Romualdas Ozolas. Autonomija: Ukrainoje plieninė, Lietuvoje aksominė

Kaip ir galima buvo laukti, po V.Putino pasišvaistymo Kryme Lietuvoje jau pasigirdo intensyvūs siūlymai daryti nuolaidas Lietuvos Respublikos įstatymų nepripažįstantiems Lietuvos lenkams, kad tik šie nepaskelbtų autonomijos, kaip tai yra padarę Krymo rusai, dabar su Maskvos pagalba tą autonomiją gilinantys iki atsiskyrimo nuo Ukrainos ir prisijungimo prie Rusijos. Ir daryti tas nuolaidas mes turį nedelsiant, nes aplink Lietuvos sienas jau marširuoja Rusijos kariuomenė. Jeigu „įsisenėjęs ir iš esmės niekinis konfliktas“ dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo „nebus išspręstas Seimo pavasario sesijoje, tuomet tai bus Lietuvos pralaimėjimas“.

Ak, ta išganingoji Rusijos kariuomenė, kaip ji per visą Lietuvos santykių su Lenkija istoriją padėjo Lenkijai spręsti Lietuvos pajungimo problemas! Ir Liublino unija, ir 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, Lietuvą kvalifikavusi kaip Lenkijos žemę, ir 1920 metų Vilnijos okupacija, ir dar daugybė kitų Lietuvos naikinimo faktų nebūtų tapę tikrove be vienokio ar kitokio Rusijos „prisilietimo“. Užtat kai Maskvoje kažkas pasakė, kad Maidano kovotojai buvo rengiami Lietuvoje ir Lenkijoje, abejonių neliko: tuoj pasigirs, kad šioms šalims „iškilo Rusijos grėsmė“, joms „būtina susitelkti“, likviduoti nesutarimus ir pan.

Tolimas, bet gerai girdimas „bajorų politinės tautos“ atgarsis šiandien.

Ir kas gi siūloma?

Lietuvos prezidentė pritarė Lenkijos prezidentui dėl kreipimosi į NATO, kaip ši turėtų garantuoti Lenkijos ir Lietuvos saugumą. Lenkijoje bus dislokuotos NATO strateginės pajėgos, o Lietuvoje - mūsų „strateginės partnerės“ Lenkijos kariuomenė. Būtent taip ir numatyta krizės atveju. Nes Lietuvos kariuomenė per silpna? Ką gi, dėl Lenkijos kariuomenės dislokavimo Lietuvoje bus suderėta nesunkiai.

Taip, vienybei esama vidinio kliuvinio. Tai Lietuvos lenkų bendruomenė, atkakliai reikalaujanti teisės savo pavardes rašyti lenkų nacionalinės raštijos kalba, o gatvių pavadinimus ir vietovardžius versti į lenkų kalbą. Čia susitarti sunkiau. Lietuviai nori, kad lenkai elgtųsi pagal galiojančius Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo reikalavimus, o lenkai ne tik nesutinka su jais, bet ir nori pakeisti juos saviškai. Iki Rusijos invazijos į Ukrainą klausimas buvo įstrigęs politiniame klinče, o šiandieninė bajorų politinė tauta iškart ėmė klykauti: „Jei nenorime separatistinių procesų, reikia kuo greičiau leisti ir dvigubus gatvių pavadinimus, ir asmenvardžius originalo kalba“. Ką gi, Rusija savo broliams pietų slavams, atrodo, ir vėl padės - kiek reikės, tiek ir pasivaikščios pasieny, kol lenkiškų herbų ir ordinų išsiilgę Baltojo erelio dar nepamylėtieji gaus savo unijinius žymenis. Lietuvos Seimui priėmus lenkų bendruomenės reikalaujamas įstatymų pataisas, Lietuvos „kreso“ ir galimos autonomijos ribos būtų lenkiškai pažymėtos dar iki formalaus autonomijos deklaravimo. Tuo pasirūpintų Lenkija jau be Rusijos pagalbos: Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis su Lietuva ir pasauliu žaidžia ne mažiau profesionaliai negu Rusijos prezidentas V.Putinas, ir Lenkija mielai palauks, kol situacija nunoks pačioj Europos Sąjungoj. Skubėti nėra kur, laikas eina ne Lietuvos naudai. Lietuviai savo pačių rankomis kuria vis daugiau polonofilinių projektų ir darinių, pradedant istorijos perrašymu, baigiant lietuviškų mokyklų uždarinėjimu, kaip ir visų buvusių slaviškų okupacijų laikais.

Yra dar viena viską kur kas paprasčiau negu Krymo okupacija lenkų autonomiją Lietuvoje sprendžianti aplinkybė: tai lenko korta - pažymėjimas, dar tebesantį Lietuvos jurisdikcijoje lenkų tautybės Lietuvos pilietį su Lenkija susiejantis dokumentas, lietuvių pripažintas juridiškai niekiniu, tačiau lenkų ir Lenkijos laikomu teisėtu ir teisingu, mat jis (tiesa, tik „aksominiu lygiu“) įtvirtina dvigubą - lietuvišką ir lenkišką - pilietybę. Rusai apie tai nepagalvojo anksčiau, tačiau geras pavyzdys moko ir juos.

Rusija Kryme daug ko „nepadarė laiku“ - buvo užsiėmusi tai karais Kaukaze, tai žiemos olimpiada, tai kokiu kitu pasaulio „karštu tašku“. Užtat ir teko įsikišti taip šiurkščiai.

Lenkija nuo pat „komunizmo žlugimo“ savąją „kresų politiką“ iškėlė į valstybinės politikos lygmenį ir nuosekliai ją vykdė. Baltarusijoje ji negailestingai gavo per pirštus. Ukrainoje sekėsi irgi nelengvai. Maidano revoliucija atvėrė neribotas galimybes. Toliausiai pažengta Lietuvoje.

Reikia tiek nedaug - tik sudoroti lietuvių kalbą Vilniuje, ir aksominis autonomijos variantas bus parengtas vykdyti nuo seniūnaičių iki Vyriausybės ir Seimo.

Leisim, kaip ir per visus mūsų unijinius amžius?

Šaltinis: www.respublika.lt