Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (VI) Marksizmo - leninizmo kritika

Penktoji teksto dalis *** Komunizmą galima nagrinėti įvairiais atžvilgiais. Į komunizmą galima žiūrėti, kaip kad žiūri koks fabr...



***

Komunizmą galima nagrinėti įvairiais atžvilgiais. Į komunizmą galima žiūrėti, kaip kad žiūri koks fabriko darbininkas, jo žmona ir jo vaikai. Jiems visiems atrodo labai paprastas dalykas: prisidėk prie komunistų. Kada jie gaus valdžią, jie, darbininkai, perims fabriką į savo rankas, pasidalins turtus ir viskas bus gerai. Jis paprastai nieko nerizikuoja, bet turi viltį kai ką pelnyti. Taip manė ir rusų kaimiečiai. Pačiam teko matyti, kaip jie, dar komunistams galutinai nelaimėjus, jau buvo pasidalinę dvarų žemes, jau turėjo numatę sklypus. Ką paprasti darbininkai ar kaimiečiai žino apie „dialektinį” materializmą? Daugelis žmonių yra komunistai, nori būti komunistais ir juos palaiko, nes nežino, kas jie iš tikrųjų yra. Kodėl rusai nerodo savo komunizmo pasauliui? Kodėl neleidžia įvažiuoti svetimiems pasižiūrėti komunizmo iš arti? Kodėl?

Į komunizmą galima žiūrėti akimis žmogaus, kuris yra šiokius tokius mokslus ėjęs, skaitęs ne vien tik komunistų raštų, bet ir kitų. Jis supras, kad komunizmas nei apima viso žmogaus gyvenimo sričių, nei užpildo žmogaus širdies reikalavimų, nei duoda galimybės laisvai vystytis žmogaus dvasiai.

(1) Rusų komunistai buvo pirmieji, kurie įvedė totalitarinę valstybę su negirdėta diktatūra ir absoliučiu policijos režimu. Ne valstybė yra žmogui priemonė, bet komunizmas padarė žmogų valstybės įrankiu. Nė vienam žmogui nepatinka diktatūra, despotizmas, nors tai būtų nacių, fašistų ar pačių komunistų. Kiekvienas žmogus nori laisvės, nori pats apsispręsti ir nutarti, kokios pasaulėžiūros laikytis, į ką tikėti. Čia yra grožis, čia yra žmogaus vertė. Kas nori laisvės, niekados nesutiks su komunizmu.

(2) Komunizmo krikščioniškos religijos, ypatingai Kat. Bažnyčios, persekiojimas yra jo nelaimė ir pražūtis. Komunizmas verčia kiekvieną žmogų pasirinkti Dievą ar kokį nors diktatorių, kuris šiandian yra, o rytoj nebus. Komunistai tą patį daro, ką prieš du tūkstančius metų vyriausias kunigas sakė Petrui ir kitiems apaštalams: „Ar ne drausste mes jums uždraudėme mokyti šituo vardu? Ir štai jūs pripildėte Jeruzalę savo mokslu... Atsakydamas Petras ir apaštalai tarė: Dievo reikia daugiau klausyti, kaip žmonių. (Apd. 5:27). Dievo reikia labiau klausyti, negu Hegelio, Markso, Engelso, Lenino, Stalino ir kitų.

(3) Komunizmas neskiria savo priešų. Kas jiems priešinasi, tai jie tuos tuojau vadina kontrarevoliucionieriais, buržujais, fašistais, naciais, kapitalistais, Rusijos priešais, darbininkų priešais ir pan. Patys stipriausi priešai, kaip Kat. Bažnyčia ir visi tikri katalikai bei kiti, nieko neturi nei prieš rusų tautą, (priešingai, Kat. Bažnyčia ir visi katalikai turi rusų tautai daug simpatijos), nei prieš darbininkiją ar proletariatą. Priešingai, darbininkijai reikia aukoti kiek tik galima daugiau atydos, rūpesčio, pasišventimo ir meilės. Komunizmą atmetame ir turime atmesti, nes marksizmo filosofiniai ir religiniai dėsniai, pagrindai ar principai, yra visiškai nepriimtini ir visiškai klaidingi. Kiekvienas garbingas žmogus priešinasi, priešinsis ir visados turi priešintis priimti principus ir pagal juos gyventi, kuriuos jis laiko klaidingais. Ir niekas neturi teisės — nė komunistai — kalėjimais ir ginklu priversti išpažinti tai, ką žmogus laiko klaidingu.

(4) Komunistų moralė nėra priimtina. Leninas yra pasakęs: „Jeigu žmonės kalba apie moralę, mes sakome: moralė komunistui yra stiprioje, vieningoje drausmėje ir sąmoningoje žmogaus kovoje prieš išnaudotojus. Mes netikime į amžiną dorovę ir mes atmetame moralę kaip pasakas” (mano pabraukta), (Lenin: Essentials of Lenin, tom. II, psl. 670). „Tas yra mums morališka, kas padeda proletariato klasės kovai" (ibid. psl. 668).

(5) Rusų komunizmas pasirodė labai negailestingas. Tarptautinės įstaigos įrodė, kad rusai plačiai vartoja vergus, kurie priverstinai turi dirbti prie geležinkelių, miškuose, turi kanalus kasti ir pan.

(6) Komunizmas plačiai naudoja terorą, t. y. gąsdina žmones, laiko juos amžinoje baimėje, įvesdami Rusijoje pačią didžiausią ir griežčiausią inkviziciją, kokios pasaulis iki šiol dar nebuvo matęs.

(7) Komunistų teismai pasirodė esą ypatingi. Apie juos nėra reikalo rašyti, apie juos kiekvienas bus pakankamai girdėjęs ir skaitęs.

(8) Rusų komunizmas pasirodė esąs labai utopiškas. Jo pasaulis yra labai platoniškas, išsvajotas. Jis siekia sukurti tokį pasauli, kuris nesiskaito nė su žmonių įgimtais palinkimais, kaip tai turėti savo nuosavybę, kurią taupo, prižiūri ir kurią nori palikti savo vaikams; nesiskaito su žmonių ydomis ir aistromis bei silpnybėmis, kurių vistik neišvengsi ir tobuliausioje komunistiškoje valstybėje. Todėl galima suabejoti, ar tas peršamas, žadamas komunistų „rojus” bendrai kada gali įvykti šitoje ašarų pakalnėje. Komunizmas iki šiol visada pasirodė, kaip labiausiai organizuotas ateizmas ir labiausiai disciplinuota bedievybė. Visuose marksistų raštuose, komunistų veiksmuose labiausiai prasiskverbia mintis —

HORROR DEI, ką Dostojevskio romano herojus pasakė: „Dievas persekioja mane". DeMaistre yra pasakęs: „Komunizmas yra Dievo teismas”. Komunizmas yra žmogaus širdies problema. Jeigu žmogaus širdis neturi kelio prie Dievo, pradeda eiti kitais keliais... ir kiti nuėjo komunizmo keliais.

Komunizmas buvo Dievo teismas rusų carizmui. Rusų carai taip buvo įsitikinę savo galybe, kad jie nematė iš niekur pavojų, net iš nihilistų. Aleksandras III (1845—1881—1894) manė, kad Rusijos monarchija yra stipriausioji pasaulyje. Jis Rusiją vadindavo šeštuoju kontinentu. Tai rodo štai koks anekdotas. Aleksandras III žvejojo vieną karta Suomijoje. Užsienių reikalų ministeris Giers atvyko paprašyti caro, kad duotų savo sprendimą viename svarbiame reikale. Caras nesiskubino. Tada ministeris sako, kad visa Europa laukianti jo sprendimo. Aleksandras III atsakė šaltai: „Jeigu Rusijos caras žvejoja, Europa gali palaukti”. Nelaukė nė Europa, pagaliau nė pati Rusija ilgai nelaukė. Bausmė už nelemtą valdymą ištiko Aleksandro III sūnų Nikalojų II, kuris žuvo nuo bolševikų rankų 1918 m. liepos 16 d. Ekaterinburge (dabar Sverdlowsk).

Komunizmas buvo Dievo teismas ir Pravoslavų Bažnyčiai, kurios galva buvo pats Rusijos caras. Rusų Bažnyčia, atskilusi nuo Kat. Bažnyčios, pasidarė valstybės tarnaite. Kas nekentė Rusų carų despotizmo, tas nekentė ir Pravoslavų Bažnyčios, kuri buvo carų globoje. — Komunizmas buvo Dievo teismas ir Rusų diduomenei, aristokratams, kurie permažai tesirūpino savo darbininkų likimu, L. Tolstojaus romane viena mergaitė, iš nuobodumo pianinu skambinusi, ištaria žodžius: ,,Koks pasaulis yra ypatingas. Milijonai žmonių taip sunkiai turi dirbti, kad keli tūkstančiai žmonių pasaulyje, galėtų pianinu skambinti”. Taip, tie milijonai žmonių Rusijoje taip pat suabejojo, sudaužė didžponių pianinus ir išvaikė ponus iš dvarų. — Komunizmas buvo ir yra Dievo teismas ir pačiai rusų liaudžiai, kuri lengvai patikėjo Leninui ir kitiems komunistams. Komunizmas yra ir gali būti dar didesnis teismas ir kitiems kraštams, kurie šiandien žaidžia komunizmu savo salionuose, universitetų salėse, paskaitose, mokyklų klasėse ir net kongresuose bei senatuose. Komunizmas jau yra ir gali būti dar didesnė Dievo bausmė ir katalikams, kurie yra apsileidę savo religinėse pareigose, kurie yra šiaudiniai katalikai. Tokie blogi katalikai padeda komunistams plėstis. Komunistai žino, kad geri katalikai komunistų propagandai nepasiduoda. Kada Vincas Krėvė nuvažiavo į Maskvą, tai komunistai jam pasakė: „Latvija ir Estija nesukelia mums rūpesčių, bet visai kitaip yra su jūsų valstybe. Lietuva — katalikiškas kraštas, jos gyventojai, visa liaudis fanatiškai nepalankiai nusiteikę mūsų partijos atžvilgiu ir todėl čia turime laikytis didžiausio atsargumo" (Vincas Krėvė: „Pasikalbėjimas Maskvoje su V. Molotovu", „Aidai", 1953, Nr. 3, psl. 122—131).

Mykolas Bakunin (1814—1816) yra pasakęs: „Iš ugnies ir kraujo okeano garbingai pakils virš Maskvos revoliucijos žvaigždė, kuri išvaduos visą žmoniją" (Atsišaukimas į Slavus). Bielinsky (1810 —1848) išsireiškė: „Socializmo įvykdymas neša laimę. Kraujas turi tekėti, tūkstančiai galvų turi riedėti, kad užtikrintų laimę likusiai žmonijos dalei”. (Cituota iš Kologrivo: „Metaphysik des Kommunismus”, psl. 27). Dr. Sternberg’as rašo: „Kaip organiškai istoriškas faktas, proletariškas bolševizmas tikrai nėra „sine matre" (be motinos) į pasaulį atėjęs, nei jo tėvas nėra mums nežinomas" (Der Religioese Sinn des Bolschewismus, 1932). Visi šitie išsireiškimai rodo tikrąjį komunizmo veidą.

Komunizmas daro didelę klaidą: nori būti vien tik šitos žemės religija, nieko nežada amžino atskiram žmogui. Antra didelė komunizmo klaida, kad jis fiziška jėga verčia žmogų pasirinkti „dialektinį materializmą" ir liepia išsižadėti Dievo. Romos pagonija vertė pirmuosius krikščionis pagarbinti stabus ir smilkalų jiems padėti. Be abejo atsirado silpnuolių, kurie tai padarė, bet kiti pasipriešino. Ir šiandien mes žinome, kad jie teisingai padarė pasipriešindami, nes tie stabai neatlaikė ir sugriuvo. Jeigu šiandien komunizmas jėga verčia nusilenkti prieš materializmą, nors jis vadintųsi ir „dialektinis”, ir liepia pasmilkyti jiems, mes žinome, kad tikintieji krikščionys, ypatingai geri katalikai, to nepadarys, nes jie to negali daryti. „Ką padėtų žmogui, jeigu jis visą pasaulį laimėtų, o savo sielai kęstų nuostolį” (Mat. 16:26). Th. Seibert teisingai pasakė: „Der Kommunismus wird an den Menschen scheitern” — komunizmas suduš į žmones, kurie savo amžino paskyrimo neužmiršta.


Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.

Susiję

Skaitiniai 2661937864506450716

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item