikos prezidentas Franklin D. Roosevelt nebuvo katalikas nė kitoks pamaldus krikščionis, bet iš savo laiko pasaulio patirties yra pasakęs, kad jeigu žmonija nesusipras gyventi Biblijos įstatymais, tai jo protas nemato kelio į taiką. Ir dabar to posakio teisingumas yra neaiškus tik tiems, kurie nepažįsta mūsų laiko žmonijos nė gyvenimo bei mentaliteto, nė Biblijos. Franklin D. Roosevelto pasakymo nereikia laikyti per griežtu. Kiekvienas supranta, kad jokioje gyvenimo srityje sauvalė neleistina. Mokslas pasako įvairių sričių, kaip chemijos, fizikos, technikos, medicinos ir kitų sričių reikalavimus arba natūralius įstatymus. Jų kurio nors net vieno nepaisymas baigiasi katastrofa. Būtų tokia pat klaida manyti, kad žmogus ir visa žmonija gali savo gyvenimą tvarkyti sauvališkai, nepaisant kiekvieną žmogų saistančių dėsnių. Ir žmogaus prigimtis turi savo įstatymus duotus to, kuris tą prigimtį sukūrė. Kas nori asmeniniai tvarkingai gyventi, sėkmingai tvarkyti visuomenę, tas privalo paisyti žmogaus prigimčiai ir visos žmonijos gyvenimui duotų taisyklių. Tiesa, laisvė ir laimė yra neišskiriamos.

(Bus daugiau)

Ištrauka skelbiama iš Vyskupo Vincento Brizgio knygos „Žmogus realiame gyvenime“. Knyga spausdinta „Draugo“ spaustuvėje, Čikagoje 1984 m.

Susiję

Vincentas Brizgys 677698999069913621

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item