Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo: „Ne“ smurtą gimdančiai nelygybei

Toliau skelbiame ištrauką ir Popiežiaus Pranciškaus praeitais metais paskelbto pirmojo apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium. Šioje ištraukoje Šventasis Tėvas kalba apie šiandienines tautas ir valstybes kaustančią, „gerovės kilimo“ ideologija pagrįstą, ekonominę sistemą, kuomet „manoma, kad bet kuris ekonomikos augimas, skatinamas laisvosios rinkos, savaime pagimdys pasaulyje didesnę lygybę bei socialinę integraciją". Šventasis Tėvas siūlo drąsiau galvoti apie naujus ekonominius modelius, leisiančius sumažinti išstumiančią socialinę nelygybę.

„Ne“ smurtą gimdančiai nelygybei

59. Šiandien daug kur reikalaujama daugiau saugumo. Tačiau smurto nebus įmanoma išrauti tol, kol visuomenėje ir tarp tautų nebus panaikintas išstūmimas ir nelygybė. Vargšai ir neturtingesnės tautos kaltinami smurtu, tačiau tol, kol nebus sulygintos galimybės, įvairios agresijos ir karo formos turės derlingą dirvą, kuri anksčiau ar vėliau sukels sprogimą. Kol visuomenė – lokalinė, nacionalinė ar pasaulinė – kažkurią savo dalį bus palikusi pakraščiuose, tol nebus politinių programų, tvarkos palaikymo jėgų ar žvalgybos, išgalinčių neribotą laiką laiduoti ramybę. Ne tik todėl, kad nelygybė kursto sistemos išstumtuosius smurtiškai reaguoti, bet ir dėl to, kad socialinė ir ekonominė sistema yra iš pagrindų neteisinga. Kaip gėris linkęs sklisti, lygiai taip ir blogis, kuriam pritariama, t. y. neteisingumas, linksta plėsti savo kenksmingą galią ir tyliai griauti politinės bei socialinės sistemos pagrindus, kad ir kokie tvirti jie atrodytų. Kiekviena veikla turi padarinių, taigi ir visuomenės struktūrose lizdą susisukusiam blogiui visada bus būdingas griovimo bei mirties potencialas. Blogis, susikristalizavęs į neteisingas socialines struktūras, neleidžia tikėtis geresnės ateities. Dar toli esame nuo vadinamosios „istorijos pabaigos“, nes darnaus ir taikaus vystymosi sąlygos tinkamai neįdiegtos ir neįgyvendintos.

60. Dabartinės ekonomikos mechanizmai skatina karštligiškai vartoti, tačiau pasirodo, kad nežabotas vartojimas, lydimas nelygybės, dvigubai kenkia socialiniam audiniui. Šitaip socialinė nelygybė anksčiau ar vėliau sukels smurtą, kuriam kelio neužkirs jokios ginklavimosi varžybos. Tai tik kurstys didesnio saugumo trokštančiųjų tuščias viltis, nes šiandien žinome, jog ginklai ir smurtinis engimas, užuot ką nors išsprendę, tik įžiebia naujų ir dar blogesnių konfliktų. Kai kas, pasitelkdami nederamus apibendrinimus, pačius vargšus ir neturtingas šalis kaltina dėl jų bėdų ir kaip sprendimą siūlo juos nuraminsiantį, prijaukintomis ir neagresyviomis būtybėmis paversiantį „auklėjimą“. Visa tai tik dar labiau erzina, kai išstumtieji regi augant socialinį vėžį – daugelio šalių vyriausybėse, versle ir institucijose, nepaisant valdančiųjų politinės ideologijos, giliai įsišaknijusią korupciją.

Kai kurie kultūriniai iššūkiai

61. Evangelizuojame ir mėgindami atsiliepti į įvairius iššūkius (56). Kartais jie reiškiasi tikrų pasikėsinimų į tikėjimo laisvę formomis ar naujais krikščionių persekiojimais, kai kuriose šalyse pasiekusiais nerimą keliantį neapykantos ir smurto lygį. Tačiau daug kur tai veikiau yra paplitęs reliatyvistinis abejingumas, susijęs su nusivylimu ir ideologijų krize, kuri radosi kaip reakcija į visa, kas atrodo totalitariška. Tai kenkia ne vien Bažnyčiai, bet ir apskritai visam visuomeniniam audiniui. Pripažinkime: kultūroje, kurioje kiekvienas nori būti savo subjektyvios tiesos nešėju, piliečiams sunku pajusti troškimą dalyvauti bendrame projekte, pranokstančiame asmeninius interesus bei norus.

62. Vyraujančioje kultūroje pirmutinė vieta atitenka tam, kas išoriška, netarpiška, regima, greita, paviršutiniška, laikina. Tai, kas tikra, užleidžia vietą regimybei. Globalizacija, daugelyje šalių paskleisdama tendencijas, priklausančias kitoms, ekonomiškai išsivysčiusioms, tačiau etiškai nusilpusioms kultūroms, paspartino jų kultūrinių šaknų irimą. Tai įvairiuose Vyskupų sinoduose patvirtino skirtingų žemynų vyskupai. Pavyzdžiui, Afrikos vyskupai, tęsdami enciklikos Sollicitudo rei socialis mintis, prieš kelerius metus atkreipė dėmesį, jog Afrikos šalis norima paversti tiesiog „mechanizmo dalimis, milžiniško krumpliaračio dantukais. Taip dažnai nutinka visuomenės komunikavimo priemonių srityje: jos dažniausiai valdomos iš centrų šiauriniame pusrutulyje, todėl ne visada prideramai atsižvelgia į tų šalių prioritetus bei problemas ir ne visuomet gerbia jų kultūrinį veidą“ (57). Panašiai ir Azijos vyskupai pabrėžė „įtaką, iš išorės daromą Azijos kultūroms. Randasi naujų elgesio formų, kylančių iš pernelyg didelio atvirumo komunikavimo priemonėms <...>. Todėl neigiami žiniasklaidos bei pramogų pramonės aspektai kelia grėsmę tradicinėms vertybėms“ (58).

63. Daugelio šalių katalikiškajam tikėjimui iššūkį šiandien kelia naujų religinių sąjūdžių gausėjimas. Vieni iš jų linksta į fundamentalizmą, kiti, regis, siūlo dvasingumą be Dievo. Šis reiškinys, viena vertus, yra žmogiškoji reakcija į materialistinę, vartotojišką bei individualistinę visuomenę, bet taip pat būdas pasipelnyti iš sunkios padėties periferijos bei skurdo zonos gyventojų, besistengiančių išgyventi didelių žmogiškųjų kančių sūkuryje ir mėginančių sudurti galą su galu. Tokie religiniai sąjūdžiai, mokantys subtiliai daryti įtaką, vyraujančio individualizmo paženklintoje aplinkoje užpildo sekuliaristinio racionalizmo paliktą tuštumą. Be to, būtina pripažinti, jog dėl to, kad dalis mūsų pakrikštytųjų nejaučia savo priklausomybės Bažnyčiai, kaltos ir kai kurios mūsų struktūros bei kai kurių mūsų parapijų ir bendruomenių svetingumo stoka arba biurokratinė nuostata atsiliepiant į mūsų tautų gyvenimo paprastas ir sudėtingas problemas. Daug kur pastoracinio aspekto atžvilgiu viršų ima administracinis, vyrauja jokių kitų evangelizacijos formų nelydima sakramentalizacija.

64. Sekuliarizacijos procesas linksta tikėjimą ir Bažnyčią apriboti privačia ir asmenine aplinka. Be to, neigiant bet kokią transcendenciją, vis labiau iškreipiama etika, susilpnėjo asmeninės bei socialinės nuodėmės pajauta, vis labiau įsigali reliatyvizmas, sąlygojantis visuotinę dezorientaciją, ypač paauglystės ir jaunystės tarpsniais, išsiskiriančiais ypatingu pažeidžiamumu kaitai. Kaip taikliai pastebėjo Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai, Bažnyčiai primygtinai tikinant, jog egzistuoja objektyvios moralinės normos, „kai kas mūsų kultūroje tokį mokymą aiškina esant neteisingą, tai yra prieštaraujantį pagrindinėms žmogaus teisėms. Tokie tvirtinimai paprastai kyla iš moralinio reliatyvizmo formos, susijusios, ne be pagrindo, su įsitikinimu, kad žmogaus teisės absoliučios. Laikantis tokio požiūrio, Bažnyčia suvokiama kaip skatinanti ypatingą prietarą ir besikišanti į individualios laisvės erdvę“ (59). Gyvename informacijos visuomenėje, kuri užtvindo mus duomenimis be atrankos, kaip vienodai reikšmingais, ir galiausiai veda baisaus paviršutiniškumo moralės klausimų srityje link. Todėl būtinas auklėjimas, kuris mokytų kritiškai mąstyti ir brendimo metu siūlytų vertybes.

65. Nepaisant visuomenę užgriuvusios sekuliarizmo bangos, Bažnyčia daugelyje šalių – taip pat tose, kur krikščionys yra mažuma, – viešosios nuomonės akimis išliko pasitikėjimo verta, solidarumo bei rūpinimosi stokojančiaisiais srityje patikima institucija. Ji nekart tarpininkavo skatinant spręsti su taika, santarve, aplinka, gyvybės apsauga, žmogaus ir piliečių teisėmis ir t. t. susijusias problemas. O koks didelis visame pasaulyje yra katalikiškųjų mokyklų ir universitetų indėlis! Tai labai gerai. Tačiau keliant kitus, mažiau viešuomenei priimtinus klausimus, mums nelengva parodyti, kad tai darome iš ištikimybės tam pačiam įsitikinimui žmogaus asmens kilnumu ir bendrajam gėriui.

66. Šeima, kaip ir visos bendruomenės bei visi socialiniai saitai, išgyvena gilią kultūrinę krizę. Šeimos atveju saitų trapumas tapo ypač rimtas dalykas, nes šeima yra pamatinė visuomenės ląstelė, vieta, kur mokomasi kartu gyventi būnant skirtingiems bei priklausyti kitiems ir kur tėvai vaikams perteikia tikėjimą. Santuoką linkstama laikyti vien emocinio pasitenkinimo forma, kurią galima steigti bet kaip ir keisti kaip patinka. Tačiau santuokos būtinas indėlis į visuomenę pranoksta emociškumą ir atsitiktinius poros poreikius. Pasak Prancūzijos vyskupų mokymo, ji atsiranda „ne iš meilės jausmo, netvaraus pagal apibrėžimą, bet iš tvirto įsipareigojimo, kurį prisiima sutuoktiniai, sutikę sudaryti visišką gyvenimo bendrystę“ (60).

67. Postmodernistinis globaliu tapęs individualizmas skatina gyvenseną, silpninančią tarpasmeninių ryšių plėtojimąsi bei tvarumą ir iškreipiančią šeimos saitus. Pastoracija turėtų aiškiau parodyti, kad santykis su mūsų Tėvu reikalauja tarpasmeninius saitus gydančios, skatinančios ir stiprinančios bendrystės bei kreipia tokios bendrystės link. Pasaulyje, ypač kai kuriose šalyse, iš naujo randantis įvairioms karo ir konflikto formoms, mes, krikščionys, turime primygtinai siūlyti pripažinti kitą, gydyti žaizdas, tiesti tiltus, megzti ryšius ir padėti nešioti „vieni kitų naštas“ (Gal 6, 2). Kita vertus, šiandien steigiamos daugeriopos sąjungos teisėms ginti ir kilniems tikslams siekti. Taip reiškiasi daugelio piliečių troškimas prisidėti prie socialinės bei kultūrinės pažangos statydinimo.

Tikėjimo įkultūrinimo iššūkiai

68. Kai kurių šalių – pirmiausia vakarietiškų – krikščioniškasis substratas yra gyva tikrovė. Čia, pirmiausia tarp labiausiai vargstančiųjų, yra moralinių atsargų, saugančių autentiško krikščioniškojo humanizmo vertybes. Žvelgiant į tikrovę tikėjimo akimis negalima nepripažinti to, ką sėja Šventoji Dvasia. Manyti, kad autentiškų krikščioniškųjų vertybių nėra ten, kur dauguma gyventojų pakrikštyti ir daugialypiais būdais reiškia savo tikėjimą bei solidarumą, reikštų netikėti Jos laisvu bei dosniu veikimu. Tai reiškia pripažinti daugiau nei „Žodžio sėklas“, nes kalbama apie autentišką katalikiškąjį tikėjimą su jam būdingais raiškos bei priklausomybės Bažnyčiai būdais. Nėra gerai ignoruoti tikėjimo paženklintos kultūros esminės svarbos, nes tokia evangelizuotoji kultūra, nors ir ribota, turi daugiau išteklių atsispirti šiandienio sekuliarizmo puolimui nei tiesiog vien tikinčiųjų visuma. Evangelizuotoje liaudiškojoje kultūroje glūdinčios tikėjimo ir solidarumo vertybės gali paskatinti teisingesnės bei labiau tikinčios visuomenės statydinimą, ir ji turi ypatingos išminties, kurią reikia mokėti pripažinti padėkos kupinu žvilgsniu.

69. Norint įkultūrinti Evangeliją, primygtinai būtina evangelizuoti kultūrą. Katalikiškosios tradicijos šalyse tai reikštų globoti, sergėti ir stiprinti jau esamus turtus, o kitų religinių tradicijų ar iš pagrindų sekuliarizuotose šalyse – skatinti naujus kultūros evangelizacijos procesus, net jei tam reikėtų ilgalaikio planavimo. Vis dėlto nevalia ignoruoti raginimo nuolatos augti. Kiekvienai kultūrai ir socialinei grupei reikia apsivalyti ir bręsti. Turint priešais akis katalikų liaudiškąją kultūrą, tenka pripažinti kai kurias silpnybes, kurias dar turėtų išgydyti Evangelija: mačizmą, alkoholizmą, smurtavimą šeimoje, retą dalyvavimą Eucharistijoje, tikėjimą likimu ar prietarais, vedančiais į burtininkavimą, ir pan. Tačiau kaip tik liaudiškasis pamaldumas gali būti geriausias išeities taškas išgyti ir tapti laisvam.

 70. Tiesa ir tai, kad kartais labiau nei krikščioniškasis pamaldumas akcentuojamos kai kurių grupių tradicijos išorinės formos ar hipotetiniai privatūs apreiškimai, kurie suabsoliutinami. Egzistuoja tam tikra krikščionybė, sudaryta iš pamaldumo, būdingo individualiam bei sentimentaliam tikėjimo gyvenimui, iš tikrųjų neatitinkančio autentiško „liaudiškojo pamaldumo“. Kai kurie skatina tokias išraiškas nesirūpindami socialine pažanga bei tikinčiųjų ugdymu ir kai kada daro tai siekdami ekonominės naudos ar kokios nors galios kitų atžvilgiu. Nevalia ignoruoti to, kad pastaraisiais dešimtmečiais katalikų tautoje neišvengta pertrūkio krikščioniškąjį tikėjimą perduodant iš kartos į kartą. Neneigtina, jog daugelis jaučiasi nusivylę ir nustojo tapatintis su katalikiškąja tradicija, daugėja tėvų, nekrikštijančių ir nemokančių savo vaikų melstis, jaučiama tam tikra migracija į kitas tikėjimo bendruomenes. Štai kelios to pertrūkio priežastys: dialogo erdvės šeimose stygius, komunikavimo priemonių įtaka, reliatyvistinis subjektyvizmas, rinkos skatinamas nežabotas vartotojiškumas, vargingiausiųjų pastoracinės globos stoka, nuoširdaus svetingumo mūsų institucijose trūkumas ir mūsų neišgalėjimas atkurti mistinės prieigos prie tikėjimo religinio pliuralizmo aplinkoje.

Miesto kultūros iššūkiai

71. Tikslas, kurio link keliauja visa žmonija, yra Naujoji Jeruzalė, Šventasis Miestas (plg. Apr 21, 2–4). Įdomu, kad Apreiškime sakoma, jog žmonijos ir istorijos pilnatvė tikrove tampa mieste. Turime žvelgti į miestą kontempliatyviu žvilgsniu, tikėjimo žvilgsniu, atrandančiu Dievą, gyvenantį jo namuose, gatvėse, aikštėse. Gyvenimo atsparos bei prasmės paieškas, į kurias leidžiasi asmenys ir grupės, lydi Dievo artumas. Jis gyvena tarp piliečių skatindamas solidarumą, brolybę, gėrio, tiesos, teisingumo troškimą. Tas artumas ne įsivaizduotinas, bet atrastinas, atidengtinas. Dievas nesislepia nuo tų, kurie jo ieško nuoširdžiai, nors ir darydami tai apgraibomis, netiksliai ir miglotai.

72. Mieste religinis aspektas perteikiamas įvairiomis gyvensenomis, papročiais, susijusiais su tam tikra, nuo kaimo gyventojų besiskiriančia laiko, teritorijos ir santykių jausena. Kasdieniame gyvenime piliečiams dažnai tenka grumtis dėl išgyvenimo, ir toje kovoje glūdi gili egzistencijos pajauta, paprastai apimanti ir gilų religinį jausmą. Turime tai apmąstyti, kad galėtume pradėti tokį dialogą, kokį su samariete užmezgė Jėzus prie šulinio, iš kurio ji norėjo numalšinti troškulį (plg. Jn 4, 7–26).

73. Naujų kultūrų ir toliau atsiranda tose milžiniškose žmogiškosiose santalkose. Krikščionis jose nebėra vienintelis prasmės skatintojas ar steigėjas, bet gauna iš jų kalbą, simbolius, žinias ir paradigmas, kurios siūlo naujas gyvenimo gaires, dažnai prieštaraujančias Jėzaus Evangelijai. Nauja kultūra tvinksi ir sumanoma mieste. Sinodas konstatavo, kad pokyčiai šiose didžiulėse erdvėse ir kultūra, kuri ten reiškiasi, yra pirmutinė naujosios evangelizacijos vieta (61). Tai verčia galvoti apie naujo pobūdžio maldos ir bendrystės erdves, patrauklesnes ir reikšmingesnes miesto gyventojams. Kaimo vietovės dėl masinių komunikavimo priemonių įtakos irgi nėra nuošalyje nuo šių kultūrinių permainų, reikšmingai keičiančių ir jų gyvenimo būdą.

74. Būtina evangelizacija, gebanti aikštėn iškelti naujus santykio su Dievu, kitais bei aplinka būdus ir įkvėpti pamatines vertybes. Būtina pasiekti tas vietas, kur formuojasi nauji pasakojimai ir naujos paradigmos, Dievo žodžiu pasiekti giliausius miesto dvasios klodus. Nevalia užmiršti, kad miestas yra daugiakultūrė aplinka. Didmiesčiuose galima atrasti jungiamąjį audinį, kur žmonių grupės dalijasi tokiu pat gyvenimo įsivaizdavimu bei panašiomis svajonėmis ir buriasi į naujus žmogiškuosius sektorius, kultūrines teritorijas, neregimus miestus. Įvairios kultūrinės formos išties gyvuoja viena šalia kitos, tačiau labai dažnai praktikuoja segregaciją ir smurtą. Bažnyčia pašaukta tarnauti sunkiam dialogui. Kita vertus, yra žmonių, turinčių tinkamų priemonių savo asmeniniam bei šeimyniniam gyvenimui plėtoti, ir gausybė „nepiliečių“, „pusiau piliečių“ ar „miesto atliekų“. Miestas gimdo savotišką nuolatinį dviprasmiškumą – siūlydamas savo gyventojams begalines galimybes, sykiu kelia daugybę sunkumų daugelio pilnatviškai gyvenimo plėtotei. Toks prieštaravimas sukelia skausmingų kančių. Daug kur pasaulyje miestai yra masinių protestų arena, kur tūkstančiai gyventojų reikalauja laisvės, galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, teisingumo bei kelia įvairių pretenzijų, kurių, jei į jas nebus supratingai reaguojama, nebus įmanoma nutildyti jėga.

75. Nevalia ignoruoti ir to, kad mieste lengvai plinta prekyba narkotikais ir žmonėmis, piktnaudžiavimas nepilnamečiais ir jų išnaudojimas, pagyvenusių ir sergančių žmonių apleistis, įvairios nusikalstamumo ir korupcijos formos. Sykiu tai, kas galėjo būti puiki susitikimo ir solidarumo erdvė, dažnai virsta atskirties ir abipusio nepasitikėjimo vieta. Namai ir butai labiau statomi tam, kad izoliuotų ir apsaugotų, o ne kad jungtų ir vienytų. Evangelijos skelbimas būtų pagrindas atkurti žmogaus gyvenimo orumą tokiuose kontekstuose, nes Jėzus trokšta miestuose duoti apsčiai gyvenimo (plg. Jn 10, 10). Evangelijos siūloma nepakartojama ir pilnatviška žmogaus gyvenimo prasmė yra geriausias vaistas nuo miesto blogybių, net ir turint galvoje, kad šiai tikrovei netinka viena evangelizacijos programa ir vienodas bei nelankstus evangelizacijos stilius. Tačiau iš pagrindų žmogiškas gyvenimas ir liudijimo raugo įterpimas į kiekvieno iššūkio šerdį bet kurioje kultūroje, bet kuriame mieste daro krikščionį geresnį, o miestą vaisingesnį.

Perspausdinta iš žurnalo „Bažnyčios žinios“ 2014 m. Nr. 1.