Petras Maksimavičius. Vaikai, Kalėdų Senelio nėra

Panašiu pareiškimu vienas Lenkijos politikas neseniai sukėlė visuotinį pasipiktinimą. „Kaip drįsai iš vaikų atimti svajones ir viltį?“ – barė oponentai. Tačiau kažkodėl tais jo žodžiais labiausiai pasipiktino ne vaikai, bet suaugusieji. Įdomu, kodėl? Aš taip pat esu linkęs manyti, kad Kalėdų Senelio nėra. Visai nenoriu taip gąsdinti vaikų, nors šią karčią tiesą jie tikriausiai geriau žino už suaugusius, tik gindami savus interesus, garsiai apie tai nekalba.

Baigiantis 2013 metams ir artėjant šv. Kalėdoms norisi parašyti šiek tiek pozityviau ir linksmiau apie mus supantį pasaulį. Juk visus metus rašėme apie pustuščius „mokinių krepšelius“, valdžios aroganciją, lietuvybę, kurią nevienodai suprantame ir jaučiame, kapines, keistus pasilinksminimus jose ir kitus rūpestį keliančius klausimus. Visai pagrįstai kai kas sako, kad neigiamų emocijų ir taip daug mumyse, tai kam dar papildomai apie tai rašyti. Tai tiesa.

Pažiūrėję į mus supantį pasaulį, matome, kad gyvename gana ramiais laikais. Juk galime prisiminti, kas buvo prieš 100 metų. 1914 m. prasidėjo I pasaulinis karas ir visiškai nebuvo aišku, kada jis baigsis ir kiek netekčių atneš ne tik pasauliui, bet ir mūsų kraštui. Karas po 4 metų baigėsi, tačiau jo pasekmės buvo ne vien tragiškos ir liūdnos. Prisimename, kad tada Europos žemėlapyje vėl atsirado Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Mums 1918 metų Kalėdų Senelis dosnus nebuvo, daugiau rykščių nei dovanų išdalijo, bet, matyt, jis gerai žinojo, ką daro, gal tiek tada ir tebuvome verti.

Šiandien visai kiti laikai. Tik pagalvokime, kas 1914 metais Seinuose galėjo užėjęs į parduotuvę nusipirkti prekių, atvežtų net iš tolimos Kinijos. Net dvarponiai apie tai tik pasvajoti galėjo. Buvo per brangu iš Kinijos atsigabenti arbatos, kelnes arba kilimus. O mes, šiandieniai lietuviai, Kinijoje pagamintų prekių galime pirkti ligi valios – pradedant žaisliukais, baigiant... rožiniais, bet kažkodėl vis vien nesame patenkinti gyvenimu.

Per tą šimtą metų nepasikeitė tik tikėjimas Kalėdų Seneliu ir jo dosnumu. Kyla tik klausimas, iš kur toks tikėjimas atsirado? Juk net jeigu Kalėdų Senelis ir egzistuoja, tai ar jis veltui dovanas dalija? Net senovėje sakydavo – reikia užsitarnauti, visus metus geriems būti, neapkalbinėti, vargšams padėti, ponų klausyti.

Štai kitais metais Lenkijoje vyks savivaldybių rinkimai. Tai reiškia, kad prieškalėdinis laikotarpis prasidės žymiai anksčiau, daugmaž įpusėjus metams. Tada ir turėtumėm pamatyti pirmuosius Kalėdų Senelius su dideliais maišais dovanų. Savivaldybių rinkimai bus įdomūs ir svarbūs tuo, kad naujoji (senoji) savivaldybių valdžia turės galimybę pasinaudoti naujomis 2014–2020 metų Europos Sąjungos finansuojamomis programomis. Taigi girdėsime daug kalbų apie tai, kaip svarbu tomis lėšomis pasinaudoti, kaip jas pritraukti į savąją savivaldybę, kaip rinkimų metu išrinkti jau patyrusius ir kompetentingus atstovus. 2007–2013 metais populiariausia dovana arba pažadas buvo „kelio asfaltavimas“, dabar prioritetai turės keistis, nes ir didžiojo ES Senelio tikslai pasikeitę.

Neseniai skaičiau berods 1915 m. Seinų „Šaltinyje“ išspausdintą skelbimą: „Kas suras 10 naujų laikraščio prenumeratorių, tam leidinio metinė prenumerata bus nemokama“. Jeigu toks skelbimas buvo išspausdintas, tai, matyt, ši gudrybė atnešdavo redakcijai teigiamų rezultatų. Šiandien toks pasiūlymas sukeltų šypseną, o gal net ir pasipiktinimą. Kad laimėtum 36 zlotų vertės metinę „Aušros“ prenumeratą, reikėtų rasti norinčius sumokėti (prenumeruojant) „Aušros“ redakcijai 360 zlotų. Štai koks anuo metu gudrus buvo Kalėdų Senelis.

Galime vardinti ir daugiau pavyzdžių. Neseniai paskambino didelės Lenkijos leidyklos vadybininkė ir pareiškė, kad leidykla nori paremti lietuviškas mokyklas – mokymo priemonėmis. Reikia tik toje leidykloje už 100–200 (kas nori – ir 1000) zlotų nupirkti, pvz., žemėlapių, gaublį ar pan., o ji nupirktas prekes prieš Kalėdas pristatys į lietuvišką mokyklą. „Ar girdėjai apie „Žiburio“ mokyklą? Tai nors kartą gyvenime nors 100 zlotų galėtum ją paremti“, – kamantinėjo vadybininkė.

Yra Kalėdų Senelių, kurie žada remti Punske lietuvybę tol, kol ji dar rodys gyvasties ženklus. Nieko mainais neprašo, vien tik leisti vėją „pažaboti“. Norisi pasakyti – vėjo pas mus netrūksta, imkit ir kraukit į maišus, kiek norite ir kur norite. O jeigu pritrūks, tai juk mes patys mokame vėją sukelti. Geras ir pigus sumanymas, o jeigu dar lietuvybei atsigauti padėtų... Tačiau kai kas sako – šiek tiek primenantis lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ siužetus.

O jeigu Kalėdų Senelio nėra? Kas tada? Jeigu nieks, niekada ir nieko veltui nedovanoja? Kitaip negu suaugusieji, vaikai gana greit suvokia, kad jeigu jie gauna dovanas, tai tikrai ne iš Kalėdų Senelių. Dažniausiai jas dovanoja tėvai arba tikri seneliai. Kai tie vaikai dar labiau paauga, tai kai kurie (ne visi) pradeda suvokti, kokias dovanas jiems paliko ne tik tėvai, bet ir proseneliai: žemę, kalbą, pavardę... Tai gal tada neverta laukti naujų dovanų ir netikrų Kalėdų Senelių, o geriau džiaugtis ir saugoti tas dovanas, kurias jau esame gavę?

Šaltinis: www.ausra.pl