Audrius Rudys. Euras vietoj lito. Kiek už tai patys sumokėsime Europai?

Artėjant numatomam lito pakeitimui euru gausėja valdžios atstovų ir šios akcijos apologetų pasisakymų bei straipsnių, demonstruojančių euro privalumus bei ekonominę naudą, kurią Lietuvos verslas ir gyventojai esą gaus. Taip, bus ir tokių. O aš laikausi nuomonės, kad lito atsisakyti dar nereikia. Todėl manau, kad žmonėms turi būti paaiškinti ir kiti dalykai, kuriuos euro entuziastai nutyli arba, sukandę dantis, pripažįsta, tačiau linkę sumenkinti ir/ar plačiau jų neanalizuoti. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį būtent į šiuos minusus.

VIENKARTINĖS SĄNAUDOS. Kaip ir kiekviena reforma, euro įvedimas pareikalaus vienkartinių išlaidų. Šias išlaidas patirs ir privatus ūkis, ir valstybė bei jos įmonės ir įstaigos. Reikės keisti galybę informacinių sistemų, su pinigų apyvarta susijusios technikos, apmokyti kai kurių kategorijų darbuotojus, vesti didelę aiškinamąją programą gyventojams, atlikti daugybę kitų paruošiamųjų darbų, kurių aš net neįsivaizduoju. Pagaliau reikia finansuoti plataus masto propagandinę kampaniją, kurios tikslas yra tautai įteigti, kad euro įvedimas yra absoliutus gėris, geresnio gyvenimo sąlyga ir t.t. Lietuvos bankas pateikė prognozę, kad tokios išlaidos gali siekti iki 900 mln. litų. Dalis šių išlaidų atiteks Lietuvos ūkio subjektams, bet šių išlaidų padengimas vyks iš valstybės lėšų, konkuruodamas su kitų valstybės poreikių finansavimu. Privatus ūkis turės jas padengti savo sąskaita, o siekis jas kompensuoti taps dar vienu infliacijos paskatu.

Įnašai į Europos stabilumo mechanizmo (ESM) apmokėtą kapitalą. Lietuva turės prisiimti įsipareigojimą į šį kapitalą pervesti apie 300 mln. eurų (apytikriai 1000 mln. litų). Tikėtina, kad įnašas bus išdėstytas per 5 metus. Tai reiškia, kad, esant deficitiniam biudžetui, valstybė šiuos pinigus turės skolintis, kartu didindama valstybės skolos aptarnavimo išlaidas ir tapdama dar labiau priklausoma nuo tarptautinių finansų rinkų veikėjų bei tų pokyčių, kurie šiose rinkose gali įvykti ir kurie gali būti mums labai nepalankūs.

Be to, Lietuva turėtų išleisti neatšaukiamą apie 2,5 mlrd. eurų vekselį apmokėti papildomam ESM kapitalo poreikiui, kuris gali atsirasti, jei į skolų krizę paklius daugiau euro zonos šalių. O tokia įvykių raida tikėtina, nes vidutinis euro zonai priklausančių valstybių konsoliduoto visuomeninio sektoriaus skolų lygis jau viršija 90 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Mažiausiai 4 valstybėse skola viršija jų metinį BVP! Tai reiškia, kad valstybė, nutarusi likviduoti visas skolas, visus metus turėtų dirbti ir visai nevartoti (!) vien tam, kad padengtų tas skolas, ir tai nesugebėtų. Juk tai absoliučiai nerealu. Mano nuomone, tolesnis skolų krizės euro zonoje gilėjimas ir plėtimasis į naujas valstybes yra labai realus, tad ir tikimybė, kad Lietuvai teks papildomai mokėti į ESM kapitalą, yra didelė. Toks vekselis yra pavojingiau negu įprastinė skola, nes pastaruoju atveju yra žinoma, kiek ir kada reikia mokėti palūkanų ir grąžinti skolą, o šis įsipareigojimas nežinia kada ir kokia dalimi bus pareikalautas įvykdyti. Valstybė vargu ar kaups rezervą tam įsipareigojimui įvykdyti, tad teks labai greitai pasiskolinti reikiamą sumą tarptautinėse rinkose arba labai apkarpyti šalies poreikių finansavimą. Abu šaltiniai negeri - arba skausmingas valstybės išlaidų mažinimas, arba staigus (ir nepalankus) valstybės skolos ir, atitinkamai, skolos valdymo išlaidų didėjimas. Pats tokio įsipareigojimo buvimas mažins šalies skolinimosi reitingą, t.y. didins viešojo sektoriaus skolinimosi kainą.

Įmoka į Europos centrinio banko (ECB) kapitalą. Stojant į euro zoną, Lietuvos bankas į ECB kapitalą turės įnešti papildomą apie 43 mln. eurų (apie 148 mln. litų) įmoką. Lietuvos banko turtas dabar didesnis nei 20 mlrd. litų. Tai irgi Lietuvos Respublikos turtas, kurio valstybė realiai neteks už teisę „pasėdėti“ prie ECB sprendimo priėmimo „apskrito stalo“. Rašau „pasėdėti“, nes nieko kito Lietuvos atstovas, turintis miniatiūrinį balso svorį ir baudžiauninko mentalitetą, padaryti negalės - tik pritarti kitų, turtingesnių šalių atstovų sprendimams net tada, kai jie bus nenaudingi Lietuvai ir jos piliečiams. Drįstu tai tvirtinti, remdamasis precedentu, kai Seimo nariai didele dauguma net neskaitę patys pirmieji ratifikavo Konstituciją Europai, kuri taip ir netapo kūnu kitų šalių piliečių pastangomis. Teks taip pat įsipareigoti proporcingai prisidėti dengiant euro sistemos pinigų politikos operacijų ir ECB nuostolius, jeigu tokių būtų. Jų tikimybė yra tikrai reali, o aš asmeniškai manau, kad ir didelė. O tokių išlaidų dydis ir kada jos bus, jau net ne pačios Lietuvos valstybės reikalas. Bus pasakyta „Mokėk!“, ir mokėsime. Nespręsdami savų problemų ir nefinansuodami savų prioritetų. Arba vėl skolindamiesi.

Būtina, kad kiekvienas Lietuvos pilietis žinotų, kas jo laukia. Euro įvedimas tikrai kainuos valstybės, ūkio subjektų išlaidų padidėjimą. Ir valstybės skolų augimą. Žodžiu: „Švaistūnas klevas žvangantį auksą pavėjais žarsto, iš lapų saujos rudenio saulės nebesurinksi“ (iš V.Kernagio dainos „Nuo mano lango“).

Šaltinis: www.respublika.lt