Vytautas Raškauskas. Mažumoms derėtų siekti lygių teisių, o ne privilegijų

Europos žmogaus teisių ir laisvių gynėjams nerimą kelia pastarojo meto tendencijos Europos Parlamente (EP). „Mažumų teisių“, „diskriminacijos“, „lytinio ugdymo“ sąvokomis vis dažniau manipuliuojama, siekiant ne tiek deramos lygybės, kiek išskirtinių sąlygų. Paskutinysis to pavyzdys – Austrijos europarlamentarės Ulrikės Lunaček pranešimas „dėl ES kovos su homofobija ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės veiksmų plano“, EP plenarinį posėdį, su visų europarlamentarų balsavimu, pasieksiantis jau vasario 4 d.

Be kita ko, pranešimu ES valstybės narės raginamos svarstyti „galimybę vaikams turėti daugiau kaip du tėvus“.

Oficialios ES pozicijos atspindys

U. Lunaček, kuri yra viena EP veikiančio Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų targrupinio susivienijimo (angl. LGBT intergroup) lyderių, pranešimas priskirtinas LGBT aktyvistų tarpe išpopuliarėjusių parlamentarų inicijuotų pranešimų (angl. own-initiative report) grupei. Tiesa, tokie pranešimai, net ir priimti EP balsų dauguma bei tapę rezoliucijomis, ES valstybių narių teisiškai neįpareigoja. Vis dėlto jų svarbos nuvertinti nereikėtų jau vien todėl, kad šie atspindi oficialią ES poziciją aptariamu klausimu. Be to, įprasta rezoliucijomis raginti atsakinguosius už ES vykdomąją valdžią, idant toliau būtų imtasi konkrečių veiksmų dokumento turiniui įgyvendinti.

Subsidiarumas – nė motais

Pasimokiusi iš savo pirmtakės ir vienos ištikimiausių bendražygių Editos Estrelos, U. Lunaček net keletą kartų viešai pareiškė savo pranešimo turinį derinusi su vienu pamatinių Europos Sąjungos veiklos principų – subsidiarumu. Šis principas nusako pasidalijimą kompetencijomis tarp ES bei jos šalių narių. Kaip žinia, gyvybės, santuokos, šeimos klausimai priklauso išimtinai nacionalinių valstybių kompetencijai.

Akivaizdu, jog dauguma U. Lunaček kolegų, 2013 m. gruodžio 17 d. EP Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete balsavusių už dabartinį pranešimo variantą (40 europarlamentarų pasisakė už, 2 – prieš, 6 susilaikė), pranešėjos patikinimais dėl subsidiarumo nesuabejojo. Vis dėlto patikėti nevertėjo. Tuo įsitikinti nesunku vos įdėmiau žvilgtelėjus į dokumento tekstą.

Pranešimo dalimi po balsavimo komitete tapusi „Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonė“ stebina savo turiniu. 14-uoju punktu ES valstybės narės raginamos „remiantis ES taisyklėmis pripažinti visų formų santuoką, partnerystę ir tėvystę, kurią jų teritorijoje gyvenantys ar dirbantys asmenys yra sudarę / įgiję kitur, ir ragina Komisiją imtis veiksmų prieš valstybes nares, kurios šito nedaro“ (14 pranešimo psl.). Paprasčiau tariant, Komisija turėtų bausti Lietuvą, jei ši nepripažintų užsienyje įsigaliojusios lietuvių homoseksualų poros santuokos.

Dar keisčiau skamba 15-asis pranešimo punktas, mat juo valstybės narės raginamos „svarstyti, kaip pritaikyti savo šeimos teisę prie šiandien kintančių šeimos modelių ir formų, ir įtraukti galimybę vaikams turėti daugiau kaip du tėvus (arba teisėtus globėjus), nes taip atsivertų galimybės labiau pripažinti vadinamąsias vaivorykštines šeimas ir LGBT šeimas bei iš naujo sukurtas šeimas“ (14 pranešimo psl.). Galiausiai, dėmesį atkreipti verta ir 16-tojo punkto nuostatą. Ja valstybės narės raginamos „užtikrinti, kad vienišos moterys ir lesbietės galėtų gydytis nuo nevaisingumo ir gauti medicininę pagalbą reprodukcijai“ (14 pranešimo psl.).

Nei viena minėtų nuostatų niekaip nesuderinama su subsidiarumo principu. Be kita ko, jas įgyvendinus kartu, Lietuvoje galimai taptų įmanomas žmonėms itin neįprastas scenarijus – užsienyje susituokusi lesbiečių pora, kurios santuoką Lietuva turėtų pripažinti teisėta, galėtų susilaukti vaikų bei juos auginti.

Valdžia turėtų padėti LGBTI organizacijoms?

Reikia pasakyti, jog valstybės ne tik raginamos „pripažinti visų formų santuoką, partnerystę ir tėvystę“. Taip pat teigiama, jog „vietos ir regioninės valdžios institucijos turėtų padėti LGBT organizacijoms, besistengiančioms organizuoti tokius renginius, kaip gėjų paradai, kadangi taip visuomenė gali būti išsamiau informuojama LGBT klausimais ir įgalinami LGBT asmenys“ (17 punktas, 14 pranešimo psl.). Kadangi pastaroji mintis apie valdžios institucijų pagalbą pateikiama pabrėžus, kad „būtina praktiškai gerbti teisę į saviraiškos laisvę: užtikrinti galimybę gauti ir teikti informaciją su seksualine orientacija ir lytine tapatybe susijusiais klausimais bet kokiu raiškos būdu“ (17 punktas), natūraliai kyla klausimas – kodėl ši visuotinė laisvė tarytum savinamasi mažumų, kartu skatinant valdžią „padėti LGBT organizacijoms“? Argi nebūtų nuoseklu reikalauti saviraiškos laisvės bei pagalbos ją užtikrinant visiems, o ne išskirtinai mažumoms?

Būtų, jei ne Ulrikės Lunaček užmojis savo pranešimu išsireikalauti privilegijų tikrųjų ir visuotinių žmogaus teisių sąskaita. Tai tik dar labiau išryškėja kituose pranešimo punktuose.

Privilegijos dangstomos lygių teisių idėja

Vargu ar kas prieštarautų, jog „būtina kurti saugią aplinką visiems jaunuoliams – nesvarbu, kokia jų lytis, rasė ar seksualinė orientacija“(13 punktas, 14 pranešimo psl.). Vis dėlto sunku atrasti tiesioginį ryšį tarp saugios aplinkos visiems bei vadinamojo teigiamo požiūrio į LGBT asmenis, kuris minimas 9-ame punkte: „lytinis švietimas turi apimti informaciją apie nediskriminavimą ir perteikti teigiamą požiūrį į LGBT asmenis“ (13 pranešimo psl.).

Dar keisčiau skaityti 10 punktą: „būtina ugdyti ir lavinti socialinės ir sveikatos priežiūros specialistus ir <...> pabrėžti pagarbos LGBT asmenų orumui <...> paisymo svarbą“. (13 pranešimo psl.). Argi ugdant socialinės ir sveikatos priežiūros specialistus nederėtų pabrėžti visų asmenų orumo paisymo svarbos, neišskiriant tam tikros grupės ir taip paisant asmenų prigimtinės lygybės? Galiausiai, pranešimo 5-uoju punktu pabrėžiama, jog „būtina nacionaliniu ir Europos lygmenimis rengti informavimo skatinimo kampanijas LGBT asmenų teisių klausimu“.

Nepaisant to, jog eilinį kartą lieka neaišku, kokiu pagrindu informavimo skatinimo kampanijas būtina rengti ne, pavyzdžiui, smurtą patiriančių moterų, prekybos žmonėmis, abortų aukų, ir tt., o būtent LGBT asmenų teisių klausimu, taip pat kyla klausimas, kaip tokia kampanija turėtų įvykti? Atsakymą iš dalies galime suprasti pasitelkę to paties dokumento 1-ąjį punktą, kuriuo valstybės narės raginamos „kovos su translyčių asmenų diskriminacija užduotis skirti būtent viešosiomis lėšomis finansuojamoms pilietinės visuomenės organizacijoms ir lygybės užtikrinimo institucijoms“ (12 pranešimo psl.). Ko gero, ne vien pastarasis, bet ir visi anksčiau minėti planai, būtų įgyvendinami būtent viešosiomis lėšomis. O tai turėtų europiečius skatinti apmąstyti visa, kas išdėstyta anksčiau.

Kodėl svarbu reaguoti?

Jau tapo įprasta, jog į U. Lunaček pranešimą panašūs dokumentai priimami be didesnių diskusijų. Taip yra visų pirma todėl, kad europarlamentarams, EP viduje patiriantiems radikalių kairiųjų pažiūrų aktyvistų, naudojančių klaidinančią teisių ir laisvių retoriką, spaudimą, stinga visuomenės palaikymo. Savaime aišku, žinios apie panašius pranešimus retai pasiekia ES šalių narių publikas. 

Kreipdamasis į tuos, kuriems rūpi visų visuomenės narių lygios teisės ir laisvės, eliminuojant bet kokias atskirų grupių privilegijas, raginu išreikšti savo susirūpinimą, rašant laiškus Lietuvos bei kitų ES šalių europarlamentarams.