Marie A. Peeters Ney, Philip G. Ney. Eugenika ir abortas

Jūsų dėmesiui - Marie A. Peeters Ney ir Philip G. Ney straipsnis „Eugenika ir abortas“, spausdintas 1999-2000 m. žiemą, žurnale „Už gyvy...


Jūsų dėmesiui - Marie A. Peeters Ney ir Philip G. Ney straipsnis „Eugenika ir abortas“, spausdintas 1999-2000 m. žiemą, žurnale „Už gyvybę“.

***


Eugenikos atsiradimas

Eugenikos terminą pasiūlė Franc Galton (Čarlzo Darvino pusbrolis) 1883 me- tais mokslui, skirtam žmonių rasei biologiškai pagerinti. Iš tikrųjų pagrindus eugenikos raidai padėjo Čarlzas Darvinas, kurio darbai apie natūraliąją atranką pabrėžė tą faktą, kad norėdami išgyventi išlieka tik stipriausieji. Ši rasės koncepcija tapo mokslo tyrimo objektu. Maltusas skelbė, kad padėdami vargšams sutrukdome natūraliai atrankai ir tuo būdu sukeliam ekonominę suirutę. Eugenikos judėjimui reikėjo solidžių mokslinių teorijų apie paveldimumą ir kitų, rodos, nesusijusių teorijų, kad būtų sulaukta momento ir suformuotas eugeninis mentalitetas. 1895 metais Adolph Jost išleido darbą “Teisė mirti”, kuriame pateikė teoriją, jog kai kurių žmonių gyvenimai yra beverčiai, netgi turi neigiamą vertę. Jis propagavo tiesioginį žudymą — iš pasigailėjimo — ir manė, kad valstybė gali kontroliuoti savo individų gyvenimą ir mirtį. Leipcigo grupė rutuliojo ir tokią sąvoką: gyvenimas, kurio neverta gyventi. Charles Richet, Nobelio premijos laureatas, medicinoje turbūt yra žymiausias eugeninio mentaliteto atstovas. Jis skelbė, kad siekiant pašalinti rūšis, kurios yra intelektualiai žemesnės, turi būti padaryti politiniai sprendimai, užtikrinantys protinių invalidų išnaikinimą (1919 selection naturalle). Siekdamas pateisinti visa tai, jis skelbė, kad civilizacija, kuri gina silpnuosius, pati kasa sau duobę, nes eina prieš natūralią atranką, pagal kurią turi išlikti tik stiprūs ir prisitaikę. Jo nuomone, tikrojo humanizmo esmė yra ta, kad žmoguje gerbiamas vienintelis dalykas — jo inteligencija, net naujagimiai esą beverčiai, nes jie — tai tik galimybės, žmogaus kūnas be žmogiškosios inteligencijos.

Taigi ideologinis trikampis buvo sukurtas. Jis leido plisti eugenikai:

• natūralios atrankos ir rasės (rūšies) sąvokos (išplėstos taip, kad apimtų ir mintį apie rasinę higieną);

• nevienoda žmonių gyvenimų vertė, grindžiama gyvenimo argumentų kokybe (mintis apie beverčius gyvenimus);

• sąvoka, jog aukščiausia ir galutinė žmogaus vertė — tai jo inteligencija ir būtent ją turi ginti politiniai sprendimai.

Eugenikos raida

Nuo 1920-ųjų iki 1930-ųjų metų eugenikos minčių fabrikas sukūrė pozityvios ir negatyvios eugenikos koncepcijas. Eugenikos programos buvo pradėtos daugelyje vadinamųjų išsivysčiusių šalių.

Pozityvi eugenika

• gimimų kontrolė (Margaret Sanger 1921);

• dirbtinis apvaisinimas ir pirmieji darbai apvaisinimui in vitro (mėgintuvėlyje);

• socialiniai įstatymai, kurie buvo susiję su finansine nauda ir padėjo kontroliuoti gimimus.

Negatyvi eugenika

Eugenikos sterilizacijos įstatymai:

•JAV — po Indianos (1907) 30 valstijų išleido nesavanoriškos sterilizacijos įstatymus 1931 m.

• Vokietijoje — 1933 m. nesavanoriška sterilizacija tų, kurie gali pernešti genetines ligas; sterilizacija dėl rasinių priežasčių.

• Johnson’o Imigracijos apribojimo aktas 1924 m. apribojo “biologiškai žemesnių rasių” imigraciją.

Eutanazija

Aktyvi eutanazija Prancūzijoje (40000 psichinių ligonių Viši režimo metais) ir nacistinėje Vokietijoje.

Vokiečių eutanazijos judėjimas 4-ojo dešimtmečio gale sparčiai plėtėsi prieš labai atsilikusius ir apsigimėlius vaikus, kurie gyveno psichiatrinėse įstaigose. Vaikai, kuriuos turėjo pašalinti akušerės, gydytojai, vietinių įstaigų vadovybės potvarkiu buvo suvežti į vieną iš 28 naikinimo institucijų. Eutanazijos programa, pradžioje sugalvota tik vaikams, jaunesniems nei 3 m. amžiaus, vėliau buvo išplėsta taip, kad apėmė ir nepageidaujamos rasės vaikus. Nacių valdomoje valstybėje naikinimo stovyklos savo genocido programomis visiškai įgyvendino eugeninę filosofiją. Koncentracijos stovyklos davė pradžią visiems po to sekusiems genocidams, įskaitant ir abortą.

Pasaulis su siaubu reagavo į tas ataskaitas Niurnbergo proceso metu, ir buvo galima pamanyti, kad eugenikai, eutanazijai ir genocidui suduotas mirtinas smūgis ir kad niekada daugiau tai nepasikartos. Buvo iškilmingai paskelbtos institucijos, dekretai ir deklaracijos įtikinti žmonėms, kad niekada daugiau tokie žiaurumai nebus įvykdyti prieš žmoniją.

O dabar mes klausiame, kodėl eugeninis mąstymas turėjo staiga “sprogti” viso pasaulio mastu. Norėtume apžvelgti sąsajas tarp eugeninio mentaliteto raidos nuo 1900 m. ir dabartinės situacijos. Mirtinos eugenizmo šaknys nebuvo sunaikintos, nes šiandien tebeegzistuoja:

• mintis, kad gyvenimo kokybė svarbiau už patį gyvenimą;

• mintis, kad politinės sistemos gali kištis į žmonių skaičiaus kontrolę ir joms gali būti leista apriboti, pvz., trečiojo pasaulio šalių augimą (ekonominė pagalba, susijusi su gimimų kontrole);

• embrioninė kontrolė, kaip 1946 m. manė Muller, tai vyriausybinė kontrolė, kuri pagerintų žmonių rasę ir pagydytų ligas;

• kryptis, pagal kurią žmonės vertinami tokiom sąvokom kaip kainos naudos analizė (cost benefit analysis) (pvz., remti kai kurias žmonių kategorijas, yra finansinė našta, kurios neįmanoma pamiršti, arba ekologinė kryptis, skelbianti, kad žmonės – tai grėsmė globaliniam planetos išlikimui;

•žmogaus apibūdinimai, kuriuose vartojamos sąvokos: galimybės, norimas, vertas, nevienodos pagarbos (gyveną adekvatų gyvenimą, kokybišką ir pan.), gyvenimas, kurio neverta gyventi, ir t.t. — šios sąvokos liko giliai mūsų pasąmonėje nuo II pasaulinio karo, mums trūko drąsos konfrontuoti ar iškelti klausimą dėl šių iš kartos į kartą perduodamų mąstymo bruožų.

Kadangi nebuvo išspręsti pamatiniai, giluminiai klausimai, jie turės iškilti į paviršių vėl, kai ateis laikas, kai išorinės aplinkybės taps palankios ir jie suveiks kaip sprogstamasis užtaisas. Kai kurios išorinės sąlygos atitinka 4-ojo dešimtmečio Vokietijos (ekonominiai sunkumai: milžiniška mokesčių našta nedaugeliui žmonių, nes populiacija sensta dėl mažo gimstamumo ir mažo mirtingumo; treniruojama išrinktųjų valdomų gydytojų grupė, kuri galės atlikti genocidą; nesuteikiami liudijimai (sertifikatai) akušeriams, kurie atsisako mokymosi metu atlikti abortus; genetinių tarnybų patikrinimas); teiginiai apie ekologiją (žmonių padermė esanti didžiausia grėsmė mūsų planetai); kontraceptinis mentalitetas, pagal kurį pastojimas (t.y. vaikai) yra klaida.

Nacių žiaurumo atminimas vis dar gyvas. Tačiau pasaulinis genocidas gali būti pradėtas, jei susidarys kelios sąlygos:

• tokios programos taikinys turi būti silpniausi, skurdžiausi, tie, kurie visai neturi balso, vardo, nepalieka jokios aiškios atminties;

• visas pasaulis (kiekviena rasė ir nacija turi būti įtraukta dalyvauti procese);

• atsakomybę turi dalytis visi (kiekviena šeima, kiekvienas visuomenės narys turi būti kaltas; visi turi apie tai žinoti), turi būti pasaulinė kaltė.

Jei šios sąlygos nebus patenkintos, moderni eugenika, eutanazija ir genocidas negali atsirasti. Abortas leido patenkinti visas šias sąlygas.

Iš tiesų šiame pasaulyje silpnų, negalinčių apsiginti žmogiškųjų esybių žudymas dėl patogumo tapo pavyzdžio neturinčiu genocidu.

Kasmet nužudoma apie 60 mln. beginklių mūsų visuomenės narių. Abortų gausumas ir viešumas leidžia suvokti, kad nėra nė vieno iš mūsų nekalto, nežinančio ir be atsakomybės. O bendra atsakomybė už silpnųjų žudymą įstūmė pasaulį į ontologinę kaltę ir neviltį. Ši nesuvokta kaltė pasireiškia numatomu priešiškumu.

Taigi pagrindiniai faktoriai, kurie leistų vykti pasaulinei eugenikai, jau veikia, egzistuoja: eugeninis mąstymo būdas, jau egzistuojantis, politiškai organizuotas sveikų negimusių vaikų genocidas ir daugelio nesuvokta kaltė. Dabartinė technologija, kuri yra eugeninio mąstymo būdo ir šaltinis, ir pasekmė, šiandien leidžia praktiškai realizuoti bei apgalvotai sistemingai ieškoti (priešgimdiminė diagnostika ir pasirinktiniai abortai) ir žudyti gyvybes, kurioms neverta gyventi.

Nors ir žinome genocido mastą ir tai, kad šis fenomenas paplitęs visame pasaulyje ir kad mes visi už tai atsakingi (finansuodami tyrimus, mokėtojai moka už priešgimdiminę diagnostiką ir po to sekančius abortus, tuo tarpu vis dažniau atsisako mokėti už invalidų priežiūrą), mums gali būti sunku suvokti, kodėl abortas ir eugenika kyla iš pasaulinės kaltės bei nevilties ir yra jų priežastis. Mes turime žinoti, kad pasekmės yra numatomos ir neišvengiamos.

Jei jau kartą beginklių žmonių žudymą leidžia ir gina įstatymas, ir su finansine nauda, tai pasekmės išplaukia savaime. Kada motina, ginama savo šalies įstatymų, gali nuspręsti nutraukti bet kurį savo nėštumą, tada ir visuomenė, kaip juridinis asmuo, gali nuspręsti sunaikinti vaiką, turintį kokią nors negalią. Modernios genetikos techninės galimybės leis vykdyti pasaulinio masto naikinimą ir jis jau prasidėjo. Šimtmečių senumo tabu “Nežudyk vaiko” yra nubrauktas, kiekvienas senas ar silpnas, negaluojantis žmogus atsidūrė pavojuje. Eutanazija — neišvengiama aborto pasekmė. Šis mirtinas procesas, kuris dabar skatinamas, vyksta labai greitai. (Nacistinėje Vokietijoje nepageidaujamųjų sterilizacija prasidėjo 1933 m., o pirmos koncentracijos stovyklos atsidarė po keleto metų.)

Kadangi esminės priežastys nepasikeitė, tragiškas pasikartojimas gali būti pasaulinio masto. Mums visiems gresia pavojus. Reikia pasakyti, kad sistema nešioja savo pačios destrukcijos sėklas; Maltuso tipo politika yra neįmanoma, nes be silpnų ir vargšų visuomenė negali išgyventi (silpnų ir nekaltų išnaikinimas veda prie visuomenės žlugimo ir chaoso); visame pasaulyje žmonės pradeda suprasti, jog mes turime pasisukti į Dievą, kad pasveiktume ir liktume sveiko proto.

Aborto – eugenikos – etikos ryšys

Pažeidus normalią įgimtą pagarbą gyvenimui ir šeimai (jie yra civilizacijos sargai) atsiranda globalinė superfatalistinė mirties kultūra.

Nekaltų žudymas sukelia vis didesnę neapykantą sau ir kitiems. Į aplinkinius žiūrima kaip į pavojingus konkurentus, galinčius pakenkt individo gerovei, jo galimybėms susikrauti turtą ir pasiekti norimą tikslą. Invalidai, kurie yra gyvi meilės ir ištikimybės liudytojai, laikomi nepatogumo šaltiniu, grėsme komfortabiliam, nerūpestingam gyvenimui. Jie nuolat primena žmogaus pašaukimą ir galutinį likimą ir gali paskatinti mus pasikeisti. Kartu su demografine suirute (gimstamumas mažesnis nei mirtingumas), kurią sukėlė populiacijos kontroliavimas, senieji tampa pagrindine našta mokesčių mokėtojams, nepatogumų šaltiniu šeimoms, kur abu tėvai dirba ir gyvena ankštose patalpose. Tačiau kiekvienas žmogus instinktyviai nori gyventi ir bijo mirties, ypač smurtinės. Daugelis žmonių jaučiasi nejaukiai, jie pradeda bijoti, kad mes pamišome, kad kažkas atsitiks, kad yra nepilno proto mokslininkų, kad įvyks neišvengiama lemtis.

Mums reikia tikrumo, kad galime ramiai dirbti savo darbą ir nesijaudinti dėl mokslo laimėjimų, kurie gali išnaikinti žmonių giminę. Mums reikia įsitikinimo, kad pamišę mokslininkai nepakenks žmonėms ar kad staigus populiacijos augimas skurdžiose šalyse neužplūs mūsų, kad vargšai, invalidai ir seniai nesuvalgys mūsų duonos ir nesutrikdys mūsų ramybės. Tuo tikslu kuriami etikos komitetai kaip sargai nuo mūsų pačių kvailumo, beprotystės. Tam, kad šiuos komitetus pripažintų žmonės, yra gerai apgalvotas scenarijus. Pradžioje ypač išsiskiriantis med. eksperimentas ar kokia individuali didelės kančios situacija yra staiga išspausdinama ir plačiai aptarinėjama spaudoje, per TV, radiją. Publika sunerimsta; kompetentingi ir gerbiami visuomenėje asmenys didžiam gyventojų palengvėjimui pasisako prieš šią ypatingą, išskirtinę situaciją. Manoma, siūloma, kad etikos komitetai turėtų būti sukurti kaip apsauga nuo ateityje nepageidaujamų pokyčių ir tam, kad ištirtų asmeninių kančių atvejus, kai medikai kažką ne taip padarė. Visa tai priimama tikrai pritariant ir visiems palengvėja, kad “protingieji” atidžiai išnagrinės visas sunkias situacijas ir padarys visus sunkius sprendimus, kad jie bus budrūs ir nieko blogo, baisaus neatsitiks mūsų civilizacijai. Pradžioj žmonės stebi ir nagrinėja, tikrina tų komitetų sprendimus. Pradžioj ir etikos komitetai tiria pasirinktus objektus ir sprendžia klausimus atidžiai; ypač temas ar dalykus, kuriems plačiai pritariama. Kalba, kurią jie vartoja, yra užtikrinanti, ir žodžiai parinkti atidžiai, o tikrai svarbūs pareiškimai paslėpti tekste ir tik labai akylas, įžvalgus skaitytojas sugeba juos rasti. Žmonės greit pripranta prie draugiškų etikos komitetų, jie jaučiasi užtikrinti ir motiniškai globojami. Mūsų, abortą išgyvenusiųjų kartos analizė rodo, kad yra milijonai žmonių, kurie, išgyvenę abortą (išgyvenę abortą — šis terminas taikomas šeimoms ir jų nariams, kuriose bent vienas vaikas yra žuvęs nuo aborto arba tėvai yra svarstę, gimdyti ar ne), nuo vaikystės kenčia dėl gilių vidinių konfliktų ir egzistencijos nerimo. Mes susiduriame su giliai pažeistų žmonių karta, karta, kuriai labai reikia tokios figūros kaip “motina žemė”, “naujo amžiaus” tipo religijos, jiems reikia kažko, kas jais rūpintųsi, juos prižiūrėtų.

Po to laikotarpio, kurio metu etikos komitetai skelbia tą nuraminančią, užtikrinančią informaciją, ateina laikas, kai tie etikos komitetai turi laisvas rankas įvykdyti savo misiją, pavedimą, kurį jiems skyrė ultratotalinės jėgos. Jų užduotis yra toliau tvirtinti visuomenei, kad viskas gerai. Vyriausybės visame pasaulyje imasi vis totalitariškesnių priemonių, kurių paslėptas tikslas — ginti turtinguosius (Maltuso ekonomika), bet kurios visiškai sugriaus žmonių giminę. Ir štai etikos komitetai tada pasiruošę interpretuoti (pvz., naujus įsakymus, kurie išeina), kartais turi kokių nors pretenzijų (ne esminių, kad jie nesutinka ir kažką dėl to darys, imsis kokių nors priemonių). Jie užtikrina publiką, kad viskas gerai, jie anestezuoja, nujautrina publikos nuomonę.

Abortas — žalingiausias visų laikų reiškinys. Vienu ar kitu būdu jis užmuša ar pakenkia 60-90 % visų šalių visai populiacijai. Bejėgiai, nekalti kūdikiai užmušami, moterys sužalojamos, vyrai jaučiasi nugalėti, vyriausybės tampa nevertos pasitikėjimo, ir milijonai išlikusiųjų po aborto turi didelių sunkumų ir negali nei pasitikėti savimi, nei jais galima pasitikėti. Mes ignoruojame, nekreipiame dėmesio į bejėgį negimusį kūdikį, kuris yra pavojuje. Laikas atsiminti, kad tik rūpindamiesi pačiais bejėgiškiausiais mes patys bręstame ir mūsų visuomenė tampa civilizuotesnė.

Marie Peeters Ney, medicinos daktarė, Tarptautinio genetikos tyrimų fondo medicinos tyrimų direktorė. Ji ir jos vyras Philip Ney yra pasaulyje žymiausi specialistai poabortinio sindromo srityje.

Philip Ney, medicinos daktaras, profesorius. Tarptautinio prarasto nėštumo ir vaikų išnaudojimo tyrimų bei reabilitacijos instituto įkūrėjas. Daugybės knygų poabortinio sindromo tema autorius.

Šaltinis: www.gyvybe.lt

Susiję

Skaitiniai 8063317643719668918
item