Sigitas Tamkevičius. Turime visomis moraliomis priemonėmis priešintis blogiui

Skelbiame interviu su Lietuvos katalikų dvasininku, Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi apie Bažnyčios ir tautos santykį, katalikų socialinį mokymą apie tikinčiųjų dalyvavimo politiniame valstybės gyvenime būtinumą ir sąlygas. Ark. Sigitui Tamkevičiui Seimas skyrė 2013 m. Laisvės premiją. Apdovanojimas skirtas kaip kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nariui.

Jūsų ilgametis bendražygis monsinjoras Alfonsas Svarinskas nepavargsta kartoti: „Dievas ir Tėvynė“. Bet šiandien sakoma, kad tautiškumas ir net patriotizmas yra uždaras ir atskiriantis dalykas, kad jis reikalauja vienus mylėti labiau už kitus. Dievo meilė tuo tarpu juk yra universali kaip ir pati Bažnyčia. Kaip Bažnyčios mokyme suderinami šie du reikalavimai? Ar turime teisę ir krikščionišką pareigą išskirtinai mylėti tėvynę ir tautą? Koks yra Bažnyčios požiūris į tautiškumą?

Visiems krikščioniams galioja Didysis meilės įsakymas: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi <...>, o savo artimą kaip save patį“, tačiau atskiru įsakymu pabrėžiama mylėti tėvus: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Iš ketvirtojo Dekalogo įstatymo išplaukia pareiga ypač branginti savo artimuosius, su kuriais esame surišti kraujo ryšiais,  branginti visuomenę, kurioje mes augame ir skleidžiamės, branginti Tėvynę, kaip savo tėvų namus. 

Vatikano II Susirinkimas konstitucijoje: „Gaudium et spes“ aiškiai skelbia: „Piliečiai didžiadvasiškai ir ištikimai tepuoselėja savyje tėvynės meilę, tačiau ne siaurą, o tokią, kad visuomet drauge būtų siekiama ir visos žmonių šeimos, įvairiais ryšiais jungiančios tarpusavyje rases, tautas ir kraštus, gerovės“ (GS 75). Taigi, mylėti savo tėvynę turime išskirtinai, panašiai, kaip išskirtinai mylime savo tėvus, brolius ir seseris. Tik ši meilė neturi paneigti meilę kitoms tautoms.  

Gūdžiu sovietmečiu, kai žmonės dar gyvai prisiminė miestelių aikštėse gulinčius partizanų kūnus, visuomenės pasipriešinimo okupacijai ženklų, kaip kad perestrojkos metais, beveik nebuvo. Vienintelės to meto išimtys buvo etnokultūrinis ir katalikiškas pogrindžio judėjimai. Už ką jautėtės kovojantys Katalikų teisių gynimo komitete? Už tikinčiojo teises, kaip sakė pavadinimas, ar plačiau, prieš svetimą tautai režimą bei jo tvirtinamą ateistinę ideologiją?

1978 metais penki kunigai įkūrėme Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, kurio pirmaeilis uždavinys buvo ginti tikinčiųjų teises. Tačiau mes gerai suvokėme, kad drauge giname ir pavergtos tautos žmonių teises bei interesus. Be to, tikintieji juk sudarė vos ne absoliučia Lietuvos gyventojų dalį, todėl jų teisių gynimas buvo Lietuvos piliečių gynimas nuo prievartos. Prievartos vykdytojai anuomet taip pat suvokė, kad ginant tikinčiųjų teises, kasamasi po prievartinės sovietinės sistemos pagrindais.

Popiežius Pranciškus, kaip ir jo pirmtakas Benediktas XVI-asis, ne kartą pasisakė, jog kiekvieno kataliko pareiga yra dalyvauti politikoje. Žvelgiant į Lietuvos kontekstą, dažnai pastebime, kad politika klaidingai sutapatinta su partijomis, o valstybė su valdžia. Turint tai omenyje, galima spėti, kad Lietuvoje katalikai jokios pilietinės pareigos dažnai dėl to ir nejaučia. Kodėl taip nutiko? Ar Bažnyčia šiandien gali kažką daryti, kad būtų kitaip?

Vatikano II susirinkimas aiškiai apibrėžė Bažnyčios narių dalyvavimą politiniame gyvenime, todėl negali būti net diskusijų, reikia ar nereikia jiems dalyvauti politiniame šalies gyvenime. Bažnyčios nariai turi būti sąmoningi ir aktyvūs tautos piliečiai. Tačiau politinės bendruomenės nereikėtų sutapatinti su bažnytine bendruomene, nes kiekviena iš jų yra savarankiška ir dar turi savo specifinius uždavinius.

Atskirai reikėtų kalbėti apie dvasiškių dalyvavimą politiniame gyvenime, valstybės valdyme ar partinėje veikloje. Dvasiškių ganytojiška veikla skatina nesusitapatinti su viena ar kita partija, todėl Vatikano II susirinkimas ir posusirinkiminiai aktai aiškiai kalba, kad kunigai partinėje veikloje ir valdyme nedalyvauja, tačiau skatina tikinčiuosius aktyviai dalyvauti šalies politiniame gyvenime ir imtis atsakomybės už bendrą gėrį.

Šiandieniai JAV katalikai yra sukūrę terminą – „Church of Nice“, reiškiantį visiems malonią Bažnyčią. Iš tiesų mūsų laikų tikinčiųjų tarpe plinta aiškinimas, kad Dievas yra tik gailestingas ir atleidžia viską, todėl beveik viskas yra galima moralės požiūriu. Kad Dievas yra ir teisingas tarsi pamirštama. Taip atsiranda „malonioji Bažnyčia“, kuri nieko neatstumia, nieko nereikalauja ir labai stengiasi patikti XXI a. hedonistiniam žmogui. Ar matote tokią tendenciją? Ir, jei taip, ar šiandieniams katalikams reikėtų iš naujo įsisąmoninti popiežiaus Leono XIII-ojo ištarą, kad „krikščionys yra gimę kovai, kurioje juo daugiau bus parodyta tvirtumo, juo bus tikresnė, Dievui laiminant, pergalė“ (enciklika Sapientiae christiane), kas reikštų imtis kovos prieš tendencijas pasiduoti pasauliui?

Bažnyčioje turi būti sveikas evangelinis radikalumas, kuris neleidžia pataikauti žmonių įgeidžiams ir net norėti visiems įtikti. Evangelijoje šis radikalumas akivaizdžiai matomas. Tačiau Bažnyčios nariai gali būti gundomi sušvelninti šį evangelinį radikalizmą, manydami, kad tokiu būdu krikščionybė taps populiaresnė ir labiau priimtina šių dienų žmonėms. Deja, tai yra saviapgaulė; iš tikrųjų Evangelijos jėga kaip tik glūdi bekompromisiame jos laikymesi. Tiesa tuo ir yra brangi, kad ji nepataikauja ir rodo save tokią, kokia ji yra. Tačiau abejoju, ar einant tikėjimo keliu, nuolat reikia mosuoti kalaviju. Rimto krikščionio pastovi nuotaika turėtų būti pilnakraujiškas gyvenimas Evangelija - tiesos ir meilės Evangelija. 

Dažnai girdime, kad krikščionio pareiga yra atsukti kitą skruostą. Asmeniniuose santykiuose šis paliepimas abejonių nekelia. Tačiau ar viešajame gyvenime, kai sprendžiami bendruomenės gyvenimo klausimai, atsukti kitą skruostą darančiajam blogą nereiškia užleisti kelio klaidai ir leisti įsiviešpatauti blogiui? 

Neturiu ką pridėti, nes pasakėte labai svarbią tiesą. Viešajame gyvenime visuomet turime ginti tiesą bei gėrį ir visomis moraliomis priemonėmis priešintis blogiui.

Ar krikščionis turi pareigą siekti jo bendrapiliečių sielų išganymo ir pagal išgales neleisti jiems gyventi klaidoje? 

Didysis Dievo meilės įsakymas kviečia ne tik mylėti Dievą, bet ir artimą. Meilė artimui visų pirma reikalauja padėti bet kokiame varge esantiems mūsų broliams bei seserims. Klaida ir nuodėmė yra didžiausia bėda, kuri gali ištikti bet kurį žmogų, todėl padėti išsivaduoti iš blogio yra vienas iš pačių brangiausių ir reikalingiausių meilės darbų.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Paulius Stonis