Paulius Stonis. Laisvė ar teisingumas (V): tikras ir pramanytas socialinis teisingumas

Ankstesnę straipsnio dalį rasite čia

***

F. Hayekas tvirtina, kad visi didieji mąstytojai nuo Mozės iki Freudo nesuprato, kad jų smerkiami moraliniai įsitikinimai (omenyje jis turi nuolatinį pelno siekimą) iš tikrųjų yra rinkos ekonomikos egzistavimo priežastis, o ne padarinys. Todėl moralės sistemos pokyčiai nebuvo moralės smukimas, net jeigu žeidė paveldėtus sentimentus. Veikiau, anot F. Hayeko, jie buvo būtinoji sąlyga tam, kad iškiltų atvira laisvų žmonių visuomenė [1].

Šią tezę geriau suvokti padeda F. Hayeko naudojama socialinio teisingumo samprata. Tradicinę socialinio teisingumo sampratą, apibrėžtą katalikų socialiniame mokyme, mąstytojas atmeta, tapatindamas ją vien tik su paskirstomuoju teisingumu. Bet paskirstomasis teisingumas nėra tapatus socialiniam teisingumui. Jų skirtis yra aiškiai apčiuopiama.

Klasikinio etinio, politinio ir ekonominio mąstymo perspektyvoje svarbiausia yra visuomeninio arba įstatyminio teisingumo samprata. Kaip teigia vokiečių ekonomistas Heinrichas Peschas, valstybė ir jos valdžia neegzistuoja pati sau, bet dėl politinės visuomenės. Etinį savo egzistavimo tikslą ji išpildo būtent per įstatyminio teisingumo įgyvendinimą. Tokiu būdu suponuojama kiekvieno piliečio etinė pareiga paklusti ir savo asmeninį interesą pajungti bendram valstybės interesui. Anot H. Pescho, valstybė egzistuoja ir tam, kad saugotų savo piliečių teises nuo įvairių iš išorės kylančių egoistinių siekių, kurie nėra suderinami su valstybiniu bendruoju gėriu [2]. XX a. rašęs H. Peschas visiškai atmeta individualistinę visuomenės sąrangą bei moderniąją žmogus prigimties sampratą ir teigia, kad valstybė turi teisę pozityviai prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, bet nepažeisdama ir neeliminuodama piliečių iniciatyvumo. Katalikų mąstytojas, priešingai nei liberalas F. Hayekas, piliečių iniciatyvumo raiškos sąskaita nepanaikina pačios valstybės ir nebando jos tapatinti su valdžia. H. Peschas įveda solidarumo principą, kuris reiškia bendradarbiavimą ir asmeninę atsakomybę siekiant bendrojo gėrio [3]. Kadangi bendrasis gėris negali būti kuriamas pažeidžiant asmeninį gėrį, kiekvienas asmuo tampa suinteresuotas dalyvauti bendrojo gėrio kūrime.

Solidarumo principu grindžiama valstybė, kaip bendrojo gėrio puoselėtoja, įgyja teisę ne tik liberalų sumanytam negatyviam teisingumui – individų teisių saugojimui. Valstybė, būdama piliečių bendrojo gėrio puoselėtoja, turi teisę į pozityvaus – paskirstomojo teisingumo – įgyvendinimą. Tačiau priešingai nei teigė F. Hayekas, paskirstomojo teisingumo principas, anot H. Pescho, yra vienintelis principas, galintis pašalinantis valstybinės valdžios savivalę, politinės visuomenės nariams skirstant gėrybes ir atsakomybes. Paskirstomojo teisingumo principas nereiškia bandymo materialiai sulyginti visuomenę, nes jis įgyvendinamas laikantis geometrinio proporcingumo principo – tiek gėrybes, tiek pareigas skirstant atitinkamai pagal nuopelnus, pagal sugebėjimus ir pagal poreikius. Toks paskirstomojo teisingumo principas neturi nieko bendro su marksistiniu principu – kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal galimybes. H. Peshas teigia, kad toks marksistinis principas yra utopinis. „Kaip gali įsivyrauti materialinė lygybė, jei kiekvienas skirtingo žmogaus atliekamas darbas duoda visiškai skirtingus rezultatus? O teiginys, kad kiekvienas gaus pagal poreikius, visiškai neatsižvelgiant į jo indėlį, atrodo prasilenkia su elementariu teisingumu“ [4].  Svarbus paskirstomojo teisingumo aspektas yra ir tas, kad jis gali būti įgyvendinamas mažesnės grupės lygmeniu. Paskirstomąjį teisingumą šiuolaikinėje valstybėje gali įgyvendinti ne tik valdžios institucijos, bet ir privačia iniciatyva susibūrusios ekonominės ar profesinės bendruomenės. Tokiu būdu jį vykdo patys politinės bendruomenės nariai, tuo tiesiogiai dalyvaudami bendrojo gėrio kūrime [5]. Subsidiarumas, reiškiantis, kad kiekviena institucija turi atlikti tik tas funkcijas, kurios negali būti efektyviau įvykdomos mažesniųjų institucijų – tampa valstybę ir jos politinę bendruomenę struktūruojančiu principu.

Įvertinus šias H. Pescho pastabas, kyla klausimas – kodėl F. Hayekas paskirstomajam teisingumui priskiria visai kitokius bruožus? Atsakymas glūdi paties F. Hayeko pateiktoje paskirstomojo teisingumo sampratoje. Ji paremta Johno Stuarto Millio teiginiu, kad „visuomenė privalo vienodai palankiai traktuoti visus tuos, kurie nusipelno būti palankiai traktuojami, t.y. kurie vienodai nusipelno absoliučia prasme. Tai yra aukščiausias abstraktus socialinio ir paskirstomojo teisingumo idealas; į jį turi orientuotis visos institucijos, ir visų pirma – visų dorų piliečių pastangos“ ir „visuotinai pripažįstama, jog yra teisinga, kad kiekvienas asmuo gautų tą (gera ar bloga), ko nusipelnęs; ir neteisinga, kad jis gautų gera, arba patirtų bloga, kurio nėra pelnęs. Tai yra bene aiškiausia ir tiksliausia teisingumo idėjos forma, kurią suvokia kiekvienas protas <...>“ [6].

Nesunku pastebėti, kad šios ištaros pradžioje J. Millis kalba ne apie paskirstomąjį, o apie įstatyminį teisingumą. Kiekvienu atveju „vienodai traktuojami“ individai gali būti tik visuomeninio arba įstatyminio teisingumo atžvilgiu. Todėl visai be reikalo J. Millis pirmoje citatoje mini paskirstomąjį teisingumą. Antrame teiginyje J. Millis kalba tik apie paskirstomąjį teisingumą. Bet klaidingą interpretaciją padaro ne J. Millis, o F. Hayekas. Būtent jis „socialinį teisingumą“ ir „paskirstomąjį teisingumą“ pradeda vartoti sinonimiškai (J. Millio citatoje tarp teisingumo rūšių matome jungtuką „ir“, o ne „arba“, vadinasi jis šių teisingumo rūšių netraktuoja sinonimiškai). Dar svarbiau yra tai, kad pats F. Hayekas paskirstomajam teisingumui priskiria materialinės lygybės siekį: „Prielaida, nuo kurios pradeda dauguma šiuolaikinių „socialinio teisingumo“ teoretikų, būtent, kad toks teisingumas reikalautų lygių dalių visiems ir kad atitolimas nuo šio principo pateisinamas tik kokiomis nors ypatingomis aplinkybėmis, atrodytų pagrįstas“ [7].

Kaip teigia katalikų socialinio mokslo tyrinėtojas kard. Josephas Hoffneris, nuo XIX a. šalia trijų pagrindinių teisingumo formų (įstatyminio, paskirstomojo ir mainomojo), pradedama minėti ketvirtoji – socialinis teisingumas. Iš pradžių jis buvo šūkis, įvestas socialinės filosofijos atstovo Luigi Taparellio. Vėliau buvo bandoma konceptualizuoti socialinio teisingumo sąvoką. Tačiau paaiškėjo, kad tai nėra naujas dalykas, tik naujas seniai žinomo dalyko  pavadinimas. Socialinis teisingumas sutampa su teisingai suprastu įstatyminiu teisingumu. Jo veikimo sritis nėra vien valstybinė valdžios plotmė, bet ir bendruomenė, gamykla, šeima. Visi žmonės yra pajungti socialiniam teisingumui, nes jo objektas yra visuotinės gerovės įgyvendinimas arba bendrasis gėris [8]. Socialinis teisingumas nėra tapatus paskirstomajam teisingumui. Toks klaidingas šių teisingumo rūšių sulyginimas yra būdingas nebent ekonominiams egalitarams, kurie remiasi marksistine lygybės paradigma. Todėl klaidingai sutapatindamas paskirstomąjį ir socialinį teisingumą, F. Hayekas savo teorijoje iš tikrųjų atsisako įstatyminio teisingumo,  moderniais laikais gavusio naują pavadinimą.

Socialinio teisingumo, solidarumo ir gėrybių paskirstymo atskyrimas katalikiškame mąstyme leidžia suprati, kad F. Hayeką atsisakyti socialinio teisingumo paskatina klaidingos interpretacijos. Iš tikrųjų atsisakoma teisingumo, kurio paskirtis yra kurti ir palaikyti bendras sąlygas – bendrąjį visuomenės gėrį. Vietoje to, kaip jau minėta, F. Hayekas bando įdiegti naują – rinkos teisingumo sampratą. Tai išaiškėja tada, kai F, Hayekas kalba apie įstatymo leidybos teisę bei konstitucijos paskirtį. Konstitucija, anot F. Hayeko „gali atrodyti „pirminė“ ta logine prasme, kad kitų taisyklių galiojimas remiasi konstitucija, vis dėlto jos tikslas yra palaikyti šias jau egzistuojančias taisykles“ [9]. Anot jo, labai svarbu neduoti valdžiai išimtinės teisės teikti kokių nors paslaugų, išskyrus teisingo elgesio palaikymo paslaugą, kad tokiu būdu ji neturėtų galimybės trukdyti kitoms agentūroms pradėti teikti tokias pat paslaugas, atsiradus galimybei <...>“ [10]. Galiausiai F. Hayekas sako, kad bet kokia nauja sugalvota taisyklė turi pereiti rinkos teisingumo taisyklių testą – tai vienintelis būdas patikrinti, ar ji yra suderinama su jau egzistuojančia ir (gerai) veikiančia taisyklių visuma: „Nors privalome nuolat peržiūrėti savo taisykles ir būti pasiruošę kvestionuoti bet kurią iš jų, tai galime daryti tik keldami jų nuoseklumo arba suderinamumo su likusia sistema klausimą ir vadovaudamiesi tuo, kaip efektyviai jos padeda formuotis tai pačiai visuminei veiksmų tvarkai, kurią palaiko visos kitos taisyklės“ [11]. Tokio rinkos teisingumo testo primetimas atrodo kaip gudravimas, laisvosios rinkos  sąlygas bandant vaizduoti veikiančiomis „demokratinių taisyklių“ pavidalu. Bet valdžią – tik vieną iš daugelio organizacijų – patalpinus į laisvosios rinkos kosmos, o iš viešosios erdvės pašalinus „socialinio teisingumo“ principą bei „gentinius moralinius jausmus“, jokia nauja „labiau žmogiška“ ar „socialiai jautresnė“ taisyklė ne tik nepraeitų rinkos tvarkos testo. Apskirtai abejotina, ar mintis apie tokią naują taisyklę galėtų gimti nors vieno spontaninės tvarkos sąlygomis egzistuojančio individo galvoje. Spontaninės tvarkos taisyklių disciplina iš tikrųjų neleidžia galvoti apie nieką kitą, kaip tik apie nuolatinį savo sąlygų gerinimą. Anot F. Hayeko, visuomenėje tarp individų vyksta nuožmi, tačiau kito nuosavybės ir gyvybės ribų neperžengianti konkurencija, kurią riboja tik valdžia. Bet toks ribojimas nėra panašus į politinį valdymą. Tai panašiau į administravimą, kuris rūpinasi konkurencingumo ir tvarkos palaikymu. Konkuruojantys individai spontaninėje tvarkoje įgyja lygius šansus savo subjektyvias aistras paversti interesais ir taip jas realizuoti. Kaip sako F. Hayekas, spontaninė tvarka evoliucijos (konkurencijos) keliu atrenka tinkamiausius elgesio tipus [12].  Todėl spontaninės tvarkos etosas leidžia ir skatina visų pirma tokį elgesį, kuris gali atnešti teigiamus padarinius pačios tvarkos atžvilgiu. Pastarieji, kaip tikimasi, turėtų kažkokiu būdu pagerinti likusios visuomenės narių (ar bent jau kažkurios jų dalies) padėtį. Todėl F. Hayekas pradeda pateisinti net monopolijas [13]. Jo ideologinis mąstymas suardo netgi sveiku protu suvokiamas ekonominės konkurencijos taisykles. Katalaksija tampa žaidimu, formuojančiu naują pasaulį, kuris „supa naująjį žmogų nuo pat gimimo, jo nevaržo, nieko nedraudžia – jokių „veto“; atvirkščiai, skatina jo troškimus, kurie iš esmės gali augti iki begalybės“ [14].

F. Hayeko spontaninėje tvarkoje nebelieka vietos ir politikai. Ją katalaksija visiškai paralyžiuoja, kartu paralyžiuodama bet kokio veiksmo galimybę. Veiksmo, kuris būtų politinis veiksmas ir vyktų tarp žmonių be jokios medžiagos tarpininkavimo. Veiksmo, kuris būtų nukreiptas į bendrą pasaulį, prasmingai egzistuojantį tik tarp veikiančių žmonių. Veiksmo, kuriam iš principo būtų svetima viskas, kas susiję su savo padėties pagerinimu ir asmenine nauda [15].

Tokiame pasaulyje, kurio svarbiausios vertybės yra diktuojamos darbo, kur visos žmogaus veiklos formos virto darbo procesu, labai tikėtina, kad tik gryna darbo pastanga, kuri kartu yra ir pastanga išlikti gyvam, nutrauks žmogaus ryšį su pasauliu ir izoliuos jį vienišume. Izoliavusi žmogų nuo politinės veiksmo srities, rinkos elgesio taisyklių tironija produktyviuosius žmogaus sugebėjimus palieka nepaliestus, tačiau sunaikina žmonių politinius sugebėjimus. Taip užkertamas kelias bet kokios naujos pradžios atsiradimui. Todėl F. Hayeko katalaksija galiausiai iškyla kaip naujo tipo totalitarinė tvarka, kuri iš esmės yra antisocialinė, puoselėjanti principą – naikinti bet kokį bendrą žmonių gyvenimą ar jį suponuojančius moralinius jausmus [16]. Tokiu antisocialiniu principu paremtas visas spontaninės tvarkos etosas. Naujoji totalitarinė tvarka nėra politinė – šią tvarką administruoja nepolitinė valdžia, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali pasirodyti esą žiauriausia ir tironiškiausia valdymo rūšis. H. Arendt teigia, kad šios valdžios išskirtinis politinis bruožtas yra tas, kad ja tikrai valdo „nematoma ranka“,  t.y. niekas. „Tai, ką mes tradiciškai vadiname valstybe ir vyriausybe, čia užleidžia vietą grynam administravimui“ [17]. F. Hayeko katalaksija pilnutinai atsiskleidžia kaip totalitarinė save administruojanti ir individus disciplinuojanti rinkos visuomenė, kurios neriboja jokios nacionalinės sienos. Šios rinkos visuomenės potencialiu sklaidos horizontu tampa visa planeta.

Bene politiškiausias austrų libertarų politinės ekonomijos atstovas F. Hayekas savo teorijoje paradoksaliai sukonstruoja tai, prieš ką pats kovojo, rašydamas savo garsiojo veikalo „Kelias į vergovę“ puslapius. „Kai valdžia imasi organizuotojos vaidmens, ji sukuria pakankamai apžavų, kad laisvų žmonių bendruomenes paverstų totalitarinėmis valstybėmis“ [18]. Bet, ar taip nenutinka, kai žmonių bendruomenės paliekamos tvarkyti tik laisvosios rinkos mechanizmui?

F. Hayeko politinės ekonomijos pagrindinė intencija buvo nubrėžti laisvosios visuomenės politinės  tvarkos bruožus, kurie padėtų apsaugoti individų laisvę ir išvengti totalitarizmo pavojaus. Tačiau jau atskleisti šios teorijos vidiniai prieštaravimai leidžia suabejoti F. Hayeko siūlomo sprendimo pagrįstumu. Dalį Europos pasiglemžusio komunizmo akivaizdoje rašęs mąstytojas siekė galutinai išspręsti modernią socialinę dilemą – laisvė ar teisingumas? Visiškai paradoksaliu būdu F. Hayeko katalaksija tapo asmens laisvę varžančia nepolitine totalitarine valdymo forma, pasireiškiančia ypatingos rūšies paternalizmu, panašiai kaip ir komunistinis paternalizmas, primetančiu visuomenei ir individams vienokią gėrio ir etinių taisyklių sampratą. Moralinė asmens laisvė suvaržoma taip, kad individui nebelieka nieko kito, kaip tik prisitaikyti prie naujos tvarkos, praktikuojant išlikimą garantuojančius elgesio modelius. Tokiu būdu F. Hayeko katalaksijos teisingumas supanašėja su komunizmo teisingumu tuo aspektu, kad pradeda iki smulkmenų reguliuoti žmogaus elgesį kiekvienoje visuomeninio gyvenimo srityje. Bet komunizme šis reguliavimas atliekamas pakankamai akivaizdžiai ir yra tiesiogiai vykdomas valdžios. Tuo tarpu F. Hayeko katalaksijoje jis reiškiasi subtiliu būdu – per konkurencinį mechanizmą. Tad komunizmas, nors ir netapatus, bet kažkiek yra panašus į tradicinį despotišką valdymą, o katalaksija – visiškai nauja despotizmo forma. Apie ją įspėjo dar Alexis de Tocquevillis, teigdamas, kad moderni visuomenė dažnai pamiršta, jog pavojingiausia pavergti žmones toje srityje, kuri aprėpia tik detales: „Aš būčiau linkęs manyti, jog laisvė mažiau reikalinga sprendžiant didelius dalykus negu mažus, jei būčiau įsitikinęs, kad įmanoma užtikrinti naudojimąsi laisve vienoje srityje, nesinaudojant ja kitoje“ [19]. Tad F. Hayeko politinės ekonomijos teorijoje iki loginės savo pabaigos išplėtoti J. Locko ir A. Smitho teorijose suformuluoti liberalizmo politiniai, ekonominiai ir etiniai principai įgyja pamatinei šios ideologijos vertybei – negatyviajai laisvei – prieštaraujančią formą. Rinkos teisingumas (kaip ir komunistinis teisingumas) neturintis jokio moralinio turinio, tampa technologiniu arba „pagaminamu“ teisingumu. Teisingi ir moralūs tampa visi pagal katalaksijos elgesio taisykles vykdomi veiksmai, todėl ir bet kokie dėl jų atsiradę padariniai. Nevaržomas ekonominis mąstymas įsiskverbia į visas gyvenimo sritis, juose vyraujančius socialinius santykius siekdamas „pergaminti“ ir pakeisti juos į konkurencinius. Tokioje situacijoje įvykdoma Carlo Schmitto išsakytos minties, kad nė vienas socialinis prieštaravimas ar konfliktas negali būti išspręstas vien ekonominėmis priemonėmis, inversija [20].

Kitą straipsnio dalį rasite čia

---

[1] Hayek. Friedrich. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. III tomas: Laisvosios visuomenės politinė tvarka, 230-231

[2] Pesch, Heinrich. Ethics and the national economy. Virginia: IHS Press. 2003, 53

[3] Ten pat, 54

[4] Ten pat, 165

[5] Ten pat, 55

[6] Hayek.II tomas: Socialinio teisingumo miražas, 111

[7] Ten pat, 112

[8] Hoffner, Joseph. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Aidai, Vilnius: 1996, 71-72

[9] Hayek, I tomas: taisyklės ir tvarka, 197

[10] Hayek, I tomas: taisyklės ir tvarka, 204

[11] Hayek. III tomas: Laisvosios visuomenės politinė tvarka, 231

[12] Hayek, I tomas: taisyklės ir tvarka, 69-70

[13] Hayek. III tomas: Laisvosios visuomenės politinė tvarka, 120-121

[14] Jose Ortega y Gasset. Masių sukilimas. Vilnius: Mintis, 1993, 69

[15] Arendt. Žmogaus būklė, 30

[16] Arendt. Totalitarizmo ištakos, 457-459

[17] Arendt, Žmogaus būklė, 44-48.

[18] Hayek, Friedrich. Kelias į vergovę. Vilnius: Mintis, 1991, 255

[19] Tocqueville, Alexis de. Apie demokratiją Amerikoje. Vilnius : Amžius, 1996, 774

[20] Schmitt, Carl. Roman Catholicism and Political Form, Westport: Praeger, 1996, 17