Leonardas Vaitys. „Naujieji Vasiukai“ - tiltas į Kuršių neriją

Pagaliau! Pagaliau, paklaikusiai lėkęs iš Vilniaus, išlipu kelte į Neringą, įkvepiu nepakartojamo oro ir trumpame kelto pukšėjime palaipsniui nukertu per metus susikurtus pančius, sėkmingus ar skaudžius - nesvarbu, aš Neringoje. Staiga sulėtėjęs tempas, atraktyvus transportas, prieš akis atsiveriantis nemiestiškas peizažas, gūsingas jūros kvapo persmelktas oras paruošia mane susitikimui su Kuršių nerija - vienintele tokia.

Taigi apie tiltą į Neringą.

Kai po dvidešimties metų išsipainioję iš biurokratinių pinklių ir pačių biurokratų sukeltų skandalų pagaliau buvo patvirtintas naujasis Neringos bendrasis planas su išanalizuotomis galimybėmis statyti tiltą skersai, išilgai ar įstrižai ir nuspręsta apsieiti be jo, pamėtėjama „būtina“ tilto idėja.

Žinia, tokią mintį pakišti profesionalų, dirbančių prie bendrojo plano, komandai, kai tam yra įstatymiškai nustatytas laikas, - baugu, nes būtų gautas pagrįstas atkirtis ir tada iš naujo šį klausimą kelti būtų neparanku, bent jau ilgesnį laiką.

Atrodo, be avantiūristinių projektų Lietuva negali. Galima tikrai suabejoti mūsų psichine sveikata. Tarsi nematau, kaip galima už dyką gauti teritorijas naujoms krovos krantinėms rengti, kaip pasišildyti 200 mln. tilto statybos kontrakte.

Atvykstantis kartą per savaitę (kodėl?) suskystintas dujas transportuojantis laivas sustabdys 2 val. keltų judėjimą. Gali sustabdyti ir dar ilgiau, jeigu kaip cariniais laikais greitieji keleiviniai traukiniai vidiniuose reisuose judės prekinių traukinių greičiu. Išdėliojai iš ryto ir nuėjai miegoti, net iešmininkai...

Yra oro uostų, kaip Vilniaus, kur lėktuvai vidutiniškai kyla ir leidžiasi kas valandą ar kas pusvalandį, dar geriau Palangoje - kas 3-5 valandas. Bet yra pasaulyje ir oro uostų, kur laineriai kyla ir leidžiasi kas 4 minutes ir net kas 2.

Dirbti reikia, ponai. Dirbti atsakingai ir įtemptai. Būtume turėję politinės valios, tai ir Būtingė nebūtų reikalinga. Viskas tilptų Klaipėdoje. Netikite, pažiūrėkite į Ventspilį, kur perpus siauresnėse ir trumpesnėse Ventos žiotyse, teigiama, per metus perkraunama 25 mln. tonų naftos, Būtingėje, teigiama, aštuonios. O jau lanksčios jungties keliami pavojai, palyginti su krova stabilioje krantinėje, žymiai didesni.

O ištikus didesniems nemalonumams, o jie ištinka beveik kaskart, nuo kelių iki keliasdešimt kilogramų - smulkmena, kuri nutylima, suvaldyti juos žymiai paprasčiau kanale, o ne atviroje jūroje.

Savotiški mes žmonės, energingai piktinomės rusais, gręžiančiais naftą akimi matomame atstume Neringoje, patys numetame plūdurą žymiai arčiau Latvijos sienos, taip nuolat nervindami „braliukus“.

Prarandame dar kelis kilometrus ir taip trumpo jūros kranto, beje, tobulo rekreaciniam vystymui. Buvusio tobulo. Tarsi atsidėkodami latviams už mielaširdingus mainus, kai šią pajūrio teritoriją gavome už Mintaujos sritį.

Visą tą krovą galima atlikti nedidinant krovos krantinių, kur darbus norima organizuoti jau minėtu brandaus socializmo lygiu.

Pretenzijas tapti žymiais vartais į Europą reikia pagrįsti organizuojant darbą taip, kaip tai yra įmanoma, toje pačioje Europoje. Kas pasakė, kad reikia 2 valandoms stabdyti vandens transportą, kai atplaukia dujos? Europos Sąjungos klerkai, pirmiausia besirūpinantys savo patogumu? Ar mūsų savarankiškai atpratę mąstyti klerkai? Gal tą laiką galima trumpinti, greitinti keltų plaukimo galimybes, atitinkamai paruošti darbuotojus, palikti Klaipėdai „išėjimą“ prie vandens ne vien grakščių kranų išklotinėmis, bet ir galimai nuostabia šiuolaikine architektūra - rengiamais „Memelio miesto“, naujo teatro pastato projektais, relakso krantinėmis - vaizdu, kuris liks atplaukiančių įstabiais laineriais turistų atmintyje.

Na, tegul dėl mūsų apsidraudimo pagaliau liks 2 valandos. Įsivaizduojat, koks įdomumas būtų stebėti tokį milžiną praslenkantį prieš mūsų akis. Gali būti, kad dalis norinčiųjų keltis į Neringą specialiai taikys į tą laiką. O jau praplaukus, keli papildomi reisai vykdomi keturiais, o ne dviem keltais  - žiūrėk, ir eilės nebėra. O jeigu, artėdamas prie Kryžkalnio, paskambini 118 ir sužinai tikslų keltų darbo laiką - žiūrėk, ir problemos apskritai nėra.

O neringiškiai, nubalsavę už tilto reikalingumą? Taip ir knieti pacituoti Seneką: „Liaudies pritarimas - blogio pranašas“. Daug tiesos didžio filosofo sentencijoje, ypač man, pagarbiai nusilenkiančiam profesionalo autoritetui. Šiandien jau tapo įprasta, kad ir du profesionalai, maitinami iš skirtingų lobistinių kišenių, ne nenori, o nepajėgia objektyviai apibrėžti problemą ir būdus ją spręsti. O tie, kurie su visom mokslinėm regalijom, dori emeritai, puikiai žinantys, kad Visagino AE buvo viena saugiausių Europoje, kaip ir tai, kad naujos statyba - neatsiperkantis blefas. Tie negirdimi. Vadinasi, ne visai teisus ir žymus Kubos disidentas, rašytojas Reinaldas Arenasas (Reinaldo Arenas), savo knygoje „Kai naktis ateis“ teigiantis: „Socializmas ir kapitalizmas vienodai mums spardo užpakalius, tik pirmuoju atveju už tai reikia paploti, o antruoju gali rėkti“. Rėkia Valatkos, rėkia Klivečkos, rėkia Janutienės... Na ir kas?

Negaliu įžeisti neringiškių, juo labiau kad nuo Senekos prabėgo daugel amžių, per kuriuos liaudis gerokai prapruso, o jeigu dar partijos bičiuliai paprašo - žiūrėk, ir susiformuoja nuomonė.

Tą Jūs, neringiškiai, puikiai žinote. Kaip žinote ir tai, kad „autentiškos žvejų trobelės“ autentiškos liko toli gražu ne visos, ant kurių kaba lentos, žyminčios jų „architektūros paminklo“ statusą. Akivaizdi ir, ačiū Dievui, vis dar gyva, nepranokstama vertybė Neringoje lieka gamta.

Pagalvokim apie tai.

Ar tikrai reikia daugiau turistų, poilsiautojų sezono metu. Ilgesnio sezono nebus - visoje Europoje ne sezono metu stovi išmirę kurortiniai miestai. O sezono metu čia jau dūstama nuo mašinų, nuo žmonių, ne nuo tų, kurie įsigijo poilsinius būstus ar namus ne tik žaviame, bet ir ramiame kampelyje. Vis daugiau - tai tie, kurie pakrypus saulei vakarop prekybos centre išgraibo broilerių atliekas ir pasikrauna alaus bambaliais. Jie neina į restoranus, miega mašinose ar kopose už tą patį 20 litų ekologinį mokestį?

Jums reikia jų dar daugiau? Pradėti jaudintis dėl savo automobilių saugumo ar paprasčiausiai gauti į nosį... Tada nevažiuos kiti, nemokės 300 litų už nakvynę, neišleis 200 litų per dieną restoranuose ir nueis tyliai miegoti pavargę nuo jūros, saulės ir žavingų vaizdų. Gal taip pasielgs dauguma, kurie čia vis dar randa ne visai pigią atgaivą, už kurią dar sugeba apsimokėti.

Ką gi daryti tiems, kurie nesugeba. O tokių dauguma. Ponai, patys pasirinkom. Visiems po lygiai (lygesniems daugiau) būna tik totalitarinių režimų metu. Kaip pavyzdys Nidos centre gražiai išoriškai renovuotas (arch. G.Prikockis) 1939 m. pastatytas poilsinis namas hitleriniam jaunimui, dabar parduodamas atskirais butais trokštantiems ramybės. Ar sovietinių įstaigų poilsinės, kuriose būdamas jaunas specialistas gaudavai kambarėlį kas 2 ar 3 metus, kai tapdavai „lygesnis“, žiūrėk, ir kas metus. Tik neprikiškit man kokios nors nesveikos nostalgijos...

Pasakysiu tai, ko negali pasakyti nei kairys, nei dešinys demokratą vaidinantis partinis veikėjas.

Neringa išlikti ilgam išskirtinėje saugomoje gamtinėje teritorijoje gali tiktai tapdama finansinio elito kurortu. Kaipgi tą pasiekti? Pradėkime nuo natūralaus riboženklio - kelto. Branginam bilietus, ekologinį mokestį - dvigubai, tranzitiniams - dar dvigubai. Drauskime miegoti automobiliuose (ne kemperiuose), palapinėse ar tiesiog miegmaišyje kopose.

Tikėtina, sumažinsim srautus (kalbama apie įprastą sezono laiką). Ar sumažės nuomininkų? Gal? Pabranginkite mokestį už nakvynę, tegul moka daugiau tie, kuriems svarbiausia bent jau ramybės status quo. Žinoma, neprošal būtų pasiūlyti naujesnius nei dar prieš nepriklausomybės laikus įsigytus lovos baltinius, rankšluosčius ir pakankamai ne paties pigiausio tualetinio popieriaus.

Privatus sektorius ir taip Neringoje yra privilegijuotas, nes viešbučiai, neišvengiamai turintys didesnes valdymo išlaidas, žlunga nespėję pakankamai uždirbti per trumpą sezono metą. Ir taip gali būti visada. Valstybinės reikšmės traukos objektų, kuriuos privalėtų aplankyti kiekvienas Lietuvos pilietis: Disneilendo, vandens pramogų parko, tūkstantinės koncertų-konferencijų salės, kalnų slidinėjimo trasos ant kopų, - suprantama, nestatysime, net jeigu kas tai planuotų. Paprasčiausiai nebus kam, kas norės sulaukti investicijų grąžos bent jau iki XXI amžiaus pabaigos. Bet galgi nereikia. Saugokime, ką Dievas atseikėjo - kas galėtų būti iš tiesų amžina Lietuvai ir pakankamai rentabilu neringiškiams. Sunaikinus gamtą šis kampelis praras interesą. Tada jau galime ir tiltą, ir treningus, ir lambordžinius, ir lėktuvėlius. O koks nors žymus europinės architektūros teoretikas nustebs, kaip ir žvelgdamas į dešinį Vilniaus centrą: „Aš pritrenktas, su kokiu greičiu jūs prarandate savo identitetą“.

Susitaikę su savo egzistavimu Kuršių nerijoje, supratę, kad ilgaamžis projektas - saugoti gamtą - yra prioritetas, sutvarkykime santykius su čia atvykstančiais, kuriems būtina ir įmanoma tai padaryti abipusiškai naudingais pagrindais. Man, atvykėliui, turėti bent jau dabartinę situaciją už atitinkamą mokestį, jums, neringiškiai, pajamas, gaunamas tokio lygio, kuris garantuotų ir miesto malūnsparnį, ir greitaeigį katerį, ir su oro pagalve taip pat, tada, kai to reikia. Visa kita kaip visoj Lietuvoj...

Koks šlykštus bebūtų pradinis kapitalizmas, kai asmeninis godulys yra vienintelis pilkosios masės dirgiklis, būtina prisiminti, kad čia nacionalinis parkas. Tad su juo privalo turėti galimybę susipažinti visi, kas to pageidauja, ypač jaunoji - moksleivių karta. Čia vėlgi, kaip radikaliai būtų pakeltos pravažiavimo kainos tiems, kurie nori ir gali, taip radikaliai turi būti sumažinti ar net panaikinti visi mokesčiai atvykstantiems lietuviukams ir ne tik jiems į pažintines ekskursijas, kad tos ekskursijos netaptų turistų pervargimo priežastimi, kai kelionė iš Vilniaus prasideda 6 val. ryto ir grįžtama atgal 24 val. Būtina suręsti montuojamus kempingus pakankamai patogiai praleisti naktį, su minimalia aptarnavimo įranga.

Kaip su surenkamomis mašinų stovėjimo aikštelėmis prie kiekvieno įvažiavimo. Taip daroma visame pasaulyje, bent jau toje dalyje, kur valdo protingi. Tuo tikrai nenusikalsime sudievinamai UNESCO.

Svarbu, kad viskas, kas pastaruoju metu daroma Neringoje, būtų daroma aukščiausiu kokybės lygiu.

Ar jau tikrai nėra ką veikti Neringoje su 200 mln., atsisakius tilto? Suremontuoti kelią, iškirsti šabakštynus šalikelėje, padaryti „vizualinius“ kirtimus, atveriančius unikalius dviejų vandenų ir kopų fragmentus. Pastatyti normalias gelbėjimo stotis, nebijant inkorporuoti į jas kavines „saulei nuleisti“. Paleisti „non stop“ judantį traukinuką tarp miestelių centrų ir paplūdimių, architektūriškai „apžaisti“ smulkiųjų prekybininkų gintarais, mezgalais, „second hand“ estetika centrinėse erdvėse. Pagaliau renovuoti neringiškių namus.

Palikti ramybėje norimą rekonstruoti (iš esmės nugriauti) gero lygio, nesuprantamo vietiniams ekspertams, moderniosios architektūros „Agilos“ pastatą. Nugriauti keletą pastatų, herojiniais tarybiniais metais užtvėrusių miesto ir kopų, miesto ir marių vizualinius kontaktus. Beje, dar vienas objektas, įspraustas į kopą net braška, kyla netoli Kuverto gatvės.

Ar didžiausia Nidos nelaime laikytinus Taikos g. 10, 12, 14 antstatus, perpjovusius pušų-dangaus liestinę. Žinoma, juokauju, nors tai įvykdyti - nugriauti du aukštus, pasiūlyti teisingas kompensacijas - sudarytų tikrai ne daugiau kaip 70 mln. Koks kilnus būtų UNESCO finansavimo tikslas. Juokauju vėl. Sužinojau, kad ji finansuoja tik stichinių nelaimių sunaikintas jos globoje esančias vertybes. Bet argi mūsų antiprofesionali veikla nėra stichinė nelaimė?