Arnoldas Piročkinas. Ar įmanomas lenkiškas įrašas Lietuvos piliečio pase?
Pasaulio istorijoje turbūt nerasime kito atvejo, kai kuri tauta, kaip lenkų, su tokiu įtūžiu būtų reikalavusi jos tikrinius vardus nepa...
https://www.propatria.lt/2014/03/arnoldas-pirockinas-ar-imanomas.html
Pasaulio istorijoje turbūt nerasime kito atvejo, kai kuri tauta, kaip lenkų, su tokiu įtūžiu būtų reikalavusi jos tikrinius vardus nepakeistus vartoti juos pasisavinusioje kalboje. Kas ne kas pasakys, kad to nė nereikia reikalauti, nes daug kalbų savaime taip daro. Tačiau atidžiau apsidairykime: argi iš tikrųjų visos kalbos išlaiko nepakeistą įsigytų vardažodžių rašybą? Paimkime anglų kalbą, kuri, paplitusia nuomone, ypač gerbianti kitataučių pavardes ir vardus. Ar rasite kuriame angliškame tekste (knygoje, laikraštyje, televizijoje) tiksliai lenkiškomis raidėmis parašytas pavardes Dzierżyński, Frąckiewicz, Górski ir t.t.? Tikriausiai visur trūks diakritinių ženklų. Taip anglų kalba redukuoja ir kitų kalbų raidynus: lietuvių, latvių, čekų, skandinavų, estų, turkų ir kt. Lietuvis Čiužas anglų spaudoje gaus pavardę Ciuzas. Anglams ir kitiems vakariečiams nė į galvą neateis, kad parašius pavardę Pišnius be diakritinio ženkliuko lietuvis jausis nepatogiai.
Vakarų Europos kalbų istorija suformavo jų vartotojams nuostatą, kad parašytas žodis nebūtinai atspindi jo tarimą. Todėl jie gana dažnai paima daugiau ar mažiau tiksliai gaunamo vardo grafinę formą ir visai mažai rūpinasi to žodžio garsine raiška: ji gali būti gerokai nutolusi nuo originalo. Jiems gerai tinka sena lietuviška patarlė: kaip pasakysi, taip nepagadysi. O štai kitaip parašęs gali kalbą pagadinti!
Nors svetimvardžių lietuvinimas siekia XVIII a. trečiąjį dešimtmetį, po 1918 m., kai susikūrė nepriklausoma valstybė, išryškėjo dvi kryptys. Nemaža publicistų, rašytojų ir net dalis kalbininkų panūdo sekti Vakarų Europos pavyzdžiu. Čia nemaža lėmė studijavę Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Čekoslovakijoje įvairių sričių specialistai. Šių šalių aukštųjų mokyklų įpratinti, jie ėmė proteguoti originalios rašybos svetimvardžius ir Lietuvoje. Vis dėlto iki 1940 m. neišnyko nė lietuvinimo kryptis. Sulietuvinti svetimvardžiai ištisai buvo vartojami pradinių ir vidurinių mokyklų vadovėliuose. Kad ir ne visai nuosekliai, tendencija vartoti sulietuvintus svetimvardžius ryški net 1935 m. išleistoje JAV Petro Jurgėlos knygoje „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“.
Iki 1948 m. per visas okupacijas, ypač hitlerinės okupacijos metais, dominavo originaliųjų svetimvardžių vartojimas. Išleidus 1948 m. „Lietuvių kalbos rašybos žodyną“, kuriame buvo pateiktos tik svetimvardžių lietuvinimo taisyklės, prasidėjo apie 50 metų trukusi visuotinai lietuvinamų svetimvardžių epocha. Kilus Sąjūdžiui, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis kalbininkų ir publicistų, tarsi užmiršę iki 1940 m. egzistavusią lietuvinimo praktiką, išvadino ją „sovietiniu palikimu“ ir ėmė diegti originaliuosius svetimvardžius, mat jie rodą tikrą vakarietišką kultūrą. Jų perraša pakenčiama tik vaikams ir neišprususiems žmonėms skiriamoje literatūroje. Tokį požiūrį įtvirtino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) 1997 m. birželio 19 d. nutarimas. Per tą laiką pasiekta nemaža „laimėjimų“. Kone visa didžioji periodinė spauda svetimvardžius rašo „vakarietiškai“. Kai kurie leidiniai palieka autoriams laisvę: viename straipsnyje svetimvardžiai lietuvinami, kitame - originalūs (neretai su klaidomis), o trečiame straipsnyje suderinti abu svetimvardžių variantai: viena pavardė sulietuvinta, kita - ne. Ne tik rašyba įvairuoja, bet ir morfologija. Tokios mišrainės lietuvių kalba, atrodo, dar nėra patyrusi, nebent taip blaškytasi Martyno Mažvydo raštuose. Kiek nuosekliau ir vienodžiau nelietuviškos pavardės ir vardai rašomi lietuviškuose asmens dokumentuose, nors ir čia jau veržiasi naujovės, visų pirma galūnių nedėjimas.
Nepaisant „vakarietininkų“ griausmingų atakų prieš svetimvardžių lietuvinimą, tebėra nemaža leidinių, kurie nebijo būti „atsilikę“ nuo pasaulinės praktikos: tebevartoja iš kitų kalbų imamus svetimvardžius su lietuviškomis galūnėmis ir parašytus lietuviška abėcėle. Ir VLKK dar leidžia pasirinkti, kokius svetimvardžius - originaliuosius ar sulietuvintus - vartoti ne tik vaikų knygelėse. O pasirinkimas priklauso nuo to, kaip nusprendžia laikraščio ar knygos leidėjas, televizijos programos vadovas. Jei šiems rodosi patogiau vartoti originaliuosius svetimvardžius, tai atsilikėlis jų lietuvinimo šalininkas verčiamas tapti „vakarietininku“. Šiuo atveju jau nepaisoma, kad „vakarietiškoji“ sistema iš tikrųjų kelia daug nepatogumų ir autoriui, ir skaitytojui.
Dėl vardažodžių originalių formų vartojimo lietuviškuose dokumentuose prieštarauti randame ne vieną motyvą. Pradėkime pirmiausia nuo to, kad nemokančiam lenkų kalbos žmogui sunkumų kelia kitos jos rašybos ypatybės. Vienas ryškiausių būtų skyrimas, kada rašoma dz (Dzieduszycki), kada dź (Niedźwiedź), o kada dż (Drążdżewo).
Remtis kai kurių lietuvių kalbininkų, propaguojančių „vakarietišką“ svetimvardžių traktavimą, kad šie žodžiai nepriklausą lietuvių kalbai, nederėtų. Tai tikras blefas! Jei tai būtų tiesa, tai nepriklausančiais lietuvių kalbai reikėtų laikyti ir iš pavardžių kilusius terminus. Tada ir juos reikėtų rašyti originalia rašyba. Kodėl turėtų skirtis pavardė Džaulis (Joule) nuo fizikos termino džaulis, pavardė Makintošas (originali Macintosh) nuo apsiausto makintošas, pavardė Rezerfordas (Rutherford) nuo radioaktyvumo vieneto rezerfordas (Rd) pavadinimo. Beje, vokiečių kalboje tokios rūšies terminai sutampa su pavardėmis: Joule, Watt (Vatas ir vatas), Volt (Voltas ir voltas), o lenkų kalboje terminai jau sulenkinti: wat, wolt.
Šie pavyzdžiai gana aiškiai rodo, kad tikriniai žodžiai, atėję į kitą kalbą, turi paklusti jos dėsniams. Jeigu taip nėra visose kalbose daroma, tai tas priklauso ne nuo svetimvardžių kokių nors „prigimtinių“ ypatybių, ne nuo jų tariamos autonomijos juos priėmusios kalbos sistemoje. Iš esmės imant, jų originali rašyba kitose kalbose išlaikoma dėl ekstralingvistinių veiksnių. Tai ypač būdinga čekų, lenkų, slovakų ir net vokiečių kalboms: jų rašyba leistų gana nesunkiai svetimvardžius transkribuoti, bet to nedaroma dėl visokių šalutinių motyvų.
Svarstant lenkų reikalavimą rašyti lietuviškuose pasuose lenkiškais rašmenimis jų vardus ir pavardes, reikia turėti galvoje, kad to reikalavimo pagrindą sudaro taip pat ekstralingvistiniai motyvai. Iš jų kaip „nekalčiausią“ ir esmingiausią reikėtų pripažinti identifikacijos poreikį. Visiškai natūralu, kad Lietuvoje gyvenantis lenkas geidžia identifikuotis kaip lenkas, turėti bendrą pavardės jungtį su savo giminaičiais Lenkijoje ir kitose šalyse, su praeities dokumentais. Lenkas, kurio pavardė Pirsztel, o pagal lietuvišką pasą įrašyta lietuviškai skambanti pavardė Pirštelis, jaučiasi išskirtas iš tautiečių ir atskirtas nuo savo giminaičių Lenkijoje ar JAV.
Ar čia turime neišsprendžiamą dalyką? Manyčiau, kad ne. Reikia tik geros valios. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. nustatė, kad Lietuvos piliečio pase yra galimas papildomas asmens vardo, pavardės įrašas ir jo gimtąja kalba. Čia gali būti įrašomi ir kiti duomenys, pavyzdžiui, sutuoktinio pavardė, jei žmonos pavardė kuo skirtųsi. Atrodytų, belieka naudotis šia galimybe. Mūsų laikų technika įgalina daryti įrašus ne tik lenkiškais, bet ir rusiškais, arabiškais rašmenimis... Tik, žinoma, ne lietuviško įrašo sąskaita. Antai iki 1940 m. Lietuvos Respublikos išduodamuose užsienio pasuose būdavo įrašoma pavardė lietuviškai: ponia Julija Petkevičienė, o prancūziškame puslapyje (prancūzų kalba tada buvo tarptautinė diplomatinė kalba) būdavo įrašas „Madame Julija Petkevičius“.
1 komentaras
Koks protingas sprendimas! Malonu prisiminti gerb. A. Pirockina is studiju VU laiku.
Rašyti komentarą