Audrius Rudys. Euras vietoj lito. Reformos kaina (I)

Artėjant numatomam lito pakeitimui euru gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių euro pranašumus bei ekonominę naudą, kurią Lietuvos verslas ir gyventojai esą iš to gaus. Taip, bus ir tokių. Aš laikausi nuomonės, kad lito atsisakyti dar nereikia. Todėl manau, kad žmonėms turi būti paaiškinti ir kiti dalykai, kuriuos euro entuziastai nutyli arba, kaip, pavyzdžiui, infliaciją, sukandę dantis pripažįsta, tačiau linkę sumenkinti ir/ar plačiau jų neanalizuoti. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį būtent į šiuos minusus.

Infliacija. Visi pripažįsta, kad euro įvedimas tiesiogiai lems realų, nors esą nedidelį kainų padidėjimą. Tie prognozuojami 0,2 ar 0,3 procento - ne toks jau ryškus šuolis. Manau, kad didžiojoje mažmeninėje prekyboje, bent kol valstybinės institucijos stebės kainų dinamiką ir kainos etiketėse bus rašomos ir eurais, ir litais, didelių kainų šuolių nebus. Paskui natūraliai prekybininkai pradės jas koreguoti psichologiškai priimtinų dydžių link. Tarkim, dabar kaina yra 9,99 lito, tai atitinka 2,89 euro. Ar ilgai tokia kaina išliks? Prekybininkai, puikiai žinodami pirkėjų psichologines ypatybes, netruks kainą „suapvalinti“ iki 2,99, beveik nerizikuodami prarasti dalies rinkos. Taigi vien dėl tokio apvalinimo šio produkto kaina pakils arti 3,5 proc. O kur dar žaidimo asortimentu galimybės? Tiesiog „Palaukių“ sūris po 21,99 lito už kilogramą pervardinamas „Pamiškių“ sūriu ir pradedamas pardavinėti po 6,99 euro (kas atitiktų 24,14 lito). Menkutė operacija, kurios dauguma pirkėjų nepastebės, padidins jiems sąnaudas tam pačiam sūriui 9,8 proc.

Dar labiau euras paveiks prekybą, kurioje kainų etiketės nenaudojamos arba gali būti keičiamos nors kelis kartus per dieną (turiu mintyje turgaus prekybą arba mažesnes parduotuvėles) ir ypač paslaugų sferą. Joje atsiskaitymai turi „becentę“ tendenciją, t.y. dažnai apvalinama iki pilno piniginio vieneto, iki monetos, „kurios ne gėda paduoti“. Šiuo metu Vilniaus taksistai, kai skaitiklis parodo kažkiek litų ir mažiau kaip 50 centų, sutinka priimti litus be centų, o kai kelionės kaina yra kažkiek litų ir 50 ar daugiau centų, laukia ir reikalauja sumokėti „kažkiek plius 1 litas“. Dabar potencialus jų „nuostolis“ už vieną kelionę yra 49 lito centai. Įdomu, ar jie sutiks nepaimti 49 euro centų, nes 1,69 lito dabartiniais pinigais - jau per didelė auka. Jei jie pradės reikalauti atsiskaityti tiksliai, tai aišku kaip dieną, kad daugelis klientų nesiterlios - mokės apvaliai, nors ir į didesnę pusę. Arbatpinigiai padavėjams taip pat neabejotinai augs. Lygiai kaip bendros kavinių ir restoranų produkcijos kainos.

Dar vienas poveikio kainoms aspektas - galimybės tiesiogiai, be jokio perskaičiavimo palyginti kainas Lietuvoje ir kitose euro zonos šalyse. Daug kas mano, kad tai - teigiama euro įvedimo pasekmė. Bet infliacijos atžvilgiu ji taps kainų augimo veiksniu. Daug Lietuvos gyventojų lankosi euro zonos šalyse, nemažai tų šalių gyventojų apsilanko Lietuvoje, tad vis daugiau vartotojų bus psichologiškai pasirengę priimti kainų augimą kaip savaime suprantamą dalyką, nes „Vokietijoje tas daiktas kainuoja net 26,49 euro, o pas mus - tik 19,99“.

Augs kai kurių žmonių socialinių santykių išlaidos, pvz., rinkliavos ikimokyklinėse ir mokymo įstaigose. Jei dabar auklėtojoms gimtadienio ar Kalėdų proga darželinukų tėvai meta po 20-30 litų, kitąmet teks skirti tam reikalui, manau, 10 eurų. Net ir tiems, kurių šeimų biudžetas bus labai įtemptas. Nes negi būsi „balta varna“? O kyšiai arba dėkingumas, tarkim, už operaciją vietoj dabartinių 200 litų „nukris“ iki 100 eurų.

Didesnė ar mažesnė infliacija, kaip tiesioginė euro įvedimo pasekmė, yra neišvengiama. Blogiausia yra tai, kad infliacijos našta visuomenėje pasiskirstys netolygiai. Tie, kurie gyvena iš pensijų, pašalpų, biudžetinių įstaigų atlyginimų ir kitų fiksuotų pajamų, ir tie, kurie dirba samdomą darbą ir neturi tiesioginio sąlyčio su vartotojais, o pajamos yra nedidelės arba vidutinės, pajus infliacijos spaudimą tikrai didesnį negu tie oficialūs 0,2-0,3 procento, tad jų vartojimas natūra (prekėmis ir paslaugomis) susiaurės, t.y. gyvenimo lygis smuks. Todėl tegu nesidžiaugia padavėjai, kirpėjai, batsiuviai, taksistai ir turgaus prekeiviai - pakilus jų pajamoms iš vienos paslaugos ar prekės, teks susitaikyti, kad klientų ir pirkėjų sumažės. Arba jie tiesiog pirks mažiau, rečiau kirpsis, važiuos taksi ir lankysis restoranuose. Aukštas pajamas turintieji didelio infliacijos poveikio nepajus, jų asmeninių sąnaudų pragyvenimui augimas bus kompensuotas pajamų iš infliacinio verslo pelningumo padidėjimo.aud

Būtina, kad kiekvienas Lietuvos pilietis žinotų, kas jo laukia. Euro įvedimas kaip infliacijos didėjimo komponentas tikrai bus. Net jei oficiali statistika skelbs, kad infliacijos beveik nėra.

 „O radijas vis pažada, vis pažada rytojų...“ (V.Kernagis).

Šaltinis: www.respublika.lt