Marius Parčiauskas. Mūsų kariai - nepriklausomybės garantas ar patrankų mėsa?

Viešojoje erdvėje galima rasti ne vieną straipsnį, kuriame teigiama, esą pagrindinė Lietuvos Respublikos kariuomenės paskirtis - „atsilaikyti“ tol, kol atvyks sąjungininkų (NATO) pajėgos. Pasak tokių autorių, kadangi vis tiek esame per silpni gintis patys, net neverta didinti kariuomenės, o geriau turėti mažą, bet profesionalią kariuomenę, kuri atlaikytų tik pirmuosius priešų puolimus, leistų laimėti laiko ir sulaukti sąjungininkų pajėgų. Toks požiūris iš pirmo žvilgsnio gali net pasirodyti logiškas, tačiau įsigilinus tampa aišku, kad tokio mąstymo prielaidos yra neįtikėtinai trumparegiškos ir iš esmės klaidingos.

Kiekvienos karinės sąjungos visavertį egzistavimą laiduoja tik šalių narių lygiavertiškumo principas. Sąžininga karinė sąjunga įmanoma tik tarp daugiau ar mažiau kariniu pajėgumu lygių valstybių. Juk kiekviena valstybė racionaliai siekia naudos sau, tad ir sąjungos yra sudaromos tik tada, kai tai visoms pusėms naudinga. Tuomet kuo JAV naudingas buvimas sąjungoje su tokiomis mažomis valstybėmis kaip Lietuva? Akivaizdu, kad kariniu požiūriu esame „nuostolingi“ sąjungininkai. Ko verti mūsų kariai Afganistane, palyginti su tuo, kiek investuoti tektų JAV norint įgyvendinti visiems žinomo 5-ojo NATO sutarties principo reikalavimus: ginti kiekvieną valstybę narę jos užpuolimo atveju. Tačiau iš tiesų ir čia Lietuva (ir kitos panašios valstybės) naudinga JAV, nes yra tapusi jų užsienio politikos vykdymo įrankiu.

Suprantama, kad pasirinkimai Lietuvai galios žaidimų lauke tebuvo du: šlietis prie NATO arba pasilikti Rusijos geopolitikos įkaite. Pasirinkome, žinoma, racionaliai, nes turbūt mažai kas norėtų likti Rusijos meškos glėbyje. Tačiau naivūs yra nuolatiniai įtikinėjimai, kad NATO esame labai svarbūs, o pati NATO - vienareikšmiškas gėris. Irake ar Afganistane Lietuva vykdė ne savo užsienio politiką, o padėjo tenkinti konkrečios valstybės interesus pasaulinėje arenoje. Įgyvendindami stipresnės valstybės abejotino teisingumo geopolitinius interesus nedalyvaujame lygiaverčių sąjungininkų mainuose. Mažosios valstybės didžiosioms reikalingos tik tam tikram galios balansui pasaulinėje arenoje palaikyti - joms leidžiama egzistuoti tam, kad nė viena didžioji jėga jų sąskaita neįgytų didesnės galios ir bent laikinai nekiltų karas.

Būtent todėl nereikia turėti iliuzijų dėl tokių sąjungų kaip NATO ar ES bendros užsienio politikos ar apskritai bendros politikos egzistavimo. Kiekviena didžioji valstybė šiose sąjungose siekia savo interesų, tad, kalbant apie tariamus NATO ar ES bendrus interesus, būtina įvardyti, kam konkrečiai buvo naudingas vienas ar kitas veiksmas, o ne meluoti apie bendrą naudą visiems. Tokią prielaidą pagrindžia net ir dabartiniai įvykiai Kryme, kai niekam nereikalingą, stipria varžove galinčią tapti Ukrainą, Vokietija ir Rusija faktiškai federalizuoja, o NATO viduje išsiskiria JAV ir Vokietijos interesai - Vokietijai reikia Ukrainos tik kaip žaliavų tiekėjos, o JAV ji būtų naudinga kaip dar vienas svertas palaikyti galios balansą Europoje. Minėta bendra nauda egzistuoja tik iš dalies, nes pasaulinėje arenoje augant tokioms galiūnėms kaip Kinija Europai iš tikrųjų nelieka kitos išeities, kaip telkti galią, tačiau be iliuzijų, kad Vokietija ar Prancūzija ES mato kaip lygiaverčių narių sąjungą ar kad JAV taip mato NATO. Pirmosios dvi nori ES paversti de facto savo imperija, o JAV NATO. Išlikti tokiose sąjungose mažosioms valstybėms galima tik išsaugojus orumą ir aiškiai artikuliuojant savo strateginius interesus. Todėl būtina sukurti ilgalaikę ir blaivia analize paremtą valstybės išlikimo strategiją.

Visiškai aišku, kad išstoti iš NATO ar ES būtų mirties nuosprendžio pasirašymas. Bet lygiai toks pat nuosprendis, tik šiek tiek atitolintas laike, laukia ir tuomet, jei šiose sąjungose liksime vėjo blaškomi ir nežinantys, ko norime. Čia pagaliau verta sugrįžti prie pradžioje aptarto vyraujančio požiūrio į Lietuvos kariuomenės tikslą. Jau minėta, kad toks principas paremtas tik valstybių savanaudiškumo neigimu, kai tokiose sąjungose išlikti mažosios valstybės gali tik aiškiai artikuliuodamos savo strateginius tikslus ar bent bandydamos būti lygiaverčiais diskusijų subjektais. Tačiau verta įvertinti ir ES bei NATO griūties galimybę. Dažnai ES priimame kaip duotybę, tačiau ji nėra amžina ir ilgalaikėje strategijoje būtina bent teoriškai apmąstyti jos griūtį. ES susiskaldymo atveju jai priklausančios šalys pirmiausia paisytų savų nacionalinių interesų. Tokiame chaose išlaikyti bendrą užsienio politiką ir visiškai nesusiskaldžiusią NATO galbūt būtų sunku. Čia įsiterpia ir jau visiškai reali Rusijos grėsmė mums, į kurią tokio chaoso metu niekas tiesiog nekreiptų dėmesio, ir Lenkijos ambicijos pasiimti Pietryčių Lietuvos dalį. Visa tai nereiškia, kad dabar dieną naktį turime galvoti apie tai, kas galbūt vyks. Bet tokiame kontekste užsimerkti ir aklai kliautis sąjungų amžinybės prielaida - stebėtinas trumparegiškumas.

Valstybė, ruošianti savo pačios karius tapti patrankų mėsa ir savo egzistavimą grindžianti vien pasitikėjimu užsienio kariuomenėmis, negali tikėtis pagarbos ir tarptautinio pripažinimo sunkumams užklupus. Nesiklaupkime dabar, nes išlikti galime tik kaip karių, o ne keliaklupsčiautojų Tauta.