Laisvūnas Šopauskas. Kaip Mantas Adomėnas idiotų ieškojo

Adomėno straipsnis „Putinas naudingų idiotų ieško dešinėje“ vertas atidaus dėmesio dėl keleto dalykų. Vienas jų – pats autorius. Mantas Adomėnas ne šiaip politikas ir Seimo narys, bet konservatorių partijos vedlio Andriaus Kubiliaus ginklanešys, konservatorių šešėlinėje vyriausybėje jam pavesta rūpintis „konservatyviąja modernizacija“, akivaizdžiai pretendentuojantis į svarbiausio konservatorių intelektualo statusą.

Antra, straipsnis svarbus dėl platumo, išsamumo ir reprezentatyvumo. Jame artikuliuojamas, galime neabejoti, oficialiai aprobuotas konservatorių partijos požiūris ir į užsienio politikoje, ir Lietuvoje vykstančius politinius procesus. Iš šio teksto galime susipažinti ne tik su oficialiai deklaruojama pozicija, bet ir sužinoti tikrąsias, nedeklaruojamas konservatorių pažiūras, ne taip jau sunkiai įskaitomas „tarp eilučių.“ Straipsnis puikiai atspindi konservatorių elito, pristatančio savo partiją kaip patriotinę ir konservatyvią politinę jėgą, tikrąją būklę.

Adomėno straipsnį sudaro dvi dalys ir išvados. Pirmojoje dalyje (I–II sk.) autorius aptaria Putino Rusijos propagandines akcijas Vakarų valstybėse, antrojoje dalyje (III sk.) – tai, ką jis pristato kaip analogišką Rusijos veiklą Lietuvoje – ir išvadose (IV sk.) – formuluoja, kokias pamokas turėtų įsisąmoninti ir Lietuvos, ir viso pasaulio konservatoriai. Nesunku pastebėti, kad nors Lietuvos reikalams skirta mažesnioji straipsnio dalis, būtent ji yra pati svarbiausia, o apie Putino propagandines akcijas Vakaruose Adomėnas rašo ir trivialias pamokas pasauliniam konservatyviajam judėjimui formuluoja tik tam, kad dalis, skirta Lietuvai ir joje pateikta viso straipsnio pagrindinė – „radikalizuojančių“ tinklų – tezė, įgytų reikiamą kontekstą ir atrodytų įtikinamesnė.

Aptarsime iš eilės minėtas straipsnio dalis.

Adomėnas apie Putino Rusijos intrigas Vakarų valstybėse

Dalyje, skirtoje Putino Rusijos propagandinėms akcijoms, galime išskirti tris tezes:

a) Vakaruose Putinas ieško „naudingų idiotų“ tarp konservatyvių pažiūrų politikų ir visuomenininkų;

b) Putinui puikiai sekasi tokių „naudingų idiotų“ rasti;

c) Vakarų valstybėse vyksta plataus masto politinės dešinės radikalizacija: stiprėja radikalioji kraštutinė dešinė, silpnėja nuosaikioji, racionalioji; šį procesą Kremlius bando visomis išgalėmis skatinti.

Su (a) teze galima sutikti. Putino režimas iš tiesų ir Rusijos viduje, ir užsienyje save pristato kaip tradicinių vertybių – patriotizmo, šeimos, moralės ir religijos – gynėjus, o Rusiją – kaip šalį, kuri šio režimo dėka atsilaikė prieš moralinės ir socialinės degradacijos tendencijas, kurioms pasidavė Vakarų visuomenės, ir kuri dabar yra tapusi tradicinių vertybių gynybos forpostu, atsakingu už visos europietiškosios civilizacijos likimą. Tokią propagandą, kai ji nukreipiama į Vakarų visuomenes, galima lyginti su Sovietų Sąjungos vykdytomis propagandinėmis akcijomis, ir teigti, jog panašiai, kaip komunistinis režimas kadaise ieškojo „naudingų idiotų“ politinėje kairėje, taip dabar Putino režimas panašių naivuolių ieško dešinėje – tarp konservatyvių politikų ir visuomenininkų.

Dėl (b) tezės – Putinui puikiai sekasi „naudingų idiotų“ rasti – tenka rimtai suabejoti. M. Adomėnas uoliai pluša rankiodamas pavyzdžius ir bandydamas per tuos pavyzdžius parodyti stulbinamą rusiškosios propagandos sėkmę Vakarų valstybėse ir pavaizduoti, jog dešiniųjų pažiūrų politikų, kuriuos Putinas apmulkino, yra gausu kone visose dešiniųjų partijose ir organizacijose. Adomėnas pasitelkia politikų Marine’os Le Pen, Nicko Griffino, Andrejo Mölzerio, Gáboro Vonos ir Béla Kovácso, Nikolajaus Michaloliako ir, be abejo, aktoriaus Gérardo Depardieu pavyzdžius. Pavyzdžiai patys savaime ir jų gausa mažai ką duoda; svarbus yra pavyzdžių reprezentatyvumas – tai, ar jie atspindi reikšmingas tendencijas, ar tik atskirus, mažareikšmius epizodus.

Pavyzdžių reprezentatyvumu, o kartu ir autoriaus apibendrinimais tenka rimtai suabejoti. Kokie yra tikrieji rusiškosios propagandos Vakarų valstybėse sėkmės mastai, galima įvertinti palyginus šios propagandos rezultatus su ankstesnės sovietinės propagandos rezultatais. Sovietiniams propagandistams pavyko suvilioti ir apmulkinti gausius kairiuosius intelektualus ir politikus, palaikyti pastarųjų nuoseklų ir nuoširdų daugelį dešimtmečių trukusį atsidavimą, taip susukti jiems galvas, kad šie nekreiptų dėmesio į plačiau žinomus milžiniško masto komunistinio režimo nusikaltimus. Putino propagandinių žaidimų rezultatai, palyginti su įspūdingais sovietinių propagandistų „laimėjimais“, atrodo itin kuklūs. Nieko sistemiškai reikšmingo dabartinei rusiškajai propagandai Vakarų valstybėse nuveikti nepavyko: „laimėjimai“ apsiriboja atskirais apmulkintais konservatyviais politikais ir visuomenininkais, atskiromis simpatijų Rusijai deklaracijomis, dešiniųjų publicistikoje kartkartėmis pasirodančia mintimi „nors Putinas brutalus diktatorius, bet homoseksualų propagandos draudimui aš pritariu“. Nors kiek gausesnio ir įtakingesnio aktyvių asmenų sluoksnio ir organizacijų tinklo, kuris simpatizuotų Rusijai ir ją nuosekliai remtų, Putino propagandai sutelkti Vakarų valstybėse nepavyko. Konservatyvūs asmenys, turbūt, yra kur kas atsparesni rusiškajai propagandai negu kairiųjų pažiūrų šalininkai.

Dar prastesni reikalai su Adomėno (c) teze – Vakarų valstybėse vyksta plataus masto politinės dešinės radikalizacija: stiprėja radikalioji kraštutinė dešinė, silpnėja nuosaikioji, racionalioji.

Adomėnas nuolatos pravardžiuoja „radikalais“ ir „kraštutiniais“ visas organizacijas ir judėjimus, kurios skelbiasi priklausančios politinei dešinei ir oponuoja politikos erdvėje įsitvirtinusioms „centro dešinės“ partijoms. Suprask skaitytojau: jei kas nors yra dešinysis ir oponuoja „centro dešinės“ partijoms, tai jis yra radikalas ir ekstremistas, nes politinio spektro dešinėje, be „centro dešinės“, gali būti tik kraštutinė dešinė, ar ne taip?

Suprantama, tokios sugestijos yra gryniausia sofistika, kurią kažin ar gali padaryti įtikinamesnę žodžių „radikalus“ ir „kraštutinis“ kartojimas ad nauseam* visame straipsnyje. Oponavimas įsitvirtinusioms „centro dešinės“ partijoms visiškai nerodo „radikalizmo“ ir „kraštutinumo“. Norint parodyti politiko ar organizacijos „radikalizmą“ ir „kraštutinumą“ derėtų parodyti, ką gi tokio „radikalaus“ ir „kraštutinio“ tas politikas ar organizacija siūlė ar nuveikė. To Adomėnas nepadaro ir todėl skaitytojas neturi jokio pagrindo pasitikėti Adomėno vertinimais.

Adomėnas į tai galėtų atšauti, jog jis rašė labiau išprususiam skaitytojui, kuriam relevantiški faktai yra puikiai žinomi. Tačiau tam labiau apsišvietusiam skaitytojui bus žinomi ir tam tikri dalykai, kuriuos aptardamas (c) tezę neišvengiamai aptartų bet kuris politologas, bet apie kuriuos kažkodėl tyli Adomėnas.

Vienas iš jų yra visuotinai žinomas „centro dešinės“ partijų oportunizmas, pasiekęs tokį lygį, jog daugelio Vakarų šalių rinkėjai įžvelgia rimtą pagrindą abejoti, ar tos partijos vis dar tebėra dešiniosios, vis dar tebėra konservatyvios, ar joms rūpi valstybė, ar jos tebesilaiko nors kokių principų ir tebeturi nors kokių idėjų? O gal iš šių partijų teliko sambūriai asmenų, kurie nebeturi jokių idėjų ir principų, jokios atsakomybės, gal vienintelis juos telkiantis principas yra noras būti valdžioje? Oportunizmo ir idėjinio tuštumo simboliu galėtų būti Didžiosios Britanijos konservatorių partija, kuriai valdant buvo priimtas homoseksualų „santuokas“ įteisinantis įstatymas. Ką toks įstatymas ir tokia partija gali bendro turėti su konservatizmu? Nusivylimas „centro dešinės“ partijomis ir naujų, joms oponuojančių konservatyvių partijų ir organizacijų iškilimas yra žymia dalimi reakcija į minėtąjį oportunizmą.

Tarp šių naujųjų partijų, organizacijų ir judėjimų yra keletas tokių, kurie susilaukė tikro pasaulinio žinomumo. Jas Adomėnas, be abejo, žino, bet net nepamini. Viena jų yra Didžiojoje Britanijoje įsisteigusi partija UKIP (United Kingdom Independence Party), jau spėjusi iš Britanijos konservatorių partijos paveržti daug rėmėjų ir balsų. Kita yra vadinamoji „arbatėlės partija“ – konservatyvus sąjūdis, sukilęs prieš JAV Respublikonų partijos oportunizmą ir dabar darantis reikšmingą įtaką šios partijos politikai nuo vietinio iki nacionalinio lygmens.

Plačiai žinomą „centro dešinės“ partijų oportunizmą ir plačiai žinomus UKIP bei „arbatėlės partijos“ pavyzdžius Adomėnas nutyli neatsitiktinai. Vos apie šiuos dalykus užsiminus susvyruoja jo (c) tezė – paaiškėja, kad „centro dešinei“ oponuoja ne kokie radikalai ir ekstremistai, o visiškai normalūs konservatyvių pažiūrų piliečiai, neabejingi savo šalių ir vaikų likimui, o „centro dešinės“ nuosmukis yra ne kažin kokių radikalų veiklos ir ne Putino intrigų, bet pačios „centro dešinės“ degradavimo pasekmė.

Adomėnas puikiai supranta, kad iš (a)–(c) tezių yra teisinga tik (a), o kitos dvi – melagingos ir tyčia sukonstruoja tariamą šių tezių pagrindimą siekdamas skaitytoją apgauti. Ši apgavystė Adomėnui yra labai svarbi, nes nuo jos sėkmės priklauso dalies apie Lietuvą įtikinamumas. Juk jei Putino intrigos stulbinamai sekasi Vakaruose, argi nuostabu, kad Lietuvoje jam sekasi dar geriau? Jei Putinas sugeba suskaldyti Vakarų dešiniuosius, argi nuostabu, kad dar efektyviau tai jis daro Lietuvoje?

Adomėnas apie „radikalizuojančius tinklus“ Lietuvoje

Lietuvos tendencijoms skirtoje dalyje Adomėnas pateikia ir „grindžia“ jau girdėtą (d) tezę apie „radikalizuojančius tinklus/bendruomenes“:

(d) Rusija veikia Lietuvos politinę sistemą per radikalių bendruomenių kūrimą, kurio siekiamas galutinis rezultatas yra dešiniųjų jėgų, vienintelių galinčių pasipriešinti Rusijos užmačioms, susiskaldymas ir nusilpimas.

Tezė jau girdėta, straipsnio naujumą garantuoja tezės plėtotė – Adomėnas aiškina, kaip „radikalizuojančios bendruomenės“ atsiranda ir funkcionuoja, kokie žmonės į jas įsitraukia, ir svarbiausia – įvardija, kurie Lietuvoje veikiantys sambūriai laikytini „radikalizuojančiomis bendruomenėmis“ ir kaip tos bendruomenės kenkia Lietuvai.

Adomėnas rašo:

Tokios radikalios bendruomenės suburiamos apie skandalingą, visuomenėje kontroversijas keliantį įvykį, tokį, kaip Garliavos istorija ar Eglės Kusaitės byla. 

Pats pirminis įvykis, be abejo, nutinka savaime. Tačiau jam paaiškinti sukuriama sąmokslo teorija, su didžiule energija, išmone bei ištekliais brukama per visus įmanomus informacinės įtakos kanalus.

[…]

Aplink sąmokslo teoriją buriasi „įtikėjusių“ būrys, sudarantis būsimos radikalios bendruomenės branduolį. Visi su įvykiu susiję veiksmai ir poslinkiai nušviečiami sąmokslo teorijos šviesoje; naudojama paprasta, bet efektinga schema „(paprasti) žmonės prieš (korumpuotą, susimokiusį) elitą“. Apeliuojama į paplitusią resentimento jauseną ir realų juntamą teisingumo stygių; jiems prilipdomas prieš valstybę ar jos gyvybiškai svarbias institucijas (teisėsaugą, VSD) nukreiptas paaiškinimas. Bendruomenė kuriasi tiek realiai, tiek kaip virtualus informacijos sklaidos ir koordinavimo tinklas internete. Prie nusivylusių, sąmokslo teorijoms imlių, kardinalių naujovių ieškančių žmonių šliejasi „visuomeninio intereso gynėjai“, ieškantys žinomumo ar patogių progų politinei karjerai, kažkada svarbūs buvę žmogaus teisių gynėjai, visuomenės gyvenimo šalikelėje pasilikę autoritetai, pajutę šiuose procesuose sau politinio „antrojo kvėpavimo“ galimybę.

Vis dėlto įstabiausias šio proceso momentas yra pirminio skandalingo įvykio „išsukimas“ viešojoje erdvėje – jame matyti ir nemenki finansiniai bei organizaciniai resursai, ir PR-iniai bei kūrybiniai gebėjimai, kuriuos sunku būtų įtarti esant tarp ganėtinai paprastų radikalios bendruomenės narių.

[…]

iš pradžių paskiriama palyginti nedaug resursų „išsukti“ viešiesiems įvykiams, galintiems turėti visuomenėje skaldantį, radikalizuojantį poveikį, tuomet stebima, kurie iš jų įgis potencialą sukrėsti Lietuvos valstybę iš pamatų, ir tada ten sukoncentruojami ženkliai didesni resursai. Jie tarsi sodinukai, kurie laistomi ir tręšiami, laukiant, kuris iš jų suvešės ir praaugs visus kitus.

Skaitant šį pasažą krenta į akis tai, kad Adomėnas stengiasi išsiversti neveikiamosios rūšies veiksmažodžiais ir veiksmo nominalizacijomis: „bendruomenės suburiamos“ (kas suburia?), „įvykis, be abejo, nutinka savaime“ (kas padaro ką?), „sukuriama sąmokslo teorija“ (kas sukuria?), „brukama“ (kas bruka?), „veiksmai ir poslinkiai nušviečiami“ (kas nušviečia?), „naudojama paprasta, bet efektinga schema“ (kas naudoja?), „apeliuojama į … teisingumo stygių“ (kas apeliuoja?), „prilipdomas … paaiškinimas“ (kas prilipdo?), „įvykio „išsukimas“ viešojoje erdvėje“ (kas „išsuka“?), „stebima“ (kas stebi?), „sukoncentruojami resursai“ (kas skiria resursus?).

Adomėnas, norėdamas parodyti, kad „radikalių bendruomenių“ steigimąsi inspiruoja Rusijos žvalgyba, turėtų dėstyti faktus apie tai, ką ir kur rusų šnipai padarė. Tačiau autorius visomis priemonėmis bando to išvengti. Suprantama, kodėl – faktų apie šnipų dalyvavimą steigiant „radikalias bendruomenes“ sunku būtų surasti, o prisipažinus, jog jų nėra, visa šita graži schema tėra tuščias svaičiojimas. 

Anot Adomėno, „pirminių įvykių“, kurie „nutinka savaime“ ir iš kuriais vykusiai manipuliuojant galima inspiruoti „radikalių bendruomenių“ atsiradimą, Lietuvoje įvyksta gausiai. Prie tokių įvykių priskirtinas pedofilijos skandalas, Kusaitės teismų procesas, Gatajevų teismas, CŽV kalėjimų istorija, „Snoro“ bankrotas, kontroversijos dėl atominės energetikos ir dėl skalūnų dujų gavybos, kova prieš juvenalinę justiciją ir, suprantama, žemės referendumo iniciatyva.

Visas šitas „pirminių įvykių“ sąrašas yra melagingas. Pasistengę į bet kurį iš jų pažvelgti objektyviai pamatysime rimtas, be to, sistemines, ne epizodines, valstybės ir teisėsaugos problemas, o ne „radikalių tinklų“ steigimą vadovaujant Latvių gatvėje įsikūrusiems šnipams.

Pasak autoriaus, 2012 metai nužymėję „radikalių tinklų kūrimo“ kokybinio virsmo tašką – per sėkmingai ir koordinuotai veikiančius informacinius tinklus radikalizuota visuomenės dalis susitelkė. Informacinius tinklus Adomėnas aiškiai įvardija ir charakterizuoja nieko „nevyniodamas į vatą“:

Tai beveik išskirtinai internetiniai portalai ir socialinių tinklų iniciatyvos: nuo „Tiesos.lt“, FB veikiančių profilių „Matrica Lietuvoje“ ir „Magdalena Šventoji“ iki „Ekspertai.eu“, „Alkas.lt“ ar net „Propatria.lt“, nuo egzotiškojo „Versijos.com“ iki įvairių iniciatyvų, nukreiptų prieš skalūnų dujas ir atominę elektrinę, nuo „Žemės vardu“ iki „Būkime vieningi“, skelbiančio: „Lietuva nėra laisva, Lietuva yra vakarų kolonija“.

Ta internetinė scena nuolat keičiasi, tačiau ją vienija bendros temos ir pasikartojantys motyvai: pirmiausia, klasikinė populistinė priešprieša „žmonės“ vs. „korumpuotas elitas“; prieš establishmentą ir valstybę nukreiptos ideologijos skleidimas […]

Negana to, jiems būdingas programiškas antivakarietiškumas, nuolatinė agitacija prieš ES, NATO ir JAV, pasikartojančios temos – etnocentrizmas ir antisemitizmas, agitacija prieš kapitalizmą, rinkos ekonomiką ir parlamentinę demokratiją.

Galiausiai, juose nuolat skleidžiamos tos temos, kurios tiesiogiai palankios didžiajai Lietuvos kaimynei ir tiesiogiai priešiškos Lietuvos strateginiams interesams: prieš skalūnų dujas, prieš branduolinę energetiką, už referendumą, paneigiantį Lietuvos stojimo į ES metu priimtus įsipareigojimus ir – be abejo – už referendumų kvotos sumažinimą. Turbūt nereikia nė sakyti, kad absoliuti dauguma nelietuviškos kilmės medžiagos šiuose šaltiniuose turi rusiškus informacijos ir ypač interpretacijos šaltinius.

Vėl nuosekliai melagingas pasažas. Adomėnas suplaka skirtingos prigimties reiškinius – tokius kaip veidaknygės paskyra „Matrica Lietuvoje“ ir portalas ekspertai.eu, ir tai, kas tam tikru mastu būdinga pirmiesiems, priskiria visiems. Dar galėtume Adomėno paklausti: o kodėl „radikalių tinklų“ sąraše neatsirado vietos portalui Bernardinai.lt? Pakenktų paties stropiai kuriamam krikščioniškos orientacijos politiko įvaizdžiui? Juk temų ir autorių sutapimas akivaizdus. Štai Bernardinai.lt apžvalgininko Daliaus Stanciko straipsniai beveik visada tą pačią dieną pasirodo ir Alkas.lt, ir Tiesos.lt, ir Ekspertai.eu, ir ProPatria.lt. Ir atvirkščiai – Bernardinai.lt skelbia ir šių portalų parengtas publikacijas.

Kaip rašėme, faktų apie rusų šnipų dalyvavimą kuriant„radikalias bendruomenes“ Adomėnas nepateikė. Be abejo, tokių faktų stygius ambicingam sofistui nėra jokia kliūtis. Jei nėra faktų, pagrindžiančių kokio nors dalyko egzistavimą, galima pasinaudoti vadinamuoju „geriausio paaiškinimo išvedimo“ (angl. inference to the best explanation) metodu, t. y. teigti, kad geriausias arba vienintelis įmanomas aiškinimas negali apsieiti be to dalyko egzistavimo. Būtent taip elgiasi Adomėnas: sukonstruoja samprotavimą, neva parodantį, jog „radikalių bendruomenių“ egzistavimo geriausias ar net vienintelis galimas paaiškinimas yra nurodymas į Rusijos žvalgybos įsikišimą.

Adomėnas rašo:

Kas leidžia teigti, kad šie radikalų tinklai yra iš išorės valdomo proceso dalis, o nėra tik spontaniškai internete susibūrę keistuolių, sąmokslo teorijomis tikinčių žmonių bendruomenės – tokių juk knibždėte knibžda visas internetas?

[…] išvardyti informaciniai kanalai sudaro vieningą sklaidos tinklą, kuriuo naudojamasi, kai reikia vykdyti Lietuvos strateginiams interesams priešišką informacinę kampaniją. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad „mergaitės ieškotojai“ staiga ima platinti informaciją prieš VAE, besipriešinantieji „vaikų grobimui“ – agituoti prieš skalūnų dujas, o visi kartu skleidžia rusiškus „memus“ apie grobikiškus JAV interesus Artimuosiuose Rytuose ir piktus Europos Sąjungos kėslus Ukrainoje? Tų pačių žinių, kryptingos – Rusijai palankios, prieš ES ir prieš JAV nukreiptos, Lietuvos interesams priešiškos – tematikos skleidimas, tų pačių veidų ir autorių kartojimasis leidžia daryti prielaidą, kad susiduriame ne su paskiromis, fragmentiškomis radikaliomis iniciatyvomis, bet su koordinuotomis pastangomis telkti radikalias bendruomenes, suburti iš jų vieningą informacijos sklaidos tinklą ir pasinaudoti juo keliant antisistemines politines iniciatyvas ir destabilizuojant Lietuvos politinius procesus.

Kitaip tariant, jeigu tai būtų spontaniškos iniciatyvos, jos kiekviena ir pasiliktų fragmentiškai virti savo sultyse, bendras jų paveikslas turėtų priminti Browno judėjimą.

Tačiau dabar matome, kad jos apsivienija bendra kryptimi, kai tik iškyla svarbi Rusijai parankios, o Lietuvai nepalankios politinės iniciatyvos banga – jų veikimas greičiau primena kryptingą srautą. Parafrazuojant klasikinį indukcinio mąstymo principą, vadinamąjį „anties testą“ (beje, plačiai taikytą būtent komunistų simpatikams atpažinti Šaltojo karo metais) – If it looks like a duck, swims like a duck, and quacks like a duck, then it probably is a duck – galime teigti, kad jeigu radikalieji tinklai skleidžia Rusijai palankią informaciją ir vertybes, trikdo Lietuvos demokratinius procesus ir trukdo jos strateginiams interesams, yra vis dosniai pamaitinami iš neaiškių finansinių šaltinių, juose šmėžuoja su Rusijos interesų skleidimu siejamos figūros – tai veikiausiai ir Latvių gatvės šeimininkai yra kažkur ne per toliausiai.

Adomėno sukonstruotas paaiškinimas nėra nei geriausias, nei vienintelis įmanomas, todėl tenka pripažinti, kad autorius geriausio paaiškinimo metodą naudoja netinkamai. Žymiai paprastesnis, nes apsieina be paslaptingų jėgų postulavimo ir dėl to įtikinamesnis bei geresnis yra toks paaiškinimas: išvardintų sambūrių dalyviai yra ne marginalai ir keistuoliai, o normalūs savo valstybe ir jos realiomis problemomis susirūpinę piliečiai, kurie yra patriotiški ir konservatyvūs, o pažiūrų ir interesų panašumas skatina atskirus sambūrius telktis į platesnį judėjimą; tariama jų prorusiška pozicija tėra konservatorių demagogija.

Tariamas konservatizmas, tikrieji tikslai ir idiotų paieška

Straipsnį Adomėnas užbaigia trivialiomis pamokomis viso pasaulio konservatoriams: Putinas ne konservatorius, tikras konservatorius turi stengtis išlaikyti sveiką protą, konservatyvias vertybes galima puoselėti negarbinant Rusiją valdančio režimo ir Putino.

Be abejo, šioms „pamokoms“ galima tik pritarti. Straipsnio pradžioje nušvietęs tarptautinius konservatizmo reikalus, o straipsnio gale – suformulavęs pamokas viso pasaulio konservatoriams, Adomėnas save pristato kaip mąstytoją, kuriam rūpi ne vien lokalios politinės intrigos, bet ir viso konservatyviojo judėjimo būklė ir likimas. Tačiau nemažas kiekis pasažų ir prasitarimų bei nutylėjimų liudija, kad šis kruopščiai kuriamas įvaizdis tėra apgaulė, slepianti visiškai kitokias pažiūras, tikslus ir rūpesčius.

Vos išdėstęs pamokas pasaulio konservatoriams, Adomėnas rašo:

[...] konservatyvu yra balsuoti už šią savaitę Europos Parlamente priimtą rezoliuciją dėl seksualinių mažumų žmogaus teisių apsaugos, kuri gina homoseksualių asmenų žmogaus teises, tačiau neprimeta valstybėms jokių nuostatų, susijusių su jų pripažįstama šeimos forma.

Su tokia traktuote, beje, nesutinka ir EP nariai nuo Lietuvos, Adomėno partijos bendražygiai (gal jie jau įsitraukė į „radikalizuojančius tinklus“?), kaip ir daugelis pasaulinio konservatyviojo judėjimo, kurio likimas Adomėnui neva taip rūpi, aktyvistų. Tai Adomėnui nedaro jokio įspūdžio; konservatyvios nuostatos etalonu balsavimas už minėtą rezoliuciją gali būti laikomas vien dėl to, kad už ją balsavo konservatorių garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis. Matome nemažą Adomėno „lankstumą“ šios rezoliucijos klausimu, neaišku tik, ar šis lankstumas prilygsta britų konservatorių partijos lankstumui.

Daug ką atskleidžia Adomėno pasisakymai apie ES ir „laisvąją rinką“. Europos Sąjunga, anot Adomėno, yra tiesiog „laisvės ir demokratijos erdvė“ be jokių išlygų, ES ir „laisvoji rinka“ yra tiesiog gėris, kritiniai pasisakymai ES ir kapitalizmo atžvilgiu Adomėno yra prilyginami ir vardijami greta tokių „nuodėmių“, kaip antisemitizmas ir išpuoliai prieš parlamentinę demokratiją.

Be abejo, tokia mąstysena turi maža ką bendro su konservatizmu. Ar Adomėnas niekada negirdėjo, kad konservatoriai netiki jokių radikalių socialinių eksperimentų sėkme ir kad „laisvosios rinkos“ bei ES kaip federacinės valstybės projektai yra ne kas kita, kaip radikalūs socialiniai eksperimentai?

Šie pastebėjimai leidžia daryti išvadą, kad Adomėnui konservatizmas nėra nei pažiūros, nei „gyvenimo būdas ir norma“, bet greičiau tik jokio turinio neturintis prekinis ženklas, kurį kažkaip reikia įpiršti „elektoratui“. Beje, pastarasis žodis straipsnyje pavartotas daug kartų, ir frazės, kuriose jis pasirodo, puikiai atskleidžia tikrąjį Adomėno rūpestį: Adomėnui rūpi ne konservatizmo būklė ir likimas, ne Rusijos intrigos Vakarų šalyse ir Lietuvoje, bet tai, kad visokie nelemti aktyvistai jau atėmė nemažą ir kėsinasi atimti dar didesnį „tradicinės dešinės“ partijoms turintį priklausyti elektorato gabalą:

Tradicinių dešinės partijų elektoratas Lietuvoje (o taip pat ir Baltijos šalyse bei Gruzijoje, jei tikėsime šiose srityse dirbančių kolegų atsiliepimais) skaldomas per ypatingą poveikio formą: radikalių tinklų kūrimą.

[…] tamsi, paslaptinga Garliavos istorija, sukrėtusi Lietuvos politinį gyvenimą kaip kažkoks iš gelmių iškilęs monstras: ji per metus pagimdė politinę partiją, gavusią 100 tūkstančių balsų Seimo rinkimuose (netoli pusės jų – iš TS-LKD elektorato)

Panašu, kad ne tik Putinas, bet ir Mantas Adomėnas su visa konservatorių grietinėle ieško idiotų. Tik neaišku, kur pastarasis tikisi tokių surasti, ką tikisi apgauti. Adomėno „politologinėmis teorijomis“ apie Lietuvoje neva aktyviai veikiančius ir rusų šnipų valdomus „radikalizuojančius tinklus“ gali patikėti tik tie, kas visiškai nesigaudo Lietuvos realybėje. Ir Adomėno, ir konservatorių partijos, ir kitų sisteminių partijų cinizmas ir oportunizmas yra toks akivaizdus, kad jo niekaip nepavyks paslėpti nei rūpestingai puoselėjant įvaizdį, nei konstruojant sofistines koncepcijas, nei gąsdinant tariamomis grėsmėmis. Daugelio Vakarų valstybių „centro dešinės“ partijos jau spėjo įsitikinti labai paprastu dalyku: jei nenori, kad piliečiai politikų nelaikytų cinikais, oportunistais ir sukčiais, reikia tiesiog tokiems nebūti; priešingu atveju visuomenė iškels kitus politikus.

* Iki koktumo (lot.)

Šaltinis: www.tiesos.lt