Audrius Rudys. Pamokanti istorija

1880 metais Palestinoje, kuri tuo metu buvo Osmanų imperijos teritorija, gyveno 25 000 žydų. Tai sudarė apie 10 proc. visų Palestinos gyventojų. Šie žydai koncentravosi 4 miestuose - Jeruzalėje, Hebrone, Tiberijuje ir Safede.

19 amžiuje Rytų Europoje žydams gyventi tapo sunkiau, tad atsirado noras emigruoti. Dauguma keičiančių gyvenimo vietą traukė į Ameriką, tačiau tam tikra dalis panoro persikelti į istorinę žydų tėvynę Palestiną. „19 amžiaus viduryje..., su tokių filantropų, kaip seras Mozė Montefioras (Moses Montefiore) pagalba ir paprastų žydų iš viso pasaulio aukomis žydai pasklido iš miestų ir pradėjo supirkinėti žemę, kurti ūkius, statyti gyvenvietes ir mokyklas“. 1882 m. prasidėjo pirmoji alija („Alija“ žydai vadina imigracijos į Palestiną bangas, kurių imigrantų skaičius viršija 10 000 žmonių). 1882-1902 metais, tos pirmosios alijos metu, 35 000 žydų atvyko gyventi į Palestiną. 1897 m. įvyko pirmasis sionistų kongresas, kuriame buvo sukurta Sionistų organizacija, turėjusi tikslą „įsteigti Palestinoje tarptautinės teisės ginamus namus žydams“ (laisvas autoriaus vertimas). Tai neabejotinai paskatino puikiai organizuotą imigraciją. 1904-1914 m. laikotarpiu antroji alijos banga į Palestiną atplukdė dar 40 000 žydų. 1908 m. Sionistų organizacija Jafoje įsteigė Palestinos biurą ir pradėjo vykdyti sistemingą žydų apgyvendinimo politiką. Visame pasaulyje buvo renkamos lėšos, už kurias atvykusiems žydams steigė ūkius ir gyvenvietes. „Žydai teisėtai pirko žemę, kurią prieš tai įsisavino iš joje neūkininkaujančių savininkų“. 1914 metais žydų skaičius pasiekė 85 000.

Trečioji alija (1919-1923 m.) atvedė į Palestiną 40 000 imigrantų, daugiausia iš Rusijos ir Rytų Europos, ketvirtoji - dar 80 000. Dėl 1928-1929 m. krizės dalis imigrantų (apie 23 000), daugiausia apsistojusių miestuose, vėl išvyko. 1929-1939 metais, penktosios alijos, susijusios su bręstančiu karu ir antižydiška Vokietijos valdžios politika, metu Palestinos žydų bendruomenę papildė nuo 225 000 iki 300 000 asmenų. „1920-1948 metais sionistai tęsė prieškarinę žemės pirkimo ir įsisavinimo politiką...“

Iš pradžių imigrantai nesulaukė priešiškumo iš vietinių arabų. Tačiau, augant imigracijos srautams, arabai sunerimo. Žydai naujakuriai, natūralu, siekė savo gyvenviečių saugumo. 1907 m. susikuria Bar Giora - iš pradžių nedidukė žydų savigynos grupė, 1909 m. - hašomerų (hašomerai - sargybiniai) organizacija. 1920 m. įsteigta Hagana - paramilitarinė organizacija, 1931 m. - slaptoji karinė organizacija „Irgun“, kurią Didžioji Britanija laikė ir net 1946 m. Sionistų kongresas pripažino teroristine organizacija ir kurios ideologijoje vyravo nuostata, kad Izraelio valstybės sukūrimo labui tinka visos priemonės, t.y. teroristiniai aktai.

Visų šių procesų rezultatas - dalyje Palestinos teritorijos buvo įsteigta žydų valstybė, Izraelis.

Aš šią istoriją pateikiu skaitytojams ne tam, kad pasmerktume žydus, „užgrobusius“ arabų teritoriją. Priešingai, aš žaviuosi šios tautos protu, valia, gebėjimu išsikelti supertikslą ir jį pasiekti, dalies jos narių pasiryžimu aukoti turtą, asmeninį gyvenimą ir net gyvybę už to „supertikslo“ - sukurti savą Tėvynę - pasiekimą. Lietuviams dar daug ką reikėtų išmokti iš žydų. Bet, ko gero, svarbiau pasimokyti iš kitos šios istorijos pusės, t.y. Palestinos arabų. Išmokti, ko negalima leisti. Svarbiausia, negalima leisti ne savos šalies piliečiams laisvai pirkti Lietuvos žemę. Žydams, daugiausia ateiviams, užteko mažiau kaip 70 metų nuo intensyvaus žemės pirkimo pradžios savai valstybei įsteigti. Arabai, pradėję pardavinėti žemę žydams, nenumatė, kad 2006 metais 4,25 mln. (t.y. apie pusę) jų pačių ir jų palikuonių bus registruoti pabėgėliai, žmonės, netekę žemės, namų ir Tėvynės. Pusė tautos! Ir be savos valstybės.

Pamokanti istorija.

Svarbi pastaba. Kursyvu pateiktos citatos yra autoriaus vertimas iš „Tarptautinės krikščionių ir žydų brolijos“, organizacijos, kurią 1983 metais įkūrė rabinas Ječielis Ekšteinas (Yechiel Eckstain), oficialaus tinklalapio www.ifcj.org medžiagos „History of Israel. Rebirth“.

Šaltinis: www.respublika.lt