S. W. Mosheris ir M. J. Campos. Kodėl daugiau nėra geriau, kai kalbama apie „vystomąją pagalbą“

Tokios nevyriausybinės organizacijos kaip UNICEF ar CARE Australia nukreipė ginklus į naujojo Australijos ministro pirmininko planą sumažinti pagalbą užsienio šalims 4,5 milijardų dolerių. Pasak Sydney Morning Herald, šios organizacijos teigia, kad parama apkarpoma „vaikų gyvybių sąskaitą“.  Dar blogiau, jie esą stato į pavojų įsipareigojimus Tūkstantmečio vystymosi tikslams.

Kadangi dabar nesame susirūpinę JTO biurokratijos penėjimu, paliksime organizacijos miglotus Tūkstantmečio vystymosi tikslus – tokius kaip „pasaulio skurdo mažinimas“ ir „socialinio teisingumo“ siekis – kitai diskusijai. Tačiau ar gali Tony Abbottas, kuris visais atžvilgiais yra geras šeimos vyras, iš tiesų būti toks beširdis? UNICEF ir CARE Australia rūpestis vaikais yra jaudinantis tol, kol supranti, kad 1) jie maitinasi iš tarptautinės paramos, ir 2) vienas pagrindinių jų tikslų yra užtikrinti, kad gimtų kuo mažiau vaikų. Čia mes kalbame apie populiacijos kontrolę.

Jungtinių Tautų Vaikų fondas, žinomas kaip UNICEF, yra laikomas agentūra, skirta padėti skurdžiai gyvenantiems ir pažeidžiamiems vaikams besivystančiose šalyse. Tačiau paradoksaliai UNICEF taip pat atvirai gina abortų legalizavimą bei naudojasi ŽIV/AIDS epidemija ir Tūkstantmečio vystymosi tikslais, kad tai paskatintų.

Carol Bellamy, radikali feministė, perėmusi UNICEF dešimtajame XX a. dešimtmetyje, nukreipė organizacijos misiją tolyn nuo vaikų gyvybių gelbėjimo link šeimos planavimo propagavimo ir praktikos. Ataskaitoje „Tautų pažanga“  (angl. The Progress of Nations) 1995 metais UNICEF teigia, kad organizacija laikosi „integruoto požiūrio į šeimos planavimą ir populiacijos problemas“. Pirmiausia, UNICEF toliau gina „protingą gimdymų laiko pasirinkimą ir išdėstymą“ bei atkreipia dėmesį į gerai dokumentuotą „per dažnų ir per didelio skaičiaus“ gimdymų žalą tiek vaikams, tiek motinoms, kurios „per jaunos arba per senos“.

Tokia veikla privedė prie to, kad Vatikanas 1997 pasitraukė iš UNICEF. Šventasis Sostas ypač skundėsi, kad UNICEF:

- nepateikė ataskaitų už lėšas, kurias donorai skyrė konkrečioms ir moraliai priimtinoms vaikų programoms, - nors Šventasis Sostas daug kartų jų reikalavo;

- bendradarbiavo leidžiant Jungtinių Tautų vadovėlį, kuriame ginamas abortą sukeliančių kontraceptikų dalijimas pabėgėlėms, atsidūrusioms kritinėje padėtyje;

- aktyviai gynė abortus reglamentuojančių įstatymų liberalizavimą;
- UNICEF darbuotojai įvairiose šalyse dalijo kontraceptines priemones ir patarimus, kaip jomis naudotis.

Šios problemos per paskutiniuosius penkiolika metų tik dar labiau paūmėjo. UNICEF Australia dabar visuomet ir visur vykdo tai, ką jie vadina „išsamiu integruotu seksualiniu ir reprodukcinės sveikatos švietimu bei paslaugomis“. Jie teigia, kad tai būtina, norint pasiekti Tūkstantmečio vystymo tikslus 4 – iki 2015 m. dviem trečdaliais sumažinti jaunesnių nei 5 metų amžiaus vaikų mirtingumą. Tačiau šį kitais atvejais pagirtiną tikslą pakerta tai, kas akivaizdžiai yra populiacijos kontrolės planas. 

Panašiai 2013 m. UNICEF ataskaita „Įsipareigojant vaikų išgyvenimui: atnaujintas pažadas“  (angl. Committing to Child Survival: A Promise Renewed) prisiekia dirbti siekiant užkirsti kelią tokioms vaikų ligoms kaip plaučių uždegimas, diarėja ar tymai. Tai skamba gerai. Tačiau pavojaus varpais reikėtų skambinti tuomet, kai šios pastangos susiejamos su „tvariu ekonominiu augimu“ ir isteriškais perspėjimais, kad „didėjantis baisus skurdas sukėlė visa griaunančią staigaus populiacijos didėjimo ir didėjančių aplinkosaugos problemų sąveiką...“. 

Jei jau taip, CARE Australia yra dar blogiau. Organizacija giriasi, kad turi penkiasdešimt metų patirties dirbant su seksualinėmis, reprodukcinėmis ir sveikatos problemomis. Be to, ji vadovavo kreipiantis į pasaulio mokesčių mokėtojus (taip pat ir mus, australus), prašydama skirti daugiau pinigų populiacijos kontrolei 2012 m. Londone vykusiame šeimos planavimo viršūnių susitikime. „Privalome tai padaryti, – teigė CARE, – nes visuotinis prieinamumas prie kontraceptinių piliulių, intrauterinių priemonių ir kontraceptinių injekcijų yra „žmogaus teisė“ ir tokios priemonės „saugo moterų gyvybes“. Tikrovė tokia, kad besivystančiose šalyse moterys miršta dėl šalutinio tokių galingų steroidinių priemonių poveikio. Norint sumažinti motinų mirtingumą reikia suteikti perinatalinę priežiūrą, ne chemiškai ar chirurgiškai sterilizuoti kiek tik įmanoma daugiau moterų, kaip kad tai darytų CARE.

Popiežius emeritas Benediktas XVI galėjo kalbėti ir apie CARE Australia, kuomet jis savo enciklikoje Caritas in Veritate rašė, jog „kai kurios nevyriausybinės organizacijos aktyviai skleidžia abortus ir neturtingose šalyse kartais skatina sterilizacijos praktiką, kai kuriais atvejais net neinformuojant moterų, kurias tai liečia“.

Bet ne tik katalikai tokias programas mano esant smerktinas. Daugybė šalių, kuriose UNICEF ir CARE Australia daro spaudimą dėl abortų legalizavimo arba remia sterilizacijos kampanijas, yra demokratijos, kurių piliečiai turi teisę priimti savus įstatymus. Jiems turėtų būti leista tai daryti be griežto Australijos finansuojamų grupių kišimosi. 

CARE Australia negali paneigti, kad yra įsitraukusi į populiacijos kontrolę. Be to, tai „išskirtinės“ Parlamentinės populiacijos ir vystymosi grupės aptarnaujantis sekretoriatas. Jos nariai populiacijos kontrolę laiko pagrindine priemone kovojant su skurdu ir siekiant ekonominio išsivystymo. „Jei tik jūs turėtumėte mažiau vaikų, – jie arogantiškai sako moterims besivystančiose šalyse, – mes nugalėtume skurdą“.

Bet kuris ekonomistas jums vis dėlto pasakytų, kad skurdas nėra pašalinamas pašalinant žmones. Tai, ką pamiršta populiacijos reguliuotojai, yra tai, kad žmonės nėra vien inertiški vartotojai, tačiau išradingi problemų spendėjai ir gamintojai. 

Mes tikimės, kad T.Abbottas ir koalicija gali matyti per „rūpesčio dėl vaikų“ ir „rūpinimosi moterimis“ dūmų uždangą, kurią skleidžia UNICEF ir CARE Australia. Nes už dūmų ir veidrodžių yra realybė, kad šitie „skurdo ponai“ daugiausia gyvena šalyse, kurioms padėti yra jų tikslas. Jie gyvena aptvertose teritorijose, aptarnaujami prie stalo ir vežiojami vairuotojų. Jie apmokami dosnių sutarčių su vyriausybėmis, kurios išlaiko juos be rūpesčių dėl ekonominių srovių, blaškančių mus visus. 

Jei mokesčių mokėtojų doleriai bus leidžiami pagalbai užsienio šalims – ir bus likę daugybė pinigų ižde net po koalicijos apkarpymų – jie turėtų būti skirti padėti žmonėms skurdžiose šalyse patiems tapti atsakingiems už savo vystymąsi. Jie turėtų būti išleisti pirminės sveikatos priežiūros paslaugoms – maliarijai ir diarėjai – ir politikai, skatinančiai ekonominį vystymąsi ir moterų galimybes. Tačiau pinigai neturėtų būti skiriami tokioms nevyriausybinėms organizacijoms kaip UNICEF ar CARE Australia, kurios skurstančius laiko gamtos priešais tik todėl, kad jie yra atviri vaikams, ateinantiems į šį pasaulį. 

Straipsnio autoriai:

Stevenas W. Mosheris yra Populiacijos tyrimų instituto vadovas,

Maria Jose Campos yra Family Life International Australijoje direktorė.

Versta iš www.pop.org