Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Pavojingiausi gundymai

Pelenų barstymo apeiga pradėjome Gavėnios metą. Pelenai pirmiausia primena sunykimą ir pabaigą. Sakome – liko tik pelenai. Gavėnia, kaip ir Pelenų diena, atrodo rūstus laikas, nes esame kviečiami mąstyti apie nuodėmę, kančią ir mirtį. Iš tikrųjų Gavėnia yra labai šviesus metas, nes 40 dienų einame į Velykas – į prisikėlimą ir gyvenimą. Pelenų barstymo apeiga primena šio gyvenimo trapumą. Nuodėmė žmogaus gyvenimą sužeidžia, kartais net mirtinai, todėl apaštalas Paulius teigia: „Nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis“ (Rom 5, 12). Pašalinti nuodėmę ir apdovanoti „malonės ir teisumo dovana“ galėjo tik Jėzus Kristus, prisiimdamas mūsų kūno drabužį ir už mus kentėdamas ant kryžiaus. Gavėnios metas skirtas rimtam atsigręžimui į Dievą, bet kad tai įvyktų, pirmiausia reikia nusigręžti nuo nuodėmės.

Jeigu iki galo suvoktume nuodėmės blogį, nešantį dvasinį sudužimą ir mirtį, tikriausiai niekuomet nenusidėtume. Tačiau nuodėmė prisidengia gėrio apsiaustu ir beldžiasi į mūsų sielos duris kaip gėris. Dėl to Jėzus Kristus nuodėmės nešėją velnią pavadino melagiu ir melo tėvu (plg. Jn 8, 44), nes melas yra kelias, kuriuo nuodėmė kėsinasi įeiti į žmogaus gyvenimą. Dievo žodis taikliai nušviečia šį melo kelią.

Pradžios knygoje vaizdžiai aprašomas velnio ir moters dialogas. Gundoma Ieva velniui sako: „Apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 3–5). Taigi, velnias, siekdamas pavergti žmogų, pastūmėti jį į mirtį ir atskirti nuo Dievo, meluoja. Jis dedasi žmogaus geradariu, geresniu už patį Dievą. Pučia miglą, kad Dievas neteisus, apribodamas žmogaus norus, o jis, velnias, siekia žmogui tik gėrio. Savo kalba velnias žmogų apakina – priverčia suabejoti Dievo gerumu, tarsi Dievas galėtų žmogui linkėti kažką bloga.

Tai, kas nutiko Edeno sode, yra kiekvieno gundymo taktika – žadėti aukso kalnus, tačiau palikti griuvėsius, pelenus bei mirtį. Paklausę gundytojo pirmieji tėvai „pamatė esą nuogi“ – taip vaizdžiai Dievo žodis nusako nusidėjusio žmogaus būseną.

Evangelija pasakoja apie Jėzaus gundymą dykumoje. Velnias įtaria, kad Jėzus yra Mesijas, tai yra jam pavojingas asmuo, galįs pakenkti jo karalystei, todėl siūlo pačius geidžiamiausius žmogaus dalykus – medžiaginę gerovę, garbę ir valdžią. Pirmiausia siūlo lengvai pasiekiamą gerovę – akmenis paversti duona. Siūlo Jėzui žadėti žmonėms medžiaginį rojų, nes tokiais pažadais lengviausia užkariauti jų širdis.

Ar ne panašiai komunizmo statytojai siūlė savo sekėjams: dirbsite, kiek galėsite, o gausite, kiek norėsite. Ar ne panašiai gundomi mūsų laikų žmonės – dirbti per dieną kelias valandas ir mėgautis pramogomis? Arba dar geriau – visiškai nedirbti ir gyventi iš pašalpų. Vargas žmogui, jei gundytojo melu patiki labiau nei Dievo žodžiu. Jėzus parodė pavyzdį, kaip panašaus gundymo metu pasielgti. Jis gundytojui atsakė, kad žmogui reikia ne tik duonos – medžiaginės gerovės, bet ir Dievo žodžio, kuris nušviestų gyvenimo kelią ir akintų eiti per gyvenimą darant gera.

Nesugundęs medžiagine gerove, velnias gundo garbe. Užkėlęs ant šventyklos šelmens, velnias sako Jėzui: „Pulk žemyn ir angelai nešios tave ant rankų.“ Jėzus ateina į žemę mirti ant kryžiaus už žmonių nuodėmes, o velnias jam siūlo šlovę – ateiti į žmonių minią su dieviška šlove. Patraukti prie savęs žmones ne kryžiaus auka, bet stebuklais. Velnias taip bando atitraukti Jėzų nuo jo pasirinktos misijos. Tačiau Jėzus supranta gundytojo klastą ir pasako: „Parašyta: ‚Negundyk Viešpaties savo Dievo.‘“

Daug žmonių šiam gundymui pasiduoda. Labai pavojinga, kai žmonės ką nors pradeda laikyti žvaigžde, o žmogus įtiki, kad yra pranašesnis už kitus. Dažnai matome vadinamųjų „žvaigždžių“ likimus – vienas prasigėrė, kitas įklimpo į narkotikus, trečias baigė gyvenimą savižudybe. Dievo žodis pataria bėgti nuo žmonių liaupsių, o jeigu jų neišvengiame, tuomet prašyti Dievo, kad neužmirštume, jog esame tik Dievo gailestingumo reikalingi nusidėjėliai.

Patį sunkiausią gundymą velnias pasiliko pabaigai. Tai gundymas valdžia. Velnias parodė Jėzui visas pasaulio karalystes ir pasakė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane.“ Gundytojas meluoja, nes žada tai, kas nėra jo nuosavybė, bet žino, kad žmogus geidžia būti viršesnis už kitus, todėl viliasi, kad jo sakomu melu patikės. Velnias, atrodo, prašo labai nedaug – tik jį pagarbinti, ir viskas bus žmogaus rankose. Jėzus atsako trumpai ir aiškiai: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‚Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Gaila, kad mes dažnai neįžvelgiame velnio kėslų, kai esame kviečiami pagarbinti jį.

Šis gundymas buvo aktualus ne tik sovietiniais laikais, kai žmonės buvo kviečiami stoti į komjaunimą ir kompartiją, neatsisakius jo nebuvo galimybės kopti karjeros laiptais. Šis velnio gundymas yra aktualus ir šiandien, nes valdžios galių turėjimas atveria galimybes ne tik tarnauti ir daryti gera, bet ir būti savanaudžiu – krauti turtus ir mėgautis valdžios teikiamomis privilegijomis. Visa tai matome ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje.

Ar ne kvietimas nusilenkti šėtonui, kai žmonės raginami priimti su žmogaus prigimtimi nesuderinamas abortų, eutanazijos, socialinės lyties (gender) ir lyčių įvairovės ideologijas? Kiek dedama pastangų ir kiek skiriama pinigų, kad šios ideologijos būtų pristatomos kaip pačios pažangiausios, o kas joms priešinasi, būtų laikomi tamsybininkais!

Viešpatie, duok malonę, kad kai būsime gundomi, visuomet pastebėtume piktojo melą ir turėtume jėgų gundytojui pasakyti: „Ne!“

Šaltinis: www.bernardinai.lt