Linas V. Medelis. Ne tas Landsbergis, nebe ta Lietuva

Vytautas Landsbergis savo kalba iš Signatarų namų balkono atsiskleidė taip, kaip tauta drįso tik spėlioti. Įprastas balkonas ir, atrodytų, per beveik ketvirtį amžiaus įprasta aplinka metai po metų vedė prie dėsningos baigties - paskutinių populiarumo ir pagarbos trupinių praradimo. Šįkart lyg kokį protiškai nesubrendusį vaikį žmones bandyta primityviai gąsdinti referendumo baubu - pradedant numatomais šaudymais mokyklose, baigiant griūvančiomis ligoninėmis ir neužkastomis Ignalinos atominės elektrinės branduolinėmis atliekomis, pražūtimi Eurazijoje.

Iš apačios žvelgdami į balkoną,  klausėmės mumis ir mūsų sveiku protu netikinčio žmogaus. Bene ketvirtį amžiaus šis žmogus gyvena su apsauga. Milijonai, išleisti vieno didvyrio, į kurį net nebandyta kėsintis, saugumui. Suprantama, apsauga yra ir prestižo bei šiek tiek savimeilę kutenantis reikalas.

Ką gali žinoti. V.Landsbergio reitingai ir iki šios Vasario 16-osios niekada nebuvo aukšti. Žmonės greitai išmoksta pažinti, pajausti draugus ir nedraugus. Nepamenu, kad jis jau Nepriklausomoje Lietuvoje kur nors, kada nors būtų buvęs išrinktas į aukštą  politinį postą tiesiogiai, ne sąraše. Beje, pamenu, nors tai buvo labai seniai (1988 11 25), buvo vienas toks atvejis renkant pirmą Sąjūdžio tarybos pirmininką. Žaibiška veiksmo scena: Romualdas Ozolas atsisako kandidatūros V.Landsbergio naudai. Algimantas Čekuolis replikuoja: tokių gudrių ir klastingų mums ir reikia... V.Landsbergis protestuoja. A.Čekuolis akimirksniu atsiima savo žodžius. Išrinktas laikinasis pirmininkas tampa amžinu Sąjūdžio vadovu.

Jis ir dabar pirmininkas, tiktai garbės. Praėjus porai dienų po jau išgarsėjusios kalbos iš balkono, garbės pirmininkas ir dar du organizacijos vadovai - pirmininkas ir pavaduotojas  - pasirašo ir paskelbia pareiškimą, kuriame sakoma: „Apmaudu, kad šalia partijų, išpažįstančių sovietines vertybes, šliejasi ir dalis Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių, kurie, prisidėdami prie antieuropinio referendumo organizavimo, klaidina piliečius, siekdami pakeisti tautos ir visuomenės Vakarų integracijos kryptį, o galbūt ir pirmiausiai turėdami tikslą sunaikinti Lietuvos Sąjūdį jį suskaldant“. Kas jie, pagaliau išaiškinti ne vienerius metus dalyvavę Tarybos veikloje sovietinių vertybių išpažinėjai ir Sąjūdžio skaldytojai? Pusė Sąjūdžio tarybos, dvylika iš dvidešimt penkių jos narių: mokslininkų, disidentų, istorikų, tremtinių, kurių vardai žinomi visai Lietuvai. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas tą pareiškimą vertino taip: „Lietuvos Sąjūdis lieka tik TS-LKD frakcija“. Nes tarybos vadovybė pasiūlė tai dvylikai iš Sąjūdžio pasitraukti. Už ką? Už nepritarimą aukštesnei, „teisingesnei“ nuomonei. Kategoriškai pasisakydama už referendumą ir ragindama Seimą jam pritarti, pusė Tarybos narių pareiškė: „Valdžia, bijanti išgirsti Tautos valią, ir besistengianti visais būdais to išvengti, nėra demokratinės valstybės valdžia. Valdžios atitrūkimas nuo Tautos yra dar vienas pavojus Lietuvos nacionaliniam saugumui“. Šitos grėsmės V.Landsbergis nemato, ir joks purvas prie jo nelimpa. Dažniausiai purvas limpa prie buvusių šalia jo ir pasitraukusių iš aprobuotų garbintojų rato.

Tiktai kodėl nuolat persekioja įspūdis, kad jis visada yra tarytum su našta ant pečių? Kodėl nėra atsakymo, kada ir kaip ta našta ir baimė atsirado? Tarkime, štai, 1945-ieji, žiauriausi besibaigiančio karo bei ore tvyrančių Stalino represijų laukimo metai. Ir suolo draugas pasisukęs į klasioką netikėtai paklausia: „O kur tavo tėvelis, Vytukai?“* Gal čia ir yra tos baimės šaknys?

Dabar niekas nebeklausia. O ir apsauga bus užtikrinta iki gyvenimo pabaigos. Šįkart, atrodo, bus pavykę. Mat, konservatoriams atėjus į valdžią, paprastai iškyla pora klausimų: 1. Ar Vytautui Landsbergiui nereikėtų skirti Nacionalinės premijos už M.K.Čiurlionio meno propagavimą? Prieš kurį laiką premija gauta, mat Sovietinė premija, gauta už tą patį, neatrodo taip solidžiai. 2. Ar V. Landsbergis nėra vertas prezidento titulo, nes visi žino, jog buvo faktiškas valstybės vadovas? L.Graužinienės siūlymu jau Seimui pateiktas Vadovybės apsaugos įstatymo pataisų (jas parengė Seimo nariai konservatoriai A.Kubilius ir S.Šedbaras) projektas, kuriuo iki gyvos galvos užtikrinama apsauga Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui.  Ir kas čia ką dabar galėtų paneigti...

* Tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis - žinomas tarpukario Lietuvos architektas, prasidėjus karui (1941) Lietuvos  laikinosios vyriausybės Komunalinio ūkio ministras, vėliau, iki 1943 m., Vilniaus vyr. inžinierius ir architektas. Artėjant sovietų armijai pasitraukė į Vokietiją, vėliau - į Australiją, dalyvavo išeivių veikloje. Grįžo į Lietuvos TSR 1959 m., represuotas nebuvo, dirbo architektu; sulaukęs 68 metų paskirtas Miestų statybos projektavimo instituto vyr. architektu, paskutinė darbovietė - Paminklų konservavimo institutas Vilniuje, vyr. specialistas, konsultantas, išėjo į užsitarnautą poilsį sulaukęs 91 m., mirė šimtas pirmais gyvenimo metais.

Šaltinis: www.respublika.lt