Paulius Kruopis. Nuo ko reikia saugoti laisvės kovų istoriją?
Sausio 13-oji - tai diena, kai iš naujo gimė lietuvių tauta. Praliejo daug kraujo, patyrė daug kančių, tačiau Lietuvos valstybę atkūrė. I...
https://www.propatria.lt/2014/01/paulius-kruopis-nuo-ko-reikia-saugoti.html
Sausio 13-oji - tai diena, kai iš naujo gimė lietuvių tauta. Praliejo daug kraujo, patyrė daug kančių, tačiau Lietuvos valstybę atkūrė. Ir už tai jaunoji karta yra didžiai dėkinga!
Deja, reikia pripažinti, kad būtent jaunoji karta kainos gyventi Laisvoje šalyje iki šiol nesupranta ir nevertina. Visi žinome, kad Sovietų Sąjungos okupacijos metais mokykloje vaikus mokė užmiršti Lietuvos valstybę, nekovoti už Nepriklausomybę, paniekinti Dievą ir moralę, o dėl to reikėjo paklusti ir šlovinti vienintelę bei teisingiausią Komunistų partiją! Vis dėlto sunkiai, bet net ir po 50 metų sugebėjome pakelti šimtatūkstantines minias ir atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.
Po Kovo 11-osios Akto galėjome Tautos išdavikų ir kolaborantų valdžią pakeisti patriotų valdžia, bet tai nebuvo padaryta arba kažkas tam sutrukdė. Partijos šlovinti nepradėjome, tačiau tautinio auklėjimo idėjos, suformuotos Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos, atsisakėme. Labiausiai nukentėjo istorijos mokymas, jame vietoj patriotizmą ugdančios Adolfo Šapokos mokslinės koncepcijos „surasti lietuvius Lietuvos istorijoje“ pasirinktas liberalus ir marksistinis istorijos vertinimas.
Šiandienos mokiniams istorijos vadovėlis asocijuojasi ne su tautos kova už išlikimą, o su neutralia įvykių apžvalga. Jaunimui yra sunku atskirti tiesą ir padaryti teisingas išvadas, nes tokia istorija tėra sausas margas faktų ir įvykių rinkinys.
Kai kas bando sakyti, kad negalima kartoti praeities klaidų ir rašyti vienos istorijos, kaip buvo Sovietų Sąjungoje. Tačiau jau Vasario 16-osios Lietuvoje vertinome istoriją iš mūsų tautos taško ir niekas dėl to nesiskundė, anaiptol - tai tik sustiprino mūsų tautinį susipratimą. Jei lietuviai rašo savo istoriją, tai nėra viena istorija visiems. Tokios ir būti negali. Tai lietuvių tautos istorija, tokia, kokią tikime, jog turi išmokti mūsų vaikai, kad būtų ištikimi savo tautai ir valstybei. Tokia, kokia atrodo teisingiausia žiūrint iš mūsų pozicijų.
Kalbas apie nemokslišką ir atgyvenusią tautinę istoriją skelia ne paprasti praeiviai gatvėse, o mūsų šalies istorikai. Tai didelė dalis akademinės bendruomenės, kuri sėkmingai baigė sovietmečio mokslinio komunizmo mokyklą. Nors pakeitę etiketes ir mokslo darbų pavadinimus, iki šiol dar nepakeitė antitautinio mąstymo. Jie skelbiasi besivadovaujantys moksliniu istorizmu, o istorijos knygos tiesiog persmelktos marksizmo ir liberalizmo. Todėl ir šiandienos istorikų elito darbai tarnauja ne Lietuvai, o kitoms valstybėms. Štai kokios išvados padaromos naujausiame Lietuvos istorijos instituto kūrinyje pavadinimu „Epochas jungiantis nacionalizmas“.
Istorikai teigia, kad Vasario 16-osios Aktas ir drauge visa Lietuvos valstybė yra mitas, šį Aktą paskelbusius Lietuvos Tarybos narius apšaukia išdavikais, arba kitaip „zdraicais“; o Lietuvos Komunistų partijos nomenklatūrą faktiškai pastato į vieną gretą su rezistencinės kovos dalyviais - suprask, ir vieni, ir kiti savaip dirbo Lietuvai. Vadovaudamiesi istorizmu, jie skelbiasi parašę istoriją tokią, kokia buvo „iš tikrųjų“. Norėtųsi retoriškai paklausti: ar šitaip rašo lietuviai, ar Tautos priešai?
Negana to, pastarosiomis dienomis įnirtingai puolamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kuriame kalbama apie atmintinų dienų, jubiliejinių metų minėjimą, jų programų sudarymą. Įstatymas turėtų kryptingai formuoti Lietuvos piliečių istorinę atmintį. Minimame įstatyme net nėra kalbama apie istorijos rašymo cenzūrą ar „vienos tiesos primetimą“ akademinėms bendruomenėms. Šiuo įstatymu būtų bandoma tik pradėti vykdyti aiškią ir sistemingą Lietuvos valstybės istorijos politiką, susijusią su aiškiu atmintinų Lietuvai datų ir kartu Tautos didvyrių įtvirtinimu. Juk kiekviena demokratinė Europos Sąjungos šalis vykdo savo istorijos politiką, šitaip formuodama savo valstybės piliečių istorinę sąmonę.
Tačiau net ir istorijos moksle, kuris skiriasi nuo istorijos politikos, kiekviena nacionalinė valstybė konstruoja savo atskirą pasakojimą. Visiems gerai žinoma, kad Vytauto kariuomenės atsitraukimas buvo ne bėgimas iš kovos lauko, o taktinis manevras, nulėmęs visą Žalgirio mūšio eigą.
Tai prieš 50 metų įrodė švedų kilmės istorikas Svenas Ekdahlis, atradęs Ordino magistro laišką. Vis dėlto šis svarus šaltinis nei Lenkijos, nei Vokietijos, nei Baltarusijos istorikų netenkina ir į tai nekreipiamas joks dėmesys, nors nuo jo suradimo praėjo jau kelios dešimtys metų. Ir toliau į Žalgirio mūšį kitų šalių istorikai natūraliai žvelgia tik per savo tautinės valstybės poziciją.
Keista, bet šitai pripažįsta ir tie patys Lietuvos istorikai, kurie šiandien taip agresyviai puola Tautos istorinės atminties įstatymą, nors pačiame įstatyme apie istorijos mokslo rašymo cenzūrą net neužsimenama. Kodėl bijoma pripažinti realų faktą, kad valstybė gali ir turi teisę vykdyti istorijos politiką? Atrodo, tai ne tikrasis šių istorikų tikslas. Iš straipsnių viešojoje erdvėje ima aiškėti, kad istorikai atakuoja įstatymą tyčia, kad galėtų patys vieni suformuoti Tautos istorinės atminties tarybą. Kodėl šis istorikų ratas į savo rankas nori pasiglemžti ir istorijos mokslą, ir istorijos politiką?
Kyla pagrįstų klausimų: kam apskritai atstovauja dauguma Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto istorikų: neegzistuojančiam, objektyviam mokslui ar savo valstybei? Jei kiekvienas Lietuvos istorikas turi būti atskaitingas lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, tai reikia ir išpažinti. Todėl šiandien sunku paaiškinti, kodėl pykstantys istorikai kratosi tikros, Tėvynę pažinti ir gerbti skatinančios istorijos politikos.
Verta prisiminti, jog tarpukariu Lietuvoje veikė tokia iš pažiūros kultūrinė organizacija pavadinimu „Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti“. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, didelė dalis šios draugijos narių vėliau sėkmingai tapo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos ministrais ir nomenklatūros atstovais. Kitaip tariant - Tautos išdavikais.
Negi realiai nesuvokiame, kad pasislėpusių Lietuvos judų gali veikti ir šiuo metu? Yra pilna pavyzdžių tarp istorikų, kurie niekingai ir atvirai skelbia netiesą, dengdamiesi profesorių vardais: Alfredas Bumblauskas dėsto, jog Nepriklausomybės kovose kariavo ne Lietuva prieš Lenkiją, o „senalietuviai“ prieš „naujalietuvius“; Baltarusijoje Rūstis Kamuntavičius skaito paskaitas niekindamas lietuvius ir garbindamas baltarusius, kuriems mielai atiduoda visą LDK palikimą; o Algirdas Paleckis iki šiol drįsta skleisti dezinformaciją apie Sausio 13-ąją, kad „savi šaudė į savus“, ir dar apie 1940-ųjų okupaciją, kai SSRS, pasirodo, viso labo apsaugojo bejėgę Lietuvą nuo nacių okupacijos. Ir ar nors vienas istorikas arba istorikų komitetas, kurie šitaip piktinasi naujuoju įstatymu, paneigė šias su tiesa prasilenkiančias versijas? Ar kaip nors kovoja su šiomis melagystėmis? Ne!
Kiek daug Lietuvos istorikų ir kitų intelektualų viešai smerkė Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio perlaidojimą. Ar normalu, jog visokie istorijos perrašinėtojai ir niekintojai atvirai mindo su žeme Tautos didvyrius? Atrodo, nebėra nė vieno Lietuvos kūrėjo ir gynėjo, iš kurio nebūtų pasityčiota: Jonas Basanavičius vadinamas psichiniu ligoniu, knygnešiai - paprastais kontrabandininkais, o partizanai - kriminaliniais nusikaltėliais. Kas tik rizikavo savo gyvybe dėl valstybės išsaugojimo, šiandien tampa gėdingų istorikų pajuokos objektu. Tai gal vertėtų patikėti ir tuo, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo suorganizuotas KGB saugumo? Ar niekam dėl to negraužia sąžinė?
Norėtųsi visų paklausti: ar tokia nuomonių įvairovė kuria vienybę, ar greičiau dar didesnį susiskaldymą šalyje? Patriotizmas yra dorybė, o kas nutiks, jei istorijoje nebeliks patriotizmo? Tuomet tokioje istorijoje nėra jokio kilnaus, pamokančio tikslo, tik sausi faktai ir šaltiniai. Tokie žmonės skelbiasi atstovaujantys pasauliniam mokslui, bet ne Lietuvos valstybei. Įdomu, kam bus atstovaujama, kai Tėvynę ištiks okupacijos grėsmė? Kuri barikadų pusė bus pasirinkta?
Pirmosios Respublikos patirtis rodo, kad 1939 metų rugsėjį, kai Raudonoji Armija užėmė Vilniaus kraštą, tai bedvasiai inteligentai Justas Paleckis ir Vincas Krėvė-Mickevičius jau tada SSRS pasiuntiniui Lietuvoje Nikolajui Pozdniakovui kalbėjo, jog yra pasiryžę pradėti rengti dirvą Raudonosios Armijos įžengimui į Lietuvą. Ar norime, kad istorija pasikartotų?
Verta prisiminti, jog mūsų kaimynė Lenkija niekada nepripažino Vilniaus krašto okupacijos; rusai nuo XVIII a. dainuoja apie Pabaltijį kaip apie gimtąją žemę, o jų didieji strategai Baltijos valstybes vadina geopolitine anomalija; baltarusiai apskritai save laiko tikraisiais lietuviais, todėl po Lukašenkos mirties nereikės ilgai laukti, kol, neišvengiamai praradę valstybingumą bei atitekę Rusijai, pradės reikalauti Vilniaus. Nereikia pamiršti Europos Sąjungos biurokratų, kurie visomis ideologinėmis bei praktinėmis priemonėmis skatina tautybę iškeisti į Europos Sąjungos pilietybę ir laukia, kol pagaliau pavyks įvykdyti grandiozinį projektą - parašyti įtikinančią vieningą Europos istoriją. Rodos, visi sutartinai nori ir siekia Lietuvos, o koks bus lietuvių atsakas?
Jeigu dabar yra tokių asmenų, kurie greitai darbą Lietuvoje iškeistų į aukštą postą naujajame okupaciniame režime, tuomet reikia pasistengti, kad neužsiaugintume visos tokios jaunosios kartos. Minėtas Tautos istorinės atminties įstatymas yra ne tik bandymas pradėti vykdyti istorijos politiką, bet ir akivaizdus lietuvių telkimas į vieningą, drąsią, sąmoningą ir iššūkių nebijančią lietuvių Tautą. Tautą, kuri būtų daug mažiau paveiki ir pažeidžiama Kremliaus propagandos ir įtakos.
Nesinori būti kategoriškam ir nemanau, kad viskas prarasta, todėl pasakysiu visiems, kurie yra nusistatę prieš patriotizmą ir darbą dėl Tėvynės: tautiečiai, jei norite, kad lietuviai jus gerbtų ir mylėtų, atsimeskite nuo savo praeities, blogos veiklos ir pradėkite dirbti kilniam tikslui - kad sukurtume dorą, teisingą ir savarankišką Lietuvą. Tai padaryti dar ne vėlu!
Mums kaip tyro oro trūksta Lietuvai pasišventusių žmonių, nes be jų sugrius ne tik valstybė, bet ir išnyks Tauta. Sausio 13-ąją visi lietuviai savo krauju įrodė, kad yra verti savo vardo ir yra verti Nepriklausomos Lietuvos valstybės. Tą naktį visa Tauta buvo kaip tvirtas kumštis, nes turėjo vieną didį tikslą - apginti savo Tėvynę.
Lietuvai niekada netrūko išorės priešų, bet visada pavojingiausi telkiasi čia pat, pašonėje. Mūsų valstybę šiandien reikia ginti nuo istorijos klastotojų, kurie mielai užaugintų į pasaulį išeiti pasiruošusias ir Lietuvai abejingas mankurtų kartas. Todėl ir šiandien kaip niekad turime išsikelti tą patį tikslą - apginti savo brangią Tėvynę. Kiekvieną rytą nubusti ir vakare užmigti su ta pačia mintim. Kiekvieną darbą atlikti dėl Tėvynės, dėl meilės Tėvynei ir numirt.
Paulius Kruopis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narys. Kalba pasakyta sausio 12 d. Laisvės gynėjų susitikime, Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje.
17 komentarų
nežinau, apie kokią Jūs tautą kalbate, jei vienoje pastraipoje ją niekinate,o kitoje skatinate išsaugoti?
Sakote, kad sovietmečiu: "mokykloje vaikus mokė užmiršti Lietuvos valstybę, nekovoti už Nepriklausomybę, paniekinti Dievą ir moralę, o dėl to reikėjo paklusti ir šlovinti vienintelę bei teisingiausią Komunistų partiją", nekreipiant dėmesio į tai, kad faktai yra sutirštinti, prašau nepamiršti,jog to mokė Jūsų tautiečiai, po to vėl gi kaltinimų lavina tiems patiems tautiečiams, kurie, Jūsų nuomone išsirinko netinkamą, jau nepriklausomai valstybei turinčią vadovauti valdžią...darote įžvalgą, kad šių dienų jaunimui istorijos vadovėliai asocijuojasi su neutralia įvykių apžvalga, tačiau kodėl? atlikote kažkokią tai apklausą šia tema? man ir mano pažįstamiems, pavyzdžiui, istorija visada asocijavosi su patriotiškumu, meile Tėvynei...o jūs sakote, kad šiandien auklėjame mankurtus...nuvertinate ir jaunąją tautos dalį, peikiate tiek senosios kartos atstovus, tiek jaunuosius, tai iš kur ketinate paimti tą saugotiną, godotiną, nesuteptą ir tyrą tautą, kurią taip skatinate puoselėti?
Be to, kaip supratau, Jūsų nuomone, istorijos mokymosi priemonėse turi būti pateikta išskirtinai patriotiškai angažuota informacija, sakykite, kuo tai iš esmės skirtųsi nuo straipsnio pradžioje aptariamos sovietinės mokyklos programos situacijos?
Mano neautoritetinga nuomone, tautos didivyrių su purvais niekas nemaišo, o jei tai ir daro marginalas Paleckis ar tokią mintį gali pakišti vienas iš konteksto ištrauktas Bumblausko sakinys, tai nemanau, kad protingiems ir sąmoningiems žmonėms, tokie atvejai sukeltų masinį nutautėjimą, atvirkščiai, aš myliu ir gerbiu savo tautą, negaliu sau leisti suabsoliutintai galvoti apie ją, kaip apie minią begalvių, kurie tiki kiekvienu jiems pasakytu žodžiu. Mano tauta yra gyva, kintanti, visokia – tai ir sovietmečio komunistai, grynakraujai lietuviai, ir tos piktos mokytojos lituanistės, kurios liepdavo deklamuot eilėraščius apie raudonas vėliavėles, mano tauta tai ir buki delfi komentatoriai, klykiantys, kad visi partizanai buvo banditai ir tie, kurie kategoriškai teigia, jog dabartiniai istorikai dirba Lenkijos naudai, girtas prie parduotuvės besivoliojantis bomžas Jonas, besisvaidantis triaukščiais rusiškais keiksmažodžiais yra mano tautietis, kaip ir jaunimas, svajojantis išvažiuoti gyventi į užsienį. Lygiai taip pat, kaip mano tautiečiai yra tie, kurie sausio tryliktąją stovėjo prie bokšto, tie, kurie ginklu gynė valstybės laisvės idėją ar kitaip pilietiškai priešinosi, o po to už tai dešimtimis metų praleido lageryje.
Tikiu, savo tautos potencialu, bet jokiu būdu nepritariu idėjai, kad meilę tautai reikia grūsti per prievartą, juk per prievartą mielas nebūsi. Nenoriu, kad mano tauta, kaip kažkoks nykstantis gyvūnas būtų uždaryta į rezervatą, aptverta didžiulėmis sienomis ir "maitinama" kažkokiu specialiai subalansuotų idėjų mišiniu, vien tam, kad ilgiau išliktų. Nenoriu, kad mano tauta būtų konstruojama dirbtinai, lyg koks frankenšteinas.
Ar aš irgi priskirtina prie tikrosios, grynosios tautos priešų ar dar blogiau, laikytina mankurte, sugadinta begėdiškai kosmopolitiškos švietimo sistemos?
Jums istorija visada asocijavosi su patriotiškumu, meile Tėvynei, bet jei to būtų mokoma mokykloje, jums tai atrodo grįžimas į sovietmetį? Kažkaip pati gerbiamoji sau prieštaraujate.
Mano galva, jeigu jūs nepalaikote patriotizmo, reiškia, jis jums svetimas. O žmonės, kuriems svetimas tautiškumas, svetima ir istorija. Jeigu norite tikėti savo tauta, turite ugdyti jos gerąsias savybes. Patriotizmas yra meilė savo lietuvių tautai, vadinasi moko meilės, išlaikyti dėmesį, ryšį ir neišduoti. Istorija turi mokyti, jei nemokys, tai teks pykti ant kitų. Jūs ir dabar pykstate ant manęs, nes nemokate paprasčiausiai suvokti patriotizmo esmės, kurią ką tik paaiškinau.
Jei pagaliau įsigilintume į istoriją ir patriotizmo esmę, suprastumėte apie ką kalbu. Ir, prašau, nelaikykite savęs mankurte, jei kažko nesuprantate, aš tokia jūsų tikrai nelaikau. Pabandykite suprasti, apskritai, ko reikia siekti šiame pasaulyje. Gal bendrojo gėrio? Man, rodos, patriotizmas to moko. O kaip jūs galvojate?
Ačiū,jaunas žmogau.Širdingai dėkoju už švarias, sąžiningas mintis.Labai nudžiuginai,kad būdamas jaunas, išmintimi ir tarnyste savo Tėvynei esi brandesnis ir nuovokesnis už turinčius solidžią patirtį ,bet gal taip ir neradusius,ar neieškojusius atsakymo kas yra Tėvynė,kas yra Lietuva ,kas yra valstybingumo sudėtinės dalys ir,kad mūsų Žemė šventa ir ji ne prekė,bet mūsų namai, mūsų gyvenimo,egzistavimo vieta perduodama iš kartos į kartą.
savotiškas grįžimas į sovietmetį būtų kryptingas istorjos pateikimas mokykliniuose vadovėliuose, juk tuomet irgi taip buvo: parenkami tik patogūs faktai, yra viena tiesa, vienas požiūro kampas ir nieko kito.
Istorija yra įvairiapusė ir mano nuomone, jos tikslas nėra VIEN TIKTAI išauklėti minią vienodai, tautiškai angažuotų žmonių armiją. Istorija gali mokyti ne tik tautiškumo.
Visiškai pritariu, kad reikia ugdyti tautos gerąsias savybes, bet manau, jog ne tik patriotai,
gali būti geri žmonės. Meilė, dėmesio išlaikymas ir ištikimybė yra ganėtinai bendros vertybės, telpančios ne tik patriotizmo sąvokoje.
Norėčiau atkreipti dėmesį, jog skirtingi žmonės, tas pačias sąvokas gali suprasti skirtingai, nėra vieningo "meilės" paaiškinimo, todėl patriotiškumas, kaip meilė tėvynei gali būti suprantamas skirtingai.
Tikriausiai jūs baisiai nustebsite, tačiau aš visada sakau, kad esu patriotė todėl, kad mano tikslas gyventi, dirbti savo šalyje ir jos labui, man įdomi, aktuali ir svarbi mano šalies istorija, tačiau man nesuprantamas yra nuolatinis priešų tautoje ieškojimas ("blogieji istorikai"), tokiu būdu tauta tik skaldoma,o ne skatinama susitelkti.
Įvairūs požiūriai į tą patį istorijos įvyki gali paskatinti susimąstyti, galbūt paieškoti naujų požiūrio kampų, taip pat paskatinti viešą, draugišką diskusiją, o ne piktą, primygtinį išvadinimą tautos priešais.
Žmonės gali turėti skirtingą požiūrį į tuos pačius istorijos įvykius ir vis tiek būti gerais žmonėmis, su skirtingu, bet ne agresyviu, brukamuoju požiūriu, mes galime kartu dirbti bendrajam gėriui.
Vienas prancūzų kardinolas J. D. Mercieras yra pasakęs, kad „Kristaus religijoje patriotizmas yra tapęs dėsniu: nėra tobulo krikščionio, kuris nebūtų tobulas patriotas" Patriotizmas ugdo meilę Tėvynei, istorijai, protėviams, šeimai, tėvams ir apskritai žmonėms. Nemylėdamas savęs kaip lietuvio, nesugebėsi kitų laimėti kaip žmonių.
Paskaitykite V. Terlecko straipsnį: http://www.propatria.lt/2014/01/vladas-terleckas-nesinuodykime.html
Galėsite truputėlį suprasti tuos "blogus istorikus".
žodžiu, nėra nei blogio, nei gėrio, nei juoda, nei balta. Viskas yra reliatyvu.Tai ir yra visus eterius užvaldžiusių istorikų ideologija
o tobuliausi patriotai krikščionys? O Vincas Kudirka ir Jonas Šliūpas tik išimtis iš taisyklės, kuri patvirtina taisyklę?
tai ar patriotizmas ugdo meilę istorijai ar istorija privalo ugdyti patriotizmą?
Kalbėdama apie "blogus istorikus" aš neturėjau omeny tik Bumblausko. Aš net neteigiau, kad jis visiškai teisus ir be kaltės. Jūs, leiskite pastebėti, viską kažkaip suabsoliutinate, jei blogai – tai visut viskas... Nebūkite toks piktas ir kategoriškas, Pauliau.
Na, bet kai pradedama diskutuoti svetimais žodžiais, tai suprantu, kad diskusija išsisėmė.
piktas yra Bumblauskas, anonime, užsėdęs visas televizijas savo demagogiją skleidžia,
Nesuprantu aš jūsų Ponia (nežinau kaip į jus kreiptis). Jūs visiškai nesuprantate mano minčių. Pateikdamas citatą turėjau omeny tai, kad kiekvienas patriotas dažniausiai būna geras ir doras žmogus visame pasaulyje.
Šliūpo ir Kudirkos pavyzdžiai įrodo, kad gali karštai mylėti Tėvynę ir nebūdamas tikinčiu krikščioniu. Dažniausiai patriotai, bent blogu žodžiu nemini Bažnyčios, bet pasitaiko visko. Tačiau tikintis krikščionis, norėdamas tapti geru krikščioniu, turi būti atsidavęs patriotas. Štai ir viskas.
Beje Šliūpas Amerikoje platindami lietuvybę labai gerai bendradarbiavo su kun. A. Burba iki kol, dr. J. Šliūpas grįžo prie puolimo katalikų kunigų. Kunigas dirbo su pastaruoju todėl, nes jis buvo karštas patriotas, bet paskui kantrybė išseko, kuomet ateizmas pasidarė svarbesnis už lietuvybę.
Hm. Aš jau keletą dienų baudžiuosi parašyti atsakymą išsakytoms mintims, bet galų gale nusprendžiau, kad gal pradžiai užteks komentaro. Kiek suprantu, patriotizmas turėtų būti tas motyvas, kuris išryškėtų visuose istoriniuose tyrimuose. Ar tai, mokslo požiūriu, nėra siaurumo išraiška? Jei tarkime, istorikas K. parašys studiją apie Valakų reformos įtaką XVI a. Lietuvos visuomenei ir nerašys jos iš patriotinių pozicijų, ar visuomenei tai turės įtakos? Ar tyrimo išvadų auklėjamoji reikšmė pasireikš tik tada, kai jos bus retransliuotos ne profesionalų mokslininkų, o publicistų/mokytojų/visuomenininkų? Galbūt šioje vietoje verta kalbėti apie tai, kad egzistuoja tam tikras silpnumas didaktiniu požiūriu, t.y., tie, kurie yra atsakingi už vieno ar kito tyrimo pateikimą visuomenei neitin atsakingai renka žodžius ir visuomenės auklėjimo uždavinius pakeičia pigia sensacija? Prie to paties - A. Šapokos koncepcijai kaip atsvara egzistavo ir Lietuvos paieškų Europoje modelis, kurio autoriumi laikomas Zenonas Ivinskis, o daliniu sekėju ir Juozas Stakauskas, kuris buvo kunigas. Manyčiau, jog visi trys autoriai buvo lygiaverčiai patriotai ir lietuviai... ar ne?
Tai kad jūsų kaltinamas Alfredas Bumblauskas užsiima antivalstybine veikla yra absoliučiai neįrodyta - manyčiau, kad ProPatria, jei gerbia save, pašalins tokius vaizdingus epitetus kaip Lietuvos Judai, nes tai neįrodytas dalykas, o tai, kad Pauliui ar portalo redakcijai tai ATRODO tiesa, tai dar nereiškia, kad taip ir yra.
Na ir paskutinis dalykas, netaikytinas konkrečiai šiam tekstui, bet panašaus pobūdžio moralinėms tarkoms - ordinai. Jūsų žiniai, lenkų istorikai taip pat yra gavę Lietuvos valstybinių apdovanojimų, pvz., Juliuszas Bardachas, Janas Jurkiewiczius. Pirmasis šiaip jau ganėtinai žymus mokslo pasaulyje ne tik Lenkijoje ar Lietuvoje. Galbūt verta perkratyti požiūrį į apdovanotus asmenis? Ar nemanote, kad tie apdovanojimai suteikiami už bandymus atrasti normalų dialogą tarp šalių, kurias sieja bendra istorinė praeitis ir kurias išskyrė iš vienos pusės idiotiška ir nepagrįsta karinė avantiūra bei niekinantis požiūris į savo kaimynus, o iš kitos pusės nuolatinė baimė ir nepagrįsti kaltinimai vos ne genocidu?
taip, prisipažinsiu, prieš tai buvusį Jūsų atsakymą man buvo nelengva suprasti, nes savo rašliavoje aš paliečiau istorijos vadovėlių, istorijos paskirties, bei galimų jos ugdomų vertybių sąrašą, skirtingą meilės supratimą, o Jūs man- citatą apie krikščionybės ir patriotizmo ryšį- tikrai sutrikau....Bent jau išsiaiškinome, kad visgi krikščionybė nebūtina patriotizmo sąlyga.
Vis dar labai įdomu, kodėl Jūs apie savo tautą kalbate taip "smūtnai", atsiprašau už nelietuvišką žodį, na taip liūdnai, tragiškai. Pateikiate vien liūdnus, tragiškus pavyzdžius iš istorijos – taip, mus rusino, taip daug laisvės gynėjų žuvo kovodami už laisvę, ir tai yra neabejotinai labai svarbios ir neužmirštamos istorijos pamokos. Šiuos pavyzdžius Jūs jungiate su šiandieniniu "tautos niekinimu" ir vėl tie lietuviai tokie vargšai, nuskriausti, beauginantys mankurtus o dar tragiškas tonas, atrodo, kad rytoj mirs paskutinis grynakraujis tautos atstovas.
Aš nesakau, kad šiandien viskas yra gerai, kad reikia nutylėti negeroves, bet galbūt vertėtų situaciją vertinti šiek tiek adekvačiau.
Atsiprašau už palyginimą, bet panašiai darydavo sovietai – savo pokarinėse kronikose pasakodavo apie nuolatines lietuvių kovas su kryžiuočiais bei rodydavo sugrautą Gedimino pilies bokštą, su intencija, maždaug, ką jūs vargšai, nuskriaustieji, užguitieji, pasižiūrėkite, į savo didybės liekanas, o štai dabar ateis sovietai ir viskas bus geriau.
Beje, dėkoju ir už už trumpą pamokėlę apie A. Šliūpą, ir už sušvelnintą toną.
Gerb. Karoli, kodėl tu manai, kad istorija turi būti persmelkta patriotizmu? Tai jau būtų romantizmas. Pozityvus patriotizmas, kur dera mokslas ir tautiškumas. Ar tai fantazija? Ne. Tuo vadovavosi ir A. Šapoka, ir J. Stakauskas, ir tas pats Z. Ivinskis
Ar dabar mokslines E. Gudavičiaus, A. Bumblausko, A. Nikžentaičio, Č. Laurinavičiaus knygas kažkas visuomenėje skaito? Ne. Bet kodėl, juk tiek daug mokslo? Todėl, kad ten tyčiojamasi iš Lietuvos istorijos ir niekas jos nesupranta. Argi arti tiesos faktas, kad Nepriklausomybės kovos vyko tarp "naujielietuvių" ir "senalietuvių". Tai kodėl ne tarp "senarusių" ir "naujarusių"?
Susirask V. Terlecko knygą "Lietuvis istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai" ir galbūt suvoksi apie ką kalbą eina. Juk tu nei vieno argumento nepateikei. Man ne tik neatrodo, o taip ir yra. Kodėl tu galvojau, jog "viskas yra gerai", kai mūsų valstybė žlunga. tiesiog, mūsų akyse. Žmonės iki šiol skaito A. Šapokos redaguotą "Lietuvos istorija" ne vien dėl to, kad ji yra patriotinė. O dėl to, kad ji pasako kuo galima didžiuotis ir kur padarėme klaidų. Vadinasi, ši istorija mus moko. "Mokslinė" istorija sudaro įspūdis, kad mūsų istorija Gudavičiaus žodžiais tariant, ubagiška. Beje, jo koncepcijos šalininkai bando ištrinti Šapoką visiškai.
Tu dabar renkiesi, kuriai linijai priklausysi: Šapokos ar Gudavičiaus? Ir nesakyk, kad Šapokos linija yra "nemoksliška", nes turbūt jo disertacijos neskaitei.
Atrodo, kad Jūs esate didesnė romantikė nei aš. Sakote reiktų situaciją vertinti "adekvačiau", tai ją aš taip ir vertinu. Dauguma mūsų šalies istorikų tyliai kažką rašo "mokslinę" Lietuvos istoriją ir tik keletas "pozityviai patriotinę". Mūsų istorija yra graži, prašau patikėti, bet "mokslo" istorikai visaip ją iškraipo.
Jūs negalite patikėti, kad "lietuvius niekina", bet jūs pabandykite įsiklausyti į mano žodžius, galbūt aš taip sakau ne šiaip sau, o norėdamas pranešti kažkokią žinią. Galbūt jus pabudinti iš lėtargo miego?
Jūs pati suvokiate, kad ne viskas gerai, tai pagalvokite ar Vasario 16-osios Lietuvoje viskas buvo gerai? Ne. Bet patikėkite jie buvo ir laimingesni, ir geriau gyveno. Jie turėjo 120 lėktuvių (iš kurių pusė buvo lietuviški ANBO), o mes kelius danų pilotuojamus naikintuvus. Pirmojoje Respublikoje buvo išvystyti šaulių būriai, kariuomenė buvo pasiruošusi gynybai taktiškai (tik nepaskelbė karo), o dabar jei mus užpultų NATO pasiųstų lenkų dalinius. Nemanau, kad tai prideda saugumo.
Sovietai mokė mus nekęsti savo senosios istorijos, tiek A. Bumblausko, tiek E. Gudavičiaus mokytojas buvo medivistas S. Lazutka. Tas pats, kuris su RA "atkovojo" nuo nacių. Ta Lietuvos iškreipimo linija tęsiasi ir toliau, persiduoda į jaunąsias kartas.
Ačiū Jums už nuoširdų padėkojimą. Norėčiau palinkėti tvirtybės ir sveikatos, kovojant dėl to, kas Šventa. Sėkmės. ;)
Na, jei reikia rinktis liniją, kuriai priklausysiu, tai sakau E. Gudavičiaus. Galbūt ne visos jo įžvalgos man yra priimtinos ar mano akimis žiūrint teisingos, kai kurių tonas galbūt kiek per griežtas, tačiau jo kaip mokslininko darbo reikšmė yra didelė vien jau ta prasme, kad jo tyrimais remiasi naujausi ir kiek senesni apibendrinantys tyrimai. Tiesą sakant, kadangi tu sau leidi prikaišioti logikos klaidas, argumentų stoką ir knygų neskaitimą, tai jaučiuosi įpareigotas tau pasakyti tą patį: atvirai pasakius, nemanau, kad tu skaitei tiek Bumblauską, tiek Gudavičių atidžiai, iki galo. Jei ir skaitei, tai abejoju ar supratai. Kadangi čia taip mėgsti švaistytis V. Terlecko pavarde, galiu tau, kaip kursiokui atsakyti, jog tą knygą turiu namie ir su autoriaus autografu, perskaičiau. Su kai kuo anksčiau sutikdavau, tačiau dabar jau ne, bet tai nereiškia, kad aš tapau mažesniu patriotu nei buvau anksčiau. Dėl Šapokos disertacijos - taip, aš jos neskaičiau (kolkas dar neprireikė, bet ateityje, manau, teks), bet aš nevadinu A. Šapokos įdirbio nemokslišku. Siaurumas moksliniu požiūriu, tai dar nereiškia visiško antimokslo, ar ne?
O dėl pasakymo, kad mūsų valstybė žlunga, tai net nesiruošiu ginčytis su tavimi. Kadangi šiuo požiūriu mūsų nuomonės kardinaliai priešingose pusėse, tiesiog neverta mėginti vienas kito įtikinti savomis tiesomis. :)
Taip aš esu romantikė, bet tai nereiškia, kad gyvenu savo susikurtame, tobulame pasaulyje.
Manęs nereikia mokyti apie tai kokia yra mūsų istorija, leiskite man prabangą susidaryti tą nuomonę pačiai.
Nesakau, kad nėra istorikų, kurie kartas nuo karto pareiškia labai jau ginčytiną ir patriotinius jausmus žeidžiančią nuomonę, kurią galima prilyginti niekinimui, bet jokiu būdu to negalima suabsoliutinti.Pasiskaitau tuos straipsnius neva niekinančius tautą, tada permetu akimis komentarus ir suprantu, jog skaitytojai net nepasivargino viso darbo perskaityti iki galo, atrodo, kad buvo užsikabinta ant kažkokių atskirų žodžių junginių.
Šalyje turime tris milijonus krepšinio trenerių, ekonomikos specialistų ir istorijos profesorių...
Matot, Jūs vis prašot įsiklausyt, atkeipti dėmesį į savo žodžius, bet ar taip pat apsvarstote ir manuosius?
Apgailestauju, jog turiu, jus nuvilti, kad nei miegančia gražuole, nei šiaip miegančia nesu ir man nereikia pabusti.
Prašau pateikti patikimus šaltinius, nuoradas į juos, kuriais remdamasis teigiate, jog tarpukariu žmonės buvo laimingesni ir gyveno geriau. Ar tik nebus šis laikotarpis pernelyg idealizuojamas?
Šiandien aš dėl naikintuvų jaučiuos pakankamai rami, nes esu beveik tikra, kad mūsų ginti būtų pasiųsti tikri, puikiai apmokyti profesionalai, taip pat, viliuosi, jog tuose daliniuose tarnauja darbui atsidavę žmonės, kurie puikiai atliktų savo darbą, tie, kuriems, jūsų žodžiais kalbant rūpi "bendrasis gėris".Juk Jūs suvokiate, kad šiandien mes neturime galimybių apsiginkluoti savarankiškai ir nepriklausomai?
Paskutinės pastraipos tiesiog nekomentuosiu, nemanau esanti pakankamai kompetetinga. Tik trumpas klausimas: ar Jūs skaitėte prof. Gudavičiaus veikalus ar numetėte juos, nes buvo pernelyg sudėtingi, tada kažkur perskaitėte, jog jis niekina istoriją?
Jūsų komentaras - nuostabus demagogijos pavyzdys. Jūra gražbyliavimo, puikavimosi savimi, tuščių žodžių ir frazių vandenėlis ir nei kruopelytės širdies.
Rašyti komentarą