Laurynas Kasčiūnas. Laiškas keliaujantiems į ES branduolį

Pasirodo, kad chunveibinizmas nėra vien tik komunistinės Kinijos reliktas. Pastaruoju metu suaktyvėję įvairių pakraipų Europos federalizmo ir politinės sąjungos šaukliai ir nacionalinės valstybės žlugimo pranašai verčia kalbėti apie konservatyvaus chunveibino fenomeną. Kai Vakarų Europos politinėje dešinėje vyksta fundamentalios diskusijos apie nacionalinės valstybės ir Europos integracijos santykį ir jo peržiūrą, Lietuvoje tai virsta primityvia Rusijos įtakos agentų paieška.

Šie šaukliai turi aiškiai suvokti, jog tol, kol ES neturės „nežinomo kareivio“ kapo, o milijonai žmonių nebus pasirengęs jos ginti ir aukoti savo gyvybes, kol neatsiras istorinių ir kultūrinių Europos politinę tautą vienijančių simbolių, kurie pakeis tuščias abstrakcijas ant dabartinių euro banknotų, kol garbinsime tuščiavidurį kūbą, o ne statysime bendrą Europos katedrą, tol kalbos apie nacionalinės valstybės pabaigą yra nieko vertos.

Tik stiprindami savo politinių institucijų demokratinę kontrolę, bendruomeniškumo ryšius, tautinę tapatybę, puoselėdami savo istorinę atmintį ir taip neleisdami kitiems ją papasakoti už mus, vadovaudamiesi vertybiniais orientyrais, kuriuos siūlo Europą sukūrusi krikščioniška tradicija mes neleisime savęs paversti jokių didžiųjų valstybių geopolitiniais įkaitais. Ir tik tokia ES, kuri gerbia ir puoselėja šiuos principus bus pajėgi atsverti Rusijos įtaką.

Šiandien esame sunkaus Ukrainos civilizacinio apsisprendimo liudininkai. Tiesiame tiltus tarp Ukrainos ir Europos, bet kartu dažnai pamirštame, jog ne euras, ne struktūriniai fondai ir net ne tiesioginių žemės ūkio išmokų perspektyva išvedė ukraniečius į gatves. Laisvės siekis, valstybingumo tradicija, tautos apsiprendimas su nacionalistais priešakinėse linijose yra varomoji anti-azijinės ir europietiškos Ukrainos krypties jėga.

Tad kol ES biurokratiniai lyderiai ir toliau tuščiai virpins orą apie Jungtines Europos Valstijas, o Europos idėja liks užmarštyje, tol į ES verta žiūrėti tik kaip į institucijų rinkinį ir iš jo rinkti tai, kas stiprina Lietuvos nacionalinį saugumą ir nepriklausomybę.

O nuolat į ES branduolį (nesvarbu per Švediją ar per Lenkiją) keliaujantiems norisi pasakyti, jog ES taps Europos civilizacijos vėliavneše tik tada, kai suvoksime, jog ES „branduolys“ yra tikrai ne ten, kur sprendžiasi visas materialistinis anstatas, nuo euro zonos likimo iki bankų sąjungos ar dar blogiau - ten kur žlunga multikultūrinės visuomenės iliuzijos. O Europos branduoliu taps tas valstybės, kur šeimos politika ir gimstamumas leis kalbėti bent jau apie stabilią demografinę padėtį ir visuomenę, kurios nereikės gelbėti imigrantų importu ir ten kur išsaugotos tradicijos ir vertybiniai orientyrai vis dar leis partengti knygą svečiams, kurioje bus surašyti pamatiniai Europos civilizacijos principai, o svečiai turės ją pasirašyti ir gerbti.

Europos branduoliu niekada netaps tos šalys, kurių žmonės referendumuose atmetė federacinės Europos idėją, o jų politiniai elitai, tiesiog pervadinę ES Konstitucinę sutartį Lisabonos sutartimi, priėmė ją be jokio visuomenės pritarimo. ES branduoliu niekada nebus ir tos valstybės, kurioms vadovauti siekiantys politikai tvirtina, jog „referendumai reikalingi tik tuomet, kai siekiama sužlugdyti rimtą projektą“, bet pamiršta kaip tuo pačiu referendumu buvo įtvirtinta nepriklausoma demokratinė respublika ar išvesta okupacinė kariuomenė.

Šaltinis: www.bernardinai.lt