Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo: Bendrasis gėris ir socialinė taika

III. Bendrasis gėris ir socialinė taika

217. Daug kalbėjome apie džiaugsmą ir meilę, bet Dievo žodis mini ir taikos vaisius (plg. Gal 5, 22).

218. Socialinės taikos nevalia suvokti kaip irenizmo ar vien smurto nebuvimo, pasiekto vienai visuomenės daliai primetus savo valią kitai. Lygiai tokia pat netikra būtų ir taika, tarnaujanti dingstimi pateisinti visuomeninę tvarką, nutildančią ir nuraminančią neturtinguosius taip, kad labiau pasiturintys ir toliau galėtų mėgautis savo gyvensena, kai kiti turi stengtis išgyventi kaip išmano. Socialiniai reikalavimai, susiję su pajamų paskirstymu, vargšų įtraukimu į visuomenę ir žmogaus teisėmis, negali būti tildomi teisinant tai popieriniu sutarimu ar vienadiene taika dėl laimingos mažumos. Žmogaus asmens kilnumas ir bendrasis gėris yra vertesni už nedaugelio, kurie nenori atsisakyti savo privilegijų, ramybę. Kai šioms vertybėms iškyla grėsmė, prireikia pranašiško balso.

219. „Taika nėra vien karo nebuvimas, visada trapus jėgų pusiausvyros vaisius. Ji statydinama diena iš dienos siekiant Dievo panorėtosios tvarkos, išsiskiriančios vis tobulesniu teisingumu tarp žmonių“ (179). Galiausiai taika, kuri nėra pilnatviško visų vystymosi vaisius, neturės ateities ir visada bus naujų konfliktų bei įvairių smurto formų sėkla.

220. Kiekvienos šalies gyventojai savo gyvenimo socialinį matmenį plėtoja veikdami savo tautoje kaip atsakingi piliečiai, o ne kaip valdančių jėgų gujama masė. Atminkime, kad „būti atsakingu piliečiu yra dorybė, o dalyvauti politiniame gyvenime – moralinė pareiga“ (180). Tačiau norint tapti tauta reikia daugiau, būtinas nuolatinis procesas, į kurį įtraukiama kiekviena karta. Tai lėtas ir sunkus darbas, reikalaujantis noro įsitraukti ir mokytis siekio plėtoti susitikimo kultūrą įvairialypėje darnoje.

221. Kai siekiama pažangos kuriant tautą taikos, teisingumo ir brolystės dvasia, reikia paisyti keturių principų, susijusių su dvipole įtampa, būdinga kiekvienai socialinei tikrovei. Jie kyla iš didžiųjų Bažnyčios socialinio mokymo postulatų ir yra „pirmutiniai ir pamatiniai parametrai, kuriais privalu remtis aiškinant bei vertinant socialinius reiškinius“ (181). Todėl dabar ir norėčiau jums pristatyti šiuos keturis principus, konkrečiai kreipiančius į socialinio gyvenimo ir tautos, kai skirtumai darniai dera bendrame projekte, statydinimą. Tai darauįsitikinęs, kad šių principų taikymas gali būti autentiškas kelias į taiką kiekvienoje šalyje ir visame pasaulyje.

Laikas pranoksta erdvę

222. Tarp pilnatvės ir ribos egzistuoja dvipolė įtampa. Pilnatvė žadina norą turėti viską, o riba mums atrodo kaip priešais mus stovinti siena. „Laikas“ platesne prasme susijęs su pilnatve kaip priešais mus atsiveriančio horizonto išraiška, o akimirka yra ribos, susijusios su apibrėžta erdve, išraiška. Piliečiai gyvena tarp akimirkos konjunktūros ir laiko, platesnio horizonto, utopijos, atveriančios mums ateitį kaip galutinę mus traukiančią priežastį, šviesos. Iš to išplaukia pirmutinis principas, kurio reikia paisyti statydinant tautą: laikas pranoksta erdvę.

223. Šis principas įgalina ilgalaikį darbą nepasiduodant greitų rezultatų troškimo manijai. Padeda kantriai pakelti sunkias ir nemalonias situacijas ar planų keitimą, primetamą tikrovės dinamikos. Kviečia prisiimti įtampą tarp pilnatvės ir ribos, pirmenybę teikiant laikui. Viena iš nuodėmių, kartais regimų socialinėje­politinėje veikloje, yra teikti pirmenybę galios erdvei, o ne procesų laikui. Teikti pirmenybę erdvei reiškia beprotiškai stengtis viską išspręsti šią akimirką, mėginti užvaldyti visas galios bei savęs įtvirtinimo erdves. Tai reiškia sustingdyti procesus ir stengtis juos sustabdyti. Teikti pirmenybę laikui reiškia užsiimti labiau procesų išjudinimu, o ne erdvių turėjimu. Laikas erdves rikiuoja, apšviečia ir paverčia nuolat ilgėjančios grandinės be atžangos grandimis. Tai – pirmenybės teikimas veiksmams, duodantiems pradžią visuomenėje naujiems dinamiškiems procesams ir įtraukiantiems kitus asmenis ir grupes, kurie galės juos toliau plėtoti, kad jie duotų vaisių reikšminguose istoriniuose įvykiuose. Be baimės, bet remiantis aiškiu įsitikinimu ir ryžtingai.

224. Kartais savęs klausiu, kas yra tie, kurie šiandieniame pasaulyje iš tikrųjų labiau stengiasi pradėti tautą statydinančius procesus, o ne siekti nedelsiamų rezultatų, duodančių lengvų, greitų ir vienadienių politinių dividendų, bet nekuriančių žmogiškosios pilnatvės. Istorija juos tikriausiai įvertins pagal kriterijų, suformuluotą Romano Guardini: „Vienintelis matas norint tinkamai įvertinti epochą yra klausti, kokiu mastu joje plėtojosi ir autentiškai brendo žmogiškosios egzistencijos pilnatvė atsižvelgiant į tos epochos savitas sąlygas bei teikiamas galimybes“ (182).

225. Šis kriterijus labai tinka ir evangelizacijai, reikalaujančiai turėti priešais akis horizontą, imtis tinkamų ir ilgalaikių procesų. Pats Viešpats savo žemiškajame gyvenime daug kartų aiškino mokiniams, kad yra dalykų, kurių jie dar nepajėgia suprasti ir turi laukti Šventosios Dvasios (plg. Jn 16, 12–13). Palyginimu apie sėklą ir rauges (plg. Mt 13, 24–30) nusakomas svarbus evangelizacijos aspektas, kurio esmė parodyti, kad priešas gali įsiveržti į Karalystės erdvę ir pasėti raugių, tačiau galiausiai jos bus nustelbtos kviečių gerumo.

Vienybė stipresnė už konfliktą

226. Konflikto nevalia ignoruoti ar slėpti. Turite jo imtis. Tačiau jei į konfliktą įsiveliame, netenkame perspektyvos, horizontai susiaurėja, o tikrovė lieka subirusi į fragmentus. Užsisklęsdami konfliktinėje konjunktūroje, prarandame tikrovės gilios vienybės jausmą.

227. Kilus konfliktui, vieni tiesiog žvilgteli ton pusėn ir nueina, tarsi nieko nebūtų nutikę, nusiplauna rankas, kad galėtų toliau gyventi savo gyvenimą. Kiti į konfliktą įsitraukia taip, jog tampa jo kaliniais, pameta horizontą, projektuoja į instituciją savo pačių sumaištį ir nepasitenkinimą, ir tada vienybė tampa neįmanoma. Tačiau yra ir trečias, tinkamesnis, būdas, kaip laikytis konflikto atžvilgiu. Tai pasiryžti konfliktą pakelti, išspręsti ir paversti naujo proceso jungiamąja grandimi. „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9).

228. Šitaip tampa galima plėtoti bendrystę nesutariant, tačiau tai įstengia daryti tik taurios asmenybės, išdrįstančios pakilti virš konflikto bei iš akių neišleidžiančios kitų giliausio kilnumo. Todėl būtina postuluoti socialinei draugystei megzti būtiną principą: vienybė pranoksta konfliktą. Solidarumas, suvokiamas savo giliausia prasme kaip iššūkis, tada tampa istorijos kūrimo erdve, gyva aplinka, kurioje konfliktai, įtampos ir priešybės gali susijungti į daugialypę vienybę, duodančią pradžią naujam gyvenimui. Tai ne sinkretizmas, vieno įsiurbimas į kitą, bet sprendimas aukštesniu lygmeniu, išsaugant tai, kas vertinga abiejose pusėse.

229. Šis evangelinis kriterijus primena mums, kad Kristus savyje suvienijo viską – dangų ir žemę, Dievą ir žmogų, laiką ir amžinybę, kūną ir dvasią, asmenį ir visuomenę. Aiškus tos vienybės ir visko sutaikinimo savyje ženklas yra taika. Kristus „yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14). Evangelijos skelbimas visada pradedamas taikos palinkėjimu, taika vainikuoja ir kiekvieną akimirką stiprina mokinių tarpusavio santykius. Taika galima todėl, kad Viešpats nugalėjo pasaulį ir jo nuolatinį konfliktiškumą, darydamas savo „kryžiaus krauju taiką“ (Kol 1, 20). Tačiau skverbdamiesi į šių biblinių tekstų gelmę atrasime, kad pirmutinė aplinka, kurioje esame pašaukti pasiekti tokio skirtybių sutaikinimo, yra mūsų pačių vidus, mūsų pačių gyvenimas, kuriam visada grėsmę kelia subirimo į fragmentus dialektika (183). Širdimis, subyrėjusiomis į tūkstančius gabalėlių, bus sunku statydinti autentišką socialinę taiką.

230. Taikos žinia yra ne išsiderėtos taikos žinia, bet įsitikinimas, kad Dvasios vienybė suderina visą įvairovę. Nugali visus konfliktus naujoje, daug žadančioje sintezėje. Įvairovė yra graži, kai sutinka nuolat įsitraukti į sutaikinimo procesą ir galop sudaryti savotišką kultūrinį paktą, leidžiantį išnirti „sutaikintajai įvairovei“, kaip taikliai moko Kongo vyskupai: „Mūsų etnosų įvairovė yra turtas <...> Tik vienybe, širdžių atsivertimu ir susitaikymu galime prisidėti prie mūsų šalies pažangos“ (184).

Tikrovė svarbiau už idėją

231. Dvipolė įtampa taip pat egzistuoja tarp idėjos ir tikrovės. Tikrovė tiesiog yra, o idėja išrutuliojama. Vengiant, kad idėja galiausiai atsiskirtų nuo tikrovės, tarp abiejų turi vykti nuolatinis dialogas. Gyventi vien žodžių, įvaizdžių, išvedžiojimų karalijoje pavojinga. Todėl būtina postuluoti trečią principą: tikrovė pranoksta idėją. Tai reiškia, jog reikia vengti įvairių tikrovės dangstymo formų – angeliško purizmo, to, kas reliatyvu, totalitarizmo, deklaratyvaus nominalizmo, daugiau formalių negu realių projektų, antiistorinio fundamentalizmo, gerumo stokojančių etinių sistemų, intelektualumo be išminties.

232. Idėja – sąvokinė plėtotė – skirta tikrovei suvokti, suprasti ir vairuoti. Nuo tikrovės atsieta idėja gimdo neveiksmingus idealizmus bei nominalizmus, daugių daugiausia galinčius klasifikuoti ar apibrėžti, bet ne uždegti imtis veiksmo. Tai, kas tam skatina, yra proto apšviesta tikrovė. Būtina nuo formalaus nominalizmo pereiti prie darnaus objektyvumo. Priešingu atveju tiesa manipuliuojama, tai tartum kūno mankštą pakeisti kosmetika (185). Kai kurie politikai – ir religiniai vadovai – klausia, kodėl žmonės jų nesupranta ir nepalaiko, kai jų pasiūlymai tokie logiški ir aiškūs. Tikriausiai todėl, kad tie pasiūlymai susiję su grynųjų idėjų karalija ir politiką ar tikėjimą susiaurina iki retorikos. Kiti užmiršo paprastumą ir iš kitur importavo žmonėms svetimą racionalumą.

233. Tikrovė pranoksta idėją. Šis kriterijus susijęs su Dievo žodžio įkūnijimu bei įgyvendinimu praktikoje.

„Iš to pažinsite Dievo dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2). Tikrovės – Žodžio, kuris įsikūnijo ir visada stengiasi „įsikūnyti“, – kriterijus yra evangelizacijai esminis. Viena vertus, jis akina laikyti Bažnyčios istoriją išganymo istorija, atsiminti mūsų šventuosius, įkultūrinusius Evangeliją mūsų tautų gyvenime, priimti turtingą dutūkstantmetę Bažnyčios tradiciją nesistengiant rutulioti nuo to lobio atsietos minties, tartum mes norėtume iš naujo išrasti Evangeliją. Kita vertus, tas kriterijus skatina įgyvendinti Dievo žodį, realizuoti jį teisingumo ir meilės darbais, kad tas žodis būtų vaisingas. Dievo žodžio nepraktikuoti, neversti jo tikrove reiškia statyti ant smėlio, likti grynosios idėjos plotmėje ir nugrimzti į bergždžias intymizmo bei gnosticizmo atmainas, pasmerkiančias žodžio dinamiką sterilumui.

Visuma pranoksta dalį

234. Įtampa kyla ir tarp globalizacijos bei lokalizacijos. Norint nenupulti į kasdienį smulkmeniškumą, dėmesio būtina skirti ir visuotinumui. Sykiu nevalia išleisti iš akių to, kas lokalu, kas abiem kojomis stovi ant žemės. Suderinti abu dalykus trukdo nukrypimas į vieną iš dviejų kraštutinumų: vienas iš jų, kai piliečiai gyvena abstrakčiu bei į globalizmą linkusiu universalizmu, yra tartum paskutiniame traukinio vagone užsimaskavę keleiviai, kurie prasižioję ir kaskart paplodami žavisi kitų žmonių dirbtinai tviskančiu pasauliu, ir kitas kraštutinumas, kai pavirstama folkloriniu muziejumi vietinių eremitų, pasmerktų vis kartoti tą patį, neimlių kitoniškumui ir negebančių įvertinti to grožio, kurį Dievas skleidžia už jų sienų.

235. Visuma yra daugiau negu dalis ir sykiu daugiau nei paprasta dalių suma. Todėl nevalia leistis būti perdėm apniktam ribotų ir dalinių klausimų. Būtina praplėsti žvilgsnį, kad pažintume didesnį gėrį, atnešiantį naudos mums visiems. Ir tai daryti ne pabėgant, nukertant šaknis. Būtina giliau suleisti šaknis į savo vietovės, kuri yra Dievo dovana, derlingą žemę bei istoriją. Triūstina mažuose dalykuose, skiriant dėmesį tam, kas arti, bet turint platesnį akiratį. Lygiai taip pat žmogus, kuris nuoširdžiai integruodamasis į bendruomenę išlaiko savo asmeninį savitumą ir neslepia savo tapatybės, neužkerta kelio, bet gauna vis naujų paskatų savo paties vystymuisi. Tai nei viską slopinanti globali sfera, nei bergždumą gimdanti izoliuota dalis.

236. Mūsų modelis nėra savo dalių nepranokstantis rutulys, kur kiekvienas taškas vienodai nutolęs nuo centro ir tarp dviejų taškų nėra jokio skirtumo. Tas modelis yra daugiasienis, atspindintis visų dalių, išlaikančių savo originalumą, konvergenciją. Laikantis tokio daugiasienio modelio, tiek pastoracinėje, tiek politinėje veikloje stengiamasi surinkti tai, ką kiekvienas turi geriausio. Juo aprėpiami ir vargšai – jų kultūra, projektai ir potencialas. Net žmonės, kuriuos galima kritikuoti dėl jų klaidų, gali prisidėti kuo nors, kas neturėtų pražūti. Tai – sąjunga tautų, visuotinėje tvarkoje išlaikančių savo savitumą, ir visuma žmonių visuomenėje, ieškančioje bendrojo gėrio, tikrai aprėpiančio visus.

237. Mums, krikščionims, šis principas taip pat kai ką sako apie Evangelijos, kurią Bažnyčia mums perduoda ir kurios mus skelbti siunčia, visumą ar vientisumą. Jos turtinga pilnatvė apima visus – mokslininkus ir darbininkus, verslininkus ir menininkus, vienu žodžiu, visus.

„Liaudiškoji mistika“ savaip priima visą Evangeliją ir įkūnija ją maldos, brolybės, teisingumo, kovos ir šventės formomis. Geroji Naujiena yra Tėvo, norinčio, kad nepražūtų nė vienas iš jo mažutėlių, džiaugsmas. Tai – Gerojo Ganytojo, suradusio ir ant pečių parsinešančio pražuvusią  avį,  džiaugsmas.  Evangelija  yra  raugas, įrauginantis visą tešlą, ir miestas, spindintis ant aukšto kalno ir apšviečiantis visas tautas. Evangelijai būdingas visumos kriterijus ir jis jai esminis: ji yra Geroji Naujiena tol, kol skelbiama visiems, kol daro vaisingus bei gydo visus žmogaus matmenis, kol visus suburia prie Dievo Karalystės stalo. Visuma pranoksta dalį.

Išnašos:

(179) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 76: AAS 59 (1967), 294–295.

(180) Jungtinių Valstijų katalikų vyskupų konferencija. Pastoracinis laiškas Forming Conscience for Faithful Citizenship (2007 11), 13).

(181) Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 161.

(182) Das Ende der Neuzeit. Würzburg, 1965, 30–31.

(183) Plg. I. Quiles, SJ. Filosofia de le educación personalista. Buenos Aires, 1981, 46–53.

(184) Nacionalinės Kongo vyskupų konferencijos nuolatinis komite- tas. Message sur la situation sécuritaire dans le pays (2012 12 05), 11.

(185) Plg. Platonas. Gorgijas, 465.

Perspausdinta iš žurnalo „Bažnyčios žinios“ 2014 m. Nr. 2. (404), psl. 15-33.