Audrius Rudys. Euras vietoj lito. Mūsų valstybės auksas dings be pėdsakų

Artėjant numatomam lito pakeitimui euru, gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių eur...

Artėjant numatomam lito pakeitimui euru, gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių euro privalumus bei ekonominę naudą, kurią Lietuvos verslas ir gyventojai esą iš to gaus. Taip, bus ir tokių. O aš laikausi nuomonės, kad lito atsisakyti dar nereikia. Todėl manau, kad žmonėms turi būti paaiškinti ir kiti dalykai, kuriuos euro entuziastai nutyli arba sukandę dantis pripažįsta, tačiau linkę sumenkinti ir/ar plačiau jų neanalizuoti. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį būtent į šiuos minusus.

Šalies finansinių rinkų kontrolės praradimas. Įvedus eurą, Lietuvos centrinis bankas - Lietuvos bankas - taps faktiškai Europos centrinio banko (ECB) struktūriniu padaliniu. Dėl to, kad Lietuvos bankui yra pavesta finansinių rinkų (kredito ir mokėjimų, draudimo, finansinių priemonių) kontrolė, ji automatiškai pereis į ECB rankas. Lietuvos Respublika neteks dar vienos savo veiklos ir atsakomybės sferos. Vadinasi, negalės atsakyti už tai, kaip šios rinkos funkcionuoja, negalės prireikus apginti Lietuvos gyventojų ir verslo nuo galimos jiems nenaudingos (o kartais net žalingos) veiklos šiose rinkose, kuri, deja, bus naudinga kitų, įtakingesnių, valstybių veikėjams.

Valstybės ekonominio savarankiškumo atkūrimo brangimas. Europos Sąjunga ir ypač dauguma euro zonos šalių vis dar išgyvena krizę. Daugybė žymių pasaulio ekonomistų prognozuoja, kad dabartinė krizė dar nesibaigė, kad artėja naujas, ko gero, dar gilesnis ir labiau griaunantis nusistovėjusius ekonominius santykius jos etapas. Juo labiau kad dabartinė krizė, nors yra sistemos krizė, gydoma tos pačios sistemos priemonėmis. O tokiomis priemonėmis negalima išspręsti esminių problemų, galima tik sušvelninti krizės eigą, pasiekti laikinų pagerėjimų, atidėti kuriam laikui dar aštresnį priepuolį. Bet kiekvienas toks atidėjimas problemas kaupia, aštrina, galiausiai, kai jos pratrūksta, sistema arba griūva, arba turi būti pertvarkyta radikaliai.

Šiuo metu euro zoną dar tempia palyginti sveika Vokietijos ekonomika. O kas bus, jei/kai vokiečiai, neapsikentę ant jų sprando sėdinčių daugelio kitų euro zonos šalių parazitavimo, paklausys pasaulinio ekonomikos autoriteto Džozefo Stiglico (Joseph E. Stiglitz) patarimo ir išeis iš euro zonos? O jei pernelyg netolygi euro zonos valstybių ekonomikos raida toliau aštrins prieštaravimus ir išdraskys tą zoną iš vidaus? Tuo atveju Europos Sąjungos valstybėms teks vėl imtis aktyviau veikti savo šalių ekonomiką ir fiskalinėmis, ir monetarinėmis priemonėmis. Aišku, kad laimės tos valstybės, kurios dar turės išsaugojusios savo rankose šių politikų svertus. Euro zonos valstybėms teks monetarinės politikos priemones kurti iš naujo. Tam prireiks laiko ir sąnaudų.

Dabar litas su euru susietas valiutų valdybos pinigų politikos modeliu. Iš tikrųjų mes jau naudojamės euru, kuris Lietuvoje pasireiškia lito forma. Iš tikrųjų valstybė nebeturi monetarinės politikos svertų. Tačiau mūsų padėties pranašumas yra tas, kad prireikus valstybė gali tuojau pat (per kokias dvi paras) visai neskausmingai ir neturėdama jokių tiesioginių sąnaudų susigrąžinti tuos svertus ir pradėti juos taikyti, gelbėdama verslą ir gyventojus nuo nevaldomos griūties.

Įvedus eurą, grynieji litai bus išimti ir sunaikinti. Aišku, nuolatinis grynųjų litų banknotų nusidėvėjimas ir dabar reikalauja dalį jų naikinti. Tai yra tam tikros išlaidos. Tačiau, išėmus iš apyvartos visus litus praktiškai vienu metu, atsiras vienkartinės išlaidos. Bet dar didesnės išlaidos laukia tuo atveju, jei atsiras būtinumas ar taps tikslinga atkurti savą pinigų sistemą. Vien to kiekio grynųjų banknotų, kurių prireiktų pirminei apyvartai organizuoti, išspausdinimas dabartinėmis kainomis atsieitų 80-100 mln. litų. Dabar banknotų spausdinimo rinkoje yra didelė paslaugos pasiūla, tačiau įsivaizduokime, jei savas pinigų sistemas staiga imasi atkurti ne viena, o kelios (ar keliolika) valstybių. Pirma, kainos augtų. Antra, tektų laukti, kol ateis Lietuvos eilė. O laikas tokiais atvejais yra lemiantis veiksnys. Gali prireikti vėl imtis surogatų („vagnorkių“ tipo) arba nekokybiškų banknotų (kaip pirmoji naujųjų litų laida) - o tai kainuotų papildomai.

(Viliuosi, kad dabartinė Lietuvos valdžia, nors įvesdama eurą, mano nuomone, pažeidžia svarbų nacionalinį interesą, vis dėlto nebus tokia neatsargi, kad imtų ir tuojau pat sunaikintų išimtus litų banknotus. Manau, juos galima būtų kokius 10 metų pasaugoti. Sąnaudos nebūtų labai didelės, bet jei prireiktų, nauda būtų akivaizdi.)

Lietuvos Respublikos aukso atsargos, paveldėtos iš tarpukario Lietuvos valstybės, bus valdomos (perkamos, parduodamos, investuojamos) ECB kartu su kitų euro zonos valstybių auksu. Tas auksas bus traktuojamas kaip viena iš paprasto kapitalo formų, kurią, jei iš to gaunama finansinė nauda, tikslinga paversti bet kuria kita kapitalo forma. O mūsų valstybės auksas turėtų būti traktuojamas ne kaip paprastas, o kaip ypatingas kapitalas. Pirmiausia jis yra vienas iš valstybės tęstinumo simbolių ir juridinių faktų, sujungusių prieškarinę Lietuvos Respubliką su 1990 m. atkurta Lietuvos valstybe. Niekas negali garantuoti, kad šios funkcijos Lietuvai niekada nebeprireiks. Išparduotą auksą susigrąžinti bus brangu, labai brangu. Nes labai daug kam tuo metu jo prireiks. Jis galės tapti sveikos Lietuvos valstybės savarankiškos pinigų sistemos atkūrimo (jei tokią sistemą dėl įvairiausių priežasčių tektų atkurti) pagrindu. „Ir gal tada vėl sugrįšiu aš. Už lango vėl lis lietus. Ir gal tada vėl bitės neš medų mums“ (iš V. Kernagio dainos „Išeinu“).

Šaltinis: www.respublika.lt

Susiję

Įžvalgos 6598176470180384365
item