Tomas Matulevičius. Islamofilija arba kaip Vakarai savo rankomis įvedinėja šariatą

Lietuvos viešojoje erdvėje jau kurį laiką įsitvirtino LGBT teisių ir apskritai diskriminacijos / tolerancijos diskursas. Kita vertus, L...



Lietuvos viešojoje erdvėje jau kurį laiką įsitvirtino LGBT teisių ir apskritai diskriminacijos / tolerancijos diskursas. Kita vertus, Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų valstybėse, dar retai sutinkamas vadinamasis islamofilijos fenomenas. Kalbant paprastai, minėtas fenomenas pasireiškia tuo, kad Vakarų politinis elitas ir sekuliarios žiniasklaidos priemonės, karštligiškai laikydamiesi daugiakultūrės vizijos, bando iškelti islamo religiją, nepastebėdami, kad iš esmės islamas yra priešiškas vakarietiškai civilizacijai. Kartu bandoma užtildyti visus aršesnius šios religijos kritikus, kaip olandą Geertą Wildersą ar amerikiečius Robertą Spencerį ir Pamelą Geller.

Britų kreivio Lee Rigby žūtis arba kritikų užtildymas

Norint plačiau aptarti temą, verta prisiminti neseniai vykusį teroristinį išpuolį. Praeitų metų gegužės 22 d. Londone buvo brutaliai nužudytas britų kareivis Lee Rigby. Jo užpuolikai, užuot sprukę, pakraupusiai publikai aiškino savo poelgio motyvus, minėdami Korano 9 surą (joje yra turbūt daugiausia karingų Mahometo posakių, kurie iki šiol saisto visus musulmonus. Suroje skiriama daug dėmesio kovai su kitatikiais – krikščionimis, žydais bei pagonimis) ir esą neteisingą Didžiosios Britanijos užsienio politiką Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, šios šalies premjeras Davidas Cameronas, reaguodamas į įvykį, teigė, jog užpuolikų motyvai niekuo nesusiję su islamo religija ir kad Michael Adebolajo bei Michael Adebowale savo darbais paneigė ir iškreipė šį taikingą tikėjimą. Aišku, politikas rėmėsi tik savo nuomone ir nesugebėjo pacituoti Korano ar islamo pranašo Mahometo Sunos (i.e. Mahometo posakius ir darbus).

Negana to, premjeras uždraudė į šalį atvykti žmogaus teisių aktyvistams Robertui Spenceriui ar Pamelai Geller. Pasak šalies gynybos ministrės konservatorės Theresos May, jų buvimas šalyje pakenktų visuomeniniam gėriui. Konkrečiai ministrė nebuvo patenkinta Pamelos Geller mintimis, kad „Al Qaeda atstovauja tikrajam islamui“ ir kad „jei žydai bus sunaikinti, neliks ir musulmonų, nes be nuolatinio džihado, musulmonų buvimas netektų prasmės“.

Kas kelia nerimą, draudimų atveju galima pamatyti hipokritišką laikyseną, nes kartu į šalį yra įsileidžiami radikalūs musulmonų imamai, kaip antai šeichas iš Saudo Arabijos Adel al-Kalbanis, kuris mano, jog šiitai yra atskalūnai nuo tikėjimo (kas reiškia, kad jie gali būti sunaikinti) ar kad privalu išvyti visus žydus ir krikščionis iš Arabijos pusiasalio. Pagal Dawidą Woodą, Vakarų šalys taip besielgdamos įvedinėja  šariatą, nes iškelia islamą virš kitų religijų ir kitų tikėjimų žmones verčia dhimmi, tai yra antros klasės piliečiais, nors pačios šalys formaliai neatstovauja jokiai religijai, o yra sekuliarios.

Dosni valstybės socialinė parama, skirta džihadui remti

Šalyse, kuriose yra gausesnės musulmonų bendruomenės ir kurios turi išvystytą gerovės sistemą, galima pamatyti dar vieną įdomų fenomeną. Nors musulmonai XX a. antroje pusėje atvyko kaip imigrantai, o vyriausybės tikėjosi, kad jie galės būti pigios darbo jėgos šaltiniu, atsitiko taip, kad pačiose musulmonų bendruomenėse paplitęs nedarbas. Sakykim, Vokietijoje tarp vietinės turkų bendruomenės tik 20 proc. individų turi darbą visu etatu, kiti dirba arba pusiau legaliai, arba yra išlaikomi iš valstybės fondų (vok. Hartz IV).Didžiojoje Britanijoje savo ruožtu tarp bendruomenių iš Somalio, Bangladešo, Pakistano ir Irano būdingas atitinkamai 81 %, 56%, 55%, 48% ekonominis neaktyvumas. Šitos atvykėlių populiacijos yra finansiškai išlaikomos dosnios valstybės socialinių fondų. Panaši situacija yra Nyderlanduose ir Švedijoje.

Viena  nedarbo priežastis yra išties religinė. Kaip teigia vienas Didžiojoje Britanijoje reziduojantis radikalus islamistas Anjem Choudary, musulmonai turi pilną teisę gyventi iš netikinčių (angl. transl. kuffar) pajamų. Anjem Choudary šaiposi iš sunkiai dirbančių britų ir vadina tokį gyvenimą vergišku. Jis taip pat teigia, kad gautas pajamas ir apskritai visas pastangas reikėtų skirti šventam džihadui (beje, džihadas yra nebūtinai susijęs su prievarta. Viena džihado formų gali būti didelių šeimų kūrimas. Anot vieno buvusio Alžyro prezidento Houari Boumédiene, musulmonai dabar kariauja prieš Europą ne kardu, bet moterų gimdomis). Rodydamas asmeninį pavyzdį, per metus A. Choudary susirenka apie 25 000 svarų vertės pašalpų. Toks elgesys yra pavyzdingas, nes pats islamo pranašas Mahometas, remiantis autentiškais pasakojimais (angl. transl. hadith), reikalingas pajamas savo tikėjimui plėsti taip pat susirinkdavo, plėšdamas kitų Mekos genčių prekybinius karavanus.

Vėlgi bet kokia esamos politikos kritika susilaukia griežto atkirčio. Pavyzdžiui, taip atsitiko su vienu vokiečių bankų sistemos tarnautoju Thilo Sarrazinu. Savo knygoje „Deutschland schafft sich ab“ jis mini, kad turkų imigrantai nenori integruotis. Taip pat jis teigia, kad imigrantai kaip niekas kitas linkę į smurtą, terorizmą ir valstybės paramą. Už šitas ir kitas mintis knygos autorius susilaukė pasmerkimo, buvo pavadintas rasistu ir netrukus prarado darbą banke.

Poligamijos legalizavimas

Vakarų šalyse ne tik dažnai tildomi islamo kritikai, finansiškai palaikomi radikalūs islamo dvasininkai, bet ir legalizuojamos islamiškos šeimyninės praktikos, kaip antai poligamija. Sakykim, Didžiojoje Britanijoje poligamija nėra legali savo piliečiams, tačiau yra padaryta išimtis vietiniams musulmonams. Žinoma, musulmonai vyrai turi būti vedę kitas žmonas ne Didžiojoje Britanijoje, o užsienyje. Kai yra įvykdomos visos sąlygos, moterys gali gauti pašalpas kaip vieniši asmenys. Tokių poligaminių porų šalyje gali būti apie 20000.

Poligamistai greitai priprato prie sukurtos sistemos ir sugalvojo būdų, kaip gauti papildomos naudos. Vienas paplitęs būdas tarp šiitų yra tiesiog susituokti ribotam laikui (angl. transl. nikah). Kadangi toks būdas nėra pripažįstamas oficialiai, pora vis tiek gyvena kartu, o moteris gali gauti vienišai motinai skirtas socialines pašalpas. Kitas būdas yra susituokti oficialiai, paskui išsituokti, tačiau tuo pat metu gyventi susituokus pagal islamo reikalavimus. Valstybės biudžetui parama poligaminėms šeimoms kainuoja papildomai apie 10 milijonų svarų per metus.

Pabaigoje

Straipsnyje pateikti keli pavyzdžiai tik parodo bendrą tendenciją, kaip islamas iškeliamas virš kitų religijų. Dar galima būtų kalbėti apie Baracko Obamos paramą džihadistų sukilėliams Sirijoje ar sukurtą dezinformuojančią pažintinę dokumentiką apie islamą ABC kanale, ar galiausiai moksleivių priverstinį pažindinimą su islamu vienoje iš Jungtinės Karalystės pradinių mokyklų.

Ir vėl reikia turėti omenyje, kad ne visi musulmonai atkakliai laikosi savo pranašo Mahometo nurodymų, o statistinė dauguma iš esmės tiesiog suinteresuoti gyventi paprastą gyvenimą ir nelabai kreipia dėmesio į religinius imperatyvus. Tie musulmonai, kurie gyvena Europoje, o ypač Amerikoje, linkę iš dalies perimti sekuliaraus gyvenimo praktikas – gyvenimą susidėjus ar vėlyvas bei mažavaikes santuokas. Sakykim, Nyderlanduose turkų bendruomenės moterims gimstamumas (angl.  fertility rate) nuo 1990 iki 2005 m. sumažėjo nuo 3,2 iki 1,9 vaiko, o tarp moterų iš Maroko – nuo 4,9 iki 2,9 vaiko. Prancūzijoje 50 proc. musulmonų mano, kad nesantuokiniai lytiniai santykiai nėra blogai, o 30 proc. pritaria homoseksualų gyvenimo būdui.

Tačiau kol bus individų Europoje, kurie rimtai priims Korano įsakus kaip Dievo įsakus, tol Vakarai ir Lietuva susidurs su problemomis. Žinoma, reikia pripažinti, kad  tikroji grėsmė yra ne tiek radikalūs musulmonai, kiek pačių Vakarų valingas aklumas, sukeltas šiuo metu tebevyraujančios, Algirdo Degučio žodžiais, ksenofilijos fenomeno. Minėtas fenomenas praktiškai paralyžiuoja efektyvios opozicijos galimybę dabartinei situacijai politinėje, žiniasklaidos ir intelektinėje sferose.

Šaltinis: www.apzvalga.eu

Susiję

Tomas Matulevičius 3947699448918525119
item