A. Balsys. Kaip susidarė nacionalizmo ir klerikalizmo sąjunga ir kam ji naudinga

Sukūrus išsivysčiusio socializmo visuomenę, darbo žmonių sąmonėje įvyko esminių pakitimų. Vertybinių orientacijų sistemoje dominuojantį vaidmenį atlieka mokslinė materialistinė pasaulėžiūra ir socialistinė ideologija. Vadovaudamiesi marksizmo-leninizmo teorija, žmonės pažįsta ir vertina tikrovės reiškinius, sudėtingą dabarties idėjinės kovos procesą.

Buržuazinė antikomunistinė propaganda, siekdama apginti reakcingųjų imperialistinių sluoksnių klasinius interesus, tobulina manipuliacines priemones, norėdama jomis pirmiausia paveikti kasdieninę žmonių sąmonę, emocijas, tikrovės atspindėjimo sritis, kurios mažiau įsodrintos moksline materialistine pasaulėžiūra.

„Antikomunistinės propagandos centrai, - pažymima LKP CK ataskaitiniame pranešime XVII suvažiavimui, - kaip ir anksčiau, visomis išgalėmis stengiasi apjuodinti socialistinę santvarką, iškraipyti mūsų demokratijos esmę, sukiršinti tarybines tautas. Jie naudojasi visokiausiais klaidingais revizionistų aiškinimais, nesibodi reakcingai nusiteikusiu emigrantų ir kitų išdavystės keliu pasukusių atskalūnų paslaugomis, griebiasi įvairiausio melo ir klastočių. Nacionalistinėms aistroms kurstyti mūsų idėjiniai priešininkai naudoja net tikinčiųjų jausmus, jau nekalbant apie atskirus ekstremistiškai nusiteikusius kulto tarnus. Neleistina, kad būtų nors kiek silpninamas idėjinis ir politinis budrumas. Mes turime plėsti nuoseklią, gerai argumentuotą puolamąją propagandą ir kontrpropagandą visomis kryptimis, užkirsti kelią visokiems priešiškiems išpuoliams.

Kovojant prieš užsienio antikomunistinę propagandą, lemiamą reikšmę turi socialistinė tikrovė. Tarybinės liaudies pasiekimai vystant ekonomiką, kultūrą, mokslą, keliant darbo žmonių gerovę, tobulinant socialistinę demokratiją, tvirtai įtikina, kad Komunistų partijos socialinė ir nacionalinė politika išreiškia visų tarybinių tautų, visų socialinių grupių interesus, kad ji tarnauja žmogui. Atlikti Tarybų Lietuvoje sociologiniai tyrimai rodo, jog dauguma darbo žmonių puikiai supranta, kad tarybinių tautų draugystė, broliškas bendradarbiavimas padeda stiprinti socialistinę santvarką ir garantuoja laimingą gyvenimą visoms Tarybų Šalies nacijoms ir tautybėms. „Nuosekliai vykdydami lenininę nacionalinę politiką, - pažymėjo L. Brežnevas TSRS devintojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos neeilinėje, septintojoje sesijoje, - mes, sukūrę socializmą, kartu - pirmą kartą istorijoje - sėkmingai išsprendėme nacionalinį klausimą. Neišardoma yra tarybinių tautų draugystė, komunizmo kūrimo procese jos nepaliaujamai suartėja, savitarpiškai turtėja jų dvasinis gyvenimas.“ Visa tai pakerta vienos ryškiausių dabarties antikomunistinės propagandos apraiškų — nacionalizmo — veiksmingumą. Tačiau negalima pamiršti, kad šiuolaikinė buržuazinė propaganda turi didelį patyrimą ir sugeba prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų.

V. Leninas yra ne kartą pabrėžęs, kaip svarbu nuolat sekti socializmo ideologinių priešininkų kėslus, ketinimus, prisitaikymą prie besikeičiančių sąlygų ir t. t.

Tarptautiniai antikomunizmo ideologiniai centrai, vykdydami savo klasines funkcijas, dažniausiai remiasi reakcingomis buržuazinių nacionalistinių emigrantų iš tarybinių respublikų organizacijomis, mėgindami suteikti antikomunizmui tautinius atspalvius ir priartinti ji prie tam tikros nacijos ar tautybės atstovų. Reakcingosios emigrantų organizacijos antikomunistams ypač parankios šiuo metu, kai mėginama paversti nacionalizmą aktyvia griaunamąja idėjine ir psichologine jėga, nukreipta prieš tarybines tautas. Nacionalizmo talkininku antikomunizmo ideologai siekia padaryti religiją. Kovoje prieš socializmą nacionalistai ir klerikalai stengiasi suvienyti savo jėgas į bendrą antitarybinę, antikomunistinę platformą. Antikomunistiniuose leidiniuose pabrėžiamas tautybės ir religijos tradicinis nedalomumas, religinės ir nacionalinės sąmonės vienybė, priskiriant katalikų bažnyčiai Lietuvoje nacionalinio sąmoningumo skleidėjos ir puoselėtojos vaidmenį. Religijos kritika ir mokslinės materialistinės pasaulėžiūros propaganda vaizduojama kaip kėsinimasis į lietuvių nacionalinį savitumą. „Kova prieš religiją ir bažnyčią Lietuvoje visada buvo neatskiriamai susijusi su kova prieš nacionalinę sąmonę", - teigiama užsienio antikomunistiniuose leidiniuose. Klerikalizmo ideologai mėgina įpinti religiją į nacionalinių jausmų sferą, interpretuodami religijos ir ateizmo pasaulėžiūrinį konfliktą kaip nacionalinių (religija - lietuvybės komponentas) ir antinacionalinių (ateizmas - lietuvybės svetimkūnis) pradų kovą. Pabaltijo reakcingųjų emigrantų klerikalinėje spaudoje teigiama, kad mokslinė ateistinė propaganda Tarybų Lietuvoje yra „rusiškas reiškinys", „rusiška religija", grindžiama tikėjimu žemiškais dalykais, ir esanti lietuvių rusinimo priemonė. Kol žmogus tiki į dievą, rašo emigrantinis klerikalų žurnalas „Aidai", jis nepripažins komunistinių idėjų, kurios neišreiškiančios lietuvių nacionalinių interesų.

Pabaltijo respublikų reakcingieji emigrantai mėgina taurinti nacionalizmą, padaryti jį patrauklų, užmaskuodami jo, kaip ideologijos, kurstančios neapykantą tarp tautų, reakcingąją, antikomunistinę esmę. „Daugelis mokslininkų žodį „nacionalizmas" įpratę vartoti tik neigiama prasme, - rašoma „Baltų stadijos asociacijos" leidinyje. - Tačiau mažos tautos turi pripažinti nacionalizmą ir juo pasikliauti kaip pirmuoju savo stiprybės šaltiniu. ... Nacionalizmas tapo tautos valios gyvuoti bei individualybei reikštis išraiška. Jis tapo tautų kilnumo simboliu. Tai yra jausmas, priklausantis nacionalinei brolijai. Daugeliu atvejų jis yra stipriausias ir pastoviausias socialinis ryšys.“

Ir vis dėlto antikomunistai, kovodami prieš socialistini internacionalizmą ir tautų draugystės psichologiją, šio „nacionalinio brolijos jausmo" galia ne visiškai pasitiki. Todėl mėginama jį „stiprinti", sulydant nacionalizmą su religiniais jausmais, arba, kitaip sakant, klerikalizuojant nacionalizmą, kad būtų galima kartu veikti religinę ir nacionalinę sąmonę.

Katalikybės ideologai kuria mitą apie palankią bažnyčios poziciją praeityje nacijų ir nacionalinių sąjūdžių atžvilgiu. Jie pabrėžia, jog katalikybė atlikusi „mesianistinį“ vaidmenį nacijų ir tautų gyvenime. Tačiau istoriniai faktai nepatvirtina šių mitų. Iš tikrųjų Romos popiežiai iki XIX a. pabaigos neigiamai žiūrėjo į nacionalinius sąjūdžius, rėmė imperijas, kaip vienintelį teisėtą autoritetą, ir siūlė tautoms tenkinti savo nacionalinius poreikius imperijų ribose.

Popiežiaujant Leonui XIII, Vatikano instrukcijoje nuncijams (1887 m.) atmetamas tautų apsisprendimo principas. Joje pabrėžiama: „Taip vadinamą tautybės principą (diritto di nationalita) visiškai ignoruoja ne tik pozityvusis įstatymas, kuris tvarko civilizuotų tautų tarpusavio santykius, bet jei būtų bandoma pritaikyti (tautybės principą.-Red.) egzistuojančioms valstybėms, tai jis taptų visuotinės netvarkos šaltiniu. Bendruomenė grįžtų į laikus barbarų invazijos” Popiežius Leonas XIII ragino airius ir lenkus gerbti imperijų autoritetus ir atsisakyti kovos už tautinius interesus. „Kai tautos veržėsi iš daugiataučių imperijų (XVIII-XIX a.), - rašo emigracijoje gyvenantis katalikiškos krypties filosofas A. Maceina, - įsisąmonindamos savo skirtingumą vienos nuo kitų ir juo grįsdamos savo valstybių reikalavimą, tada bažnyčia buvo griežtai antitautinė. Romos bažnyčia nebuvo prieglauda tautiniam sąjūdžiui, kaip, sakysime, Graikijos bažnyčia graikų tautos kovoje su turkų jungu (XIX a. pradžioje). Bažnyčia tuo metu į visą tautinį sąjūdį Europoje, apie kurį mūsų Maironis ilgesingai dainavo, esą, „aplinkui jau žydi visur atgimimas" ir „išpančiotos tautos gyvuoja plačiai" (plg. „Jau slavai sukilo"), žiūrėjo kaip į įtartiną dalyką, pavojingą ne tik valstybinei, bet ir bažnytinei vienybei.“ Tik tada, kai tautos sugriovė kolonijines imperijas, katalikų bažnyčia, prisitaikydama prie naujų sąlygų, ėmė keisti savo požiūrį į nacijas ir nacionalinius sąjūdžius.

Be abejo, Lietuva nebuvo išimtis iš šios taisyklės. Katalikų bažnyčia Lietuvoje su nepasitikėjimu žiūrėjo į darbo žmonių nacionalinį sąjūdį. Ir jeigu dvasininkijos atstovai, pažymi A. Maceina, ir prisidėjo prie lietuvių tautinio sąmoningumo žadinimo, tai tik todėl, kad vyko kova su rusų pravoslavybe ir „buvo ugdomas ne tik lietuviškumas, bet kartu ir atsparumas ortodoksijai. Visai kitaip būtų buvę, jeigu Rusija būtų buvusi katalikiška šalis”.

Reakcingą katalikų bažnyčios vaidmenį lietuvių nacionaliniame sąjūdyje ir kovoje prieš carizmo priespaudą apskritai kritikavo buržuazinės liberalinės pakraipos nacionalinio išsivadavimo veikėjas V. Kudirka. Katalikybę jis laikė ateive, radusia Lietuvoje prieglobstį, bet svetima lietuvių tautiniams savitumams. Katalikiškasis klerikalizmas, nepaisydamas liaudies socialinių ir nacionalinių interesų, rėmė carizmą ir padėjo jam slopinti tautinę sąmonę.

Buržuazinės Lietuvos ideologai, siekdami stiprinti religijos vaidmenį, įtvirtinant buržuazijos klasinius interesus, priekaištavo katalikų bažnyčiai, kad pastaroji praeityje daug amžių ėjo išvien su sulenkėjusiais feodalais, vykdė lietuvių nutautinimo politiką. Bajorija bizūnu, o dvasininkija dvasine galia - kryžiumi - formavo lietuvių charakteryje paklusnumą, pasyvumą žemiškuose reikaluose, aktyvumą - religiniuose, mistiniuose. Katalikiška sulenkinta pasaulėžiūra slopino lietuviuose krašto šeimininko jausmą, ugdė panieką gimtajai kalbai, tautinei kultūrai. Beveik penkis šimtus metų katalikybė Lietuvoje buvo svetima tautiniams interesams.

Susikūrus po pirmojo pasaulinio karo buržuazinei Lietuvos valstybei, pirmaisiais jos gyvavimo metais (iki 1926 metų birželio) buržuazinių-klerikalinių partijų blokas buvo valdžioje. Tuo metu klerikalizmo ideologai ir ėmė aktyviai derinti bažnyčios veiklą prie lietuviškosios buržuazijos interesų, pirmiausia mėgindami pagrįsti krikščioniškųjų ir nacionalinių pradų vienybę. Nors po fašistinio perversmo (1926 metų gruodis) krikščionių demokratų partija nedalyvavo valstybės valdyme, tačiau katalikybės ideologai ir toliau pabrėždavo katalikiškojo mesianizmo reikšmę lietuvių nacijai, religijos paskirtį iškelti patriotizmą į antgamtinio taurumo aukštumas, religinės pasaulėžiūros vaidmenį, idėjiškai konsoliduojant tautą. Katalikiškosios pakraipos filosofas S. Šalkauskis rašė, jog katalikiškoji pasaulėžiūra „įjungia Lietuvą į universalinę ideologinę bendruomenę, derina visas intelektualinio gyvenimo sritis, kūrybiškai nuteikia, sugestionuoja realinį ir pozityvistinį nusistatymą mokslo srityje ir apsaugo nuo bergždžių klajojimų, nedrausmingos minties ir išbujojusios fantazijos klampybėse. ... Katalikiškoji pasaulėžiūra tiesiausiu keliu veda į visuotinai reikšmingą intelektualinę kultūrą”. Pretenduodama turėti monopolį pasaulėžiūros reikaluose, katalikų bažnyčia skelbė griežtą kovą kitoms pasaulėžiūroms, o ypač marksistinei materialistinei pasaulėžiūrai, turinčiai labai svarbią reikšmę, ugdant darbo žmonių klasinį sąmoningumą.

Savo ruožtu tautininkų ideologai ragino katalikų bažnyčią įveikti beveidį abstraktumą, suteikti bažnytinei atributikai tautinį atspalvį, sujungti religinius ir nacionalinius simbolius ir veikti ne tik religinius jausmus, bet ir tautinę sąmonę. Tautininkų partijos įstatuose pabrėžiama, jog bažnyčios ir valstybės santykiai turi būti grindžiami savitarpio pagalba ir parama, vadovaujantis principu, kad lietuvių nacija klestės tol, kol lietuvis giliai jaus religijos vaidmenį tautos gyvenime.

Lietuvių buržuazijos ir katalikų bažnyčios sąjungą lėmė keletas veiksnių. Lietuvių buržuazija, kaip savarankiška politinė jėga, istorinėje scenoje pasirodė kur kas vėliau, negu kitose Europos valstybėse (pvz., Prancūzijoje), ir pasirodė imperializmo pavergtoje tautoje. Jos konfliktas su bažnyčia neperaugo į gilesnius nuoseklius prieštaravimus, nors daugelis buržuazijos ideologų buvo nusistatę antiklerikališkai. Nemažą reikšmę turėjo ir tai, kad, lietuvių buržuazijai atėjus į valdžią, daugumoje Europos valstybių bažnyčia jau buvo prisitaikiusi prie buržuazijos interesų ir aktyviai dalyvavo, slopinant revoliucinius judėjimus ir kovojant prieš komunizmo idėjas. Lietuviškoji buržuazija užgrobė valdžią po to, kai užsienio imperialistai nuslopino 1918-1919 metų socialistinę revoliuciją ir jos ugnyje gimusią Tarybų respubliką. Darbo žmonių masėse buvo gyvos revoliucinės nuotaikos. Atsidūrusi valdžioje, lietuvių buržuazija neturėjo ideologinės veiklos patyrimo ir jai buvo reikalingas prityręs sąjungininkas, mokantis manipuliuoti žmonių sąmone. Kadangi dauguma darbo žmonių buvo religingi, bažnyčia, turėdama dvasininkų būrį, dirbantį įvairiose krašto vietose, taip pat telkdama klerikalines partijas ir organizacijas, buvo veiksminga jėga, galinti ideologiškai ir psichologiškai įtvirtinti buržuazijos valdančiųjų sluoksnių interesus. Buržuaziniai fašistiniai valdovai siekė (ir jiems pavyko) padaryti katalikiškąjį klerikalizmą aktyviu sąjungininku, slopinant revoliucinę darbo žmonių kovą, įvairiomis formomis persekiojant marksizmo-leninizmo idėjas.

Lietuviškojo buržuazinio nacionalizmo ir katalikiškojo klerikalizmo sąjungai stiprėti svarbią reikšmę turėjo tai, kad nacionalizmas galutinai „apsivalė" nuo bendrų demokratinių elementų, kurie tam tikru mastu jam buvo būdingi kovos už nacionalinį išsivadavimą metais. Nacionalizmo ideologiniu branduoliu buržuazinėje Lietuvos valstybėje tapo antikomunizmas, ypač antitarybiškai nuspalvintas antikomunizmas, kuris atitiko ir klerikalizmo interesus. Be pasaulėžiūrinės opozicijos moksliniam komunizmui, Lietuvos katalikų bažnyčios viršūnių politinį įniršį kėlė tai, kad Tarybų Sąjungoje bažnyčia atskirta nuo valstybės, kad religija negali šeimininkauti mokyklose, kad įgyvendinama sąžinės laisvė. Buržuaziniams ir klerikaliniams ideologams kėlė nerimą tai, kad Lietuvos ir Tarybų Sąjungos sudėtyje esančių kaimyninių tautų darbo žmonių revoliucinė kova turėjo bendrų istorinių tradicijų. Lietuvos darbo žmonės Tarybų Sąjungos tautų asmenyje matė savo idėjinį-politinį ir moralinį sąjungininką. Pogrindyje veikusi Lietuvos Komunistų partija diegė darbininkams, darbo valstiečiams, inteligentijai socialinių procesų mokslinį materialistinį supratimą, aiškino revoliucinės kovos tikslus, skleidė proletarinio internacionalizmo ir .tautų draugystės idėjas, skiepijo meilę pirmajai socialistinei valstybei - Tarybų Sąjungai. Reikšmingas atsvaras buržuaziniam nacionalizmui buvo ir tai, kad revoliucinis judėjimas Lietuvoje turėjo internacionalinį pobūdį, vienijo įvairių tautybių darbo žmones ir praktiškai griovė buržuazinės ideologijos statomus nacionalistinius barjerus.

Tomis sąlygomis lietuviškosios buržuazijos ideologai ypač reklamavo antklasinius tautos vienybės lozungus, tautos susitelkimą lietuvybės pagrindu, svarbią vietą, telkiant tautą, skirdami nacionalizmui ir katalikybei. „Mūsų valstybės ir tautos interesai, - rašė V. Alantas, - reikalauja ... pirmiausia išsiauklėti bekompromisinį ir berezervinį nacionalistą lietuvį.“ Jie siūlė „be jokių skrupulų nusigręžti nuo per plačių humanistinių bei internacionalistinių vieškelių ir vairą pasukti lietuvišku keliu... Tautinis egoizmas, pagrįstas tautiniu solidarumu, yra tautos išsilaikymo pagrindas... Nacionalizmo baimė iš lietuviškos galvosenos turi būti be jokių svyravimų išbraukta“... Religinė pasaulėžiūra turėjo cementuoti tautos vienybės idėjinį pagrindą ir atidžiai budėti, kad jo nepradėtų griauti laisvamanybė, ateizmas, jau nekalbant apie socializmo idėjas.

Kadangi, kaip jau minėta, lietuviškasis buržuazinis nacionalizmas pirmiausia buvo nukreiptas prieš komunizmą ir Tarybų Sąjungą (komunistas buvo laikomas tėvynės ir bažnyčios priešu, užsienio agentu), o katalikybės ideologai kovą prieš komunizmą taip pat laikė svarbiausiu bažnyčios uždaviniu, - ši bendra antikomunistinė platforma ir tikslai klerikalizmą ir nacionalizmą labai suartino. Religiniai elementai, įsilieję į nacionalizmą, dar labiau stiprino jo reakcingąją esmę, nes sudarė žmonių sąmonėje papildomas psichologines kliūtis, trukdančias priimti ir įsisąmoninti pažangias kitų tautų dvasines vertybes, o pirmiausia socialistines dvasines vertybes, sklindančias iš Tarybų Sąjungos. Bažnyčia jas apšaukė bedieviškomis.

Idėjinė bei politinė nacionalistų ir klerikalų sąjunga dar labiau sustiprėjo hitlerinės okupacijos metais, įgydama atvirai antiliaudinį pobūdį. Katalikų bažnyčios viršūnės kartu su aršiausiais buržuaziniais nacionalistais vykdė aktyvią antitarybinę, antikomunistinę veiklą: vieni organizavo, kiti morališkai sankcionavo tarybinių žmonių žudynes, kurstė antitarybinę isteriją. Tačiau nemaža dalis katalikų dvasininkų, suprasdama Lietuvos liaudies antifašistinius nusistatymus, nepasidavė antitarybinei isterijai, įvairiomis formomis prisidėjo prie pažangiųjų tautos jėgų kovos prieš hitlerininkus.

Pokario klasių kovos Lietuvoje metais reakcingasis katalikų kleras ir buržuazinis nacionalistinis pogrindis glaudžiai bendradarbiavo. Antitarybiškai nusiteikę dvasininkai talkininkavo buržuaziniams nacionalistams, kliudžiusiems Tarybų Lietuvos liaudžiai vykdyti socialistinius pertvarkymus.

Numalšinus buržuazinių nacionalistinių gaujų ginkluotą pasipriešinimą ir įsitvirtinus socializmui, dauguma katalikų dvasininkų užėmė Tarybų valdžios atžvilgiu lojalias pozicijas, vystydami savo veiklą tarybinės Konstitucijos nužymėtos sąžinės laisvės ribose. „Antitarybinės nuotaikos beveik pas visus kunigus dingo, - pareiškė pažangaus JAV lietuvių laikraščio „Vilnis" korespondentui Vilniaus diacezijos valdytojas prelatas Č. Krivaitis. - Su labai mažomis išimtimis, visi su tarybine vyriausybe sugyvena taikiai.” Nors pamoksluose ir pabrėžiami katalikybės nuopelnai lietuvių tautai, o religija vaizduojama kaip būtinas nacijos atributas, tačiau nacionalistinių išpuolių pasitaiko retai. Kai kurie dvasininkai atvirai pasisakė prieš lietuvių reakcingosios emigracijos varomą nacionalistinę propagandą per Vatikano radiją. Antai Trakų rajono Vievio parapijos kunigas Č. Kavaliauskas savo laiške pažangaus JAV lietuvių laikraščio „Laisvė" redakcijai pabrėžė, jog bažnyčios pareiga ne proteguoti siaurą nacionalizmą, bet mokyti kūrybiškai ir konstruktyviai derinti tikinčiųjų interesus su politinės sistemos tikrove. Tuo tarpu Vatikano radijo lietuviškose laidose „stipriai reiškiasi siauro nacionalizmo atstovai, kurie mėgina kurstyti „šaltąjį karą" prieš Tarybų Lietuvą... Religinis momentas čia dažnai panaudojamas politinės agitacijos kamufliažo tikslams... Nacionalistiniai politikanai atrodo nesuprantą, kad JAV, palaikydamos emigrantų antitarybinę veiklą, anaiptol neparodo simpatijų lietuvių tautai, bet pasinaudoja jais „šaltojo karo“ prieš Tarybų Sąjungą tikslams... Mes netikime politikanams, pasinaudojantiems net religine frazeologija, tačiau tikrovėje atstovaujantiems nacionalistini siaurumą ir, galutinėje sąskaitoje, monopolijų imperializmą". Šie kunigo samprotavimai teisingai atspindi daugumos lietuvių katalikų poziciją.

Tačiau dar ir šandien pasitaiko dvasininkų ir „religinių saviveiklininkų", kurie tikinčiųjų jausmus siekia panaudoti politiniams antitarybiniams tikslams. LKP CK nutarime dėl mokslinės ateistinės propagandos vaidmens, formuojant „Drobės" gamybinio susivienijimo dirbančiųjų materialistinę pasaulėžiūrą, pažymima, jog reakcingai nusiteikę katalikybės atstovai Lietuvoje ir politiniai klerikalai emigracijoje bendromis pastangomis mėgina iškraipyti socialistinės tikrovės faktus, šmeižti tarybini gyvenimą. Svarbiausias buržuazinės nacionalistinės propagandos židinys yra tarptautinių antikomunistinių centrų remiamos lietuvių emigrantų reakcingosios grupuotės, kuriose aktyviai reiškiasi politiniai klerikalai. Kaip jau buvo rašyta tarybinėje spaudoje, atskiri politiniai šmeižikai persiunčia iš Lietuvos į užsienį klastotes apie bažnyčios ir tikinčiųjų padėti, apie nacionalinius santykius Tarybų Sąjungoje ir pan. Šios klastotės skelbiamos emigrantų klerikalinėje spaudoje, panaudojamos lietuviškose antitarybinėse radijo laidose, platinamos užsienyje įvairiomis kalbomis.

Žmonių sekuliarizavimo ir ateizavimo procesui, kuris vyksta Tarybų Lietuvoje (sparčiai jis vyksta ir išsivysčiusiose užsienio šalyse), besikeičiančios socialinės tikrovės, mokslo, kultūros, auklėjimo veikiamas, klerikalai mėgina suteikti nacionalistinį atspalvį, melagingai teigdami, jog tai prievartos rezultatas, tarnaujantis lietuvių tautiniam atsparumui silpninti. Mat, klerikalų tvirtinimu, susilpnėjus katalikybės principams tautoje, pastaroji prarasianti savo nacionalinį savitumą ir nutautėsianti. Remdamiesi šia jokio pagrindo neturinčia koncepcija, kai kurie reakcingi Lietuvos dvasininkai ir bažnyčios aktyvistai šantažuoja ateistus, arba tuos, kurie nutraukė su bažnyčia ryšius, kaltindami juos lietuvių tautos interesų išdavimu, antipatriotizmu, karjerizmu ir pan. Šitaip religijos skraiste dangstomas nacionalizmas, o religijai suteikiamas nacionalistinis atspalvis.

Mėginimai stiprinti klerikalizmo ir nacionalizmo sąjungą, pirma, klerikalizuojant nacionalizmą, o antra vertus, priskiriant religijai patriotinę misiją, yra vienas šiuolaikinio antikomunizmo taktikos elementų. Religinės sąmonės ir nacionalizmo krizė gimdo klerikalinį ir nacionalistini ekstremizmą, kuriuo ideologinėje kovoje naudojasi tarptautinis antikomunizmas. Šiam ekstremizmui skatinti socialistinėse šalyse antikomunistiniai centrai skiria daug dėmesio. Buržuazinėje propagandoje religiniai ekstremistai vaizduojami kaip žmogaus laisvių gynėjai, kaip kovotojai už nacionalines teises ir t. t. Viename JAV „sovietologų" leidinyje pažymima, jog įvairių religinių ekstremistų veiklos pagrindą sudaro jų apeliavimai į nacionalinius jausmus, pabrėžiant tikybos ir tautiškumo nedalomumą. Leidinio autoriai reiškia viltį, kad Tarybų Sąjungoje, kur bažnyčia yra vienintelis autonominis institutas, veikiantis už partijos įtakos ribų, religiniai ekstremistai gali virsti ideologine ir organizacine baze, konsoliduojant nereligines socialines jėgas, susitelkusias prieš Tarybų valdžią. Iš tikrųjų religiniai ekstremistai ieško sau politinių sąjungininkų. Kartais su jais bendradarbiauja atskiri žmonės, neatsikratę nacionalistinių pažiūrų arba patekę ant buržuazinės propagandos meškerės, apakinti buržuazinio gyvenimo blizgesio, apgauti tauškalų apie žmogaus „teises" ir „laisves" kapitalo pasaulyje. Socialistinės demokratijos sąlygomis tarybiniai žmonės turi daug būdų savo pozityviam visuomeniniam ir politiniam aktyvumui reikšti, ir todėl religiniais interesais dangstomas religinis aktyvumas, slepiantis savyje antitarybinius tikslus, darbo žmonėms svetimas. Klerikalizmo ir nacionalizmo sąjunga, kaip rodo istorinis patyrimas, visada tarnavo išnaudotojų interesams. Pastaruoju metu klerikalizmas ir nacionalizmas yra viena iš tarptautinio antikomunizmo reiškimosi formų, kai mėginama manipuliuoti tikinčiųjų religiniais ir nacionaliniais jausmais.

Klerikalinis-nacionalistinis katalikybės vaidmens lietuvių nacijos gyvenime idealizavimas ir fetišizavimaš neatitinka nei istorinės, nei dabarties tikrovės. Katalikybė, kardu ir kryžiumi įdiegta lietuvių tautai, savo esme buvo kosmopolitinė. Yra žinoma, kad tarp konkrečių religijų ir nacijų egzistuoja istoriniai ryšiai. Gyvuodama tam tikroje socialinėje ir tautinėje aplinkoje, bažnyčia priversta prie jos prisitaikyti, pasisavinti tam tikrus kultūros elementus, tradicijas, naudotis tautos kalba ir pan. „Tautybė teikia bažnyčiai istorinių išraiškos lyčių..." - rašo A. Maceina. Siekdama stiprinti savo įtaką masėms, religija naudojasi estetinėmis poveikio priemonėmis. Religiniams tikslams Lietuvoje pastatyta puošnių bažnyčių, kurioms paveikslus tapė talentingi užsienio menininkai, praturtinę lietuvių tautos kultūrą pasaulinės kultūros vertybėmis. Tačiau tai tik viena dalyko pusė. Panaudodama minėtas kultūros vertybes, religija siekia pasaulėžiūrinio monopolio viešpatauti dvasiniam žmonių gyvenimui, visokeriopai kliudydama vystytis pažangiai pasaulietinei tautos kultūrai, vienus jos elementus įvilkdama į religinį mistinį apvalkalą, kitus - visiškai pasmerkdama ir atmesdama.

Pažangios visuomeninės minties raida Lietuvoje nuo senų laikų konfrontavo su katalikybe. Lietuvių nacija formavosi, kovodama prieš religiją ir klerikalizmą. Stiprėjant devynioliktojo amžiaus pabaigos ir dvidešimtojo amžiaus pradžios nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, smarkiai suaktyvėjo ir ateistinė mintis. Mokslo, ateizmo, laisvamanybės idėjos sudaro labai reikšmingą lietuvių tautos dvasinės kultūros dalį. Jos parengė idėjinę dirvą mokslinei materialistinei pasaulėžiūrai žmonių sąmonėje įsitvirtinti.

Mokslinis ateizmas skiepija žmonėms rūpestingą pažiūrą į humaniškąsias dvasinės kultūros vertybes, nors jos ir susijusios su religija. Mokslinis ateizmas tautos kultūrines vertybes vertina istoriškai, nuvalydamas jų mistinį religinį apvalkalą, atskleisdamas tikrąją vertę ir prasmę, sukūrimo istorines aplinkybes. Marksistinės-lenininės kultūros paveldimumo principas yra Komunistų partijos kultūrinės politikos kertinis akmuo. Šis principas taikomas ir ateistinėje propagandoje.

Socialistinės Lietuvos darbo žmonių sąmonėje religinės pažiūros nyksta. Nors, pagal sociologinių tyrimų duomenis, su bažnyčia ir religija įvairiais būdais susiję pramonės įmonėse dirbantys žmonės sudaro 43,91 proc., o kaime-66 proc., tačiau daugeliu atvejų jie yra nelabai religingi. Religija yra beveik praradusi savo, kaip tikinčiųjų socialinės veiklos reguliuotojos, kaip dvasios ganytojos, pozicijas.

Socialistinių Tarybų Sąjungos tautų dvasinė kultūra vystosi be religijos pagalbos. Ir tai visiškai netrukdo nacionalinėms kultūroms klestėti. Kuo sėkmingiau vystosi mokslas, švietimas, menas, tuo turtingesnis darosi žmonių dvasinis pasaulis, kuriame nelieka vietos religijai. Pastaroji nyksta, užleisdama vietą mokslinei materialistinei pasaulėžiūrai. Apsivalydama nuo religinių pažiūrų, žmonių sąmonė darosi aktyvesnė ir pajėgesnė kurti ir įsisavinti tikrąsias dvasinės kultūros vertybes. Ji taip pat tampa atsparesnė reakcingosioms idėjoms, kurias platina antikomunistinė propaganda, panaudodama nacionalizmą ir klerikalizmą.

Paskelbta iš straipsnių rinktinės "Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova", Vilnius: Mintis, 1978, 160-173.