Paulius Stonis. Laisvė ar teisingumas (IV): Rinkos tvarka ir teisingumas

Trečiąją straipsnio dalį rasite čia

***

Toliau bandysime pagrįsti tezę, kad austrų libertarų politinėje ekonomijoje, atmetant politinę teisingumo sampratą ir ją pakeičiant rinkos teisingumu, iškeliama nauja, nepolitinio valdymo forma, kuri savo prigimtimi yra totalitarinė, todėl iš tikrųjų nesuderinama su Vakarietiškoje politinėje mintyje postuluojamu prigimtiniu asmens orumo ir laisvės idealu.

Ankščiau jau buvo parodyta, kad modernusis prigimtinis įstatymas yra moderniųjų prigimtinių teisių ir laisvų šaltinis. Todėl galima daryti prielaidą, kad rinkos totalitarizmo tezės įrodyti nepavyktų, jei remtumėmės liberaliojoje tradicijoje atsiradusiomis ir išsiplėtojusiomis laisvės ir teisės sampratomis. Čia nepadėtų net kita, atrodo, tikėtina ir natūraliai laukiama socialistinės kritikos prieiga. Tačiau ji atmestina dėl kelių priežasčių: visų pirma todėl, kad pagrindiniai libertarinės politinės ekonomijos teiginiai, ypač analizuojamojoje F. Hayeko teorijoje, yra suformuoti kaip tezės prieš socializmą ir centralizuotą ekonominio planavimo principą. Antra, ši prieiga nieko neduotų, nes iš tikrųjų ir pats marksizmas-socializmas yra moderno ideologija, kuri remiasi tomis pačiomis filosofinės antropologijos prielaidomis kaip ir liberalizmas. Todėl, pasinaudojant britų filosofo Johno Grayaus įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo daugiau nei keturiasdešimt metų pasaulyje vyko globalus šeimyninis konfliktas, kuriame kovėsi dvi švietėjiškos ideologijos – liberalizmas ir tarybinis komunizmas, turinčios tas pačias „vakarietiškos civilizacijos“ šaknis, marksistinės-socialistinės prieigos perspektyvumą galime visiškai atmesti.

Atrodo, kad libertarinės politinės ekonomijos principus kritiškai vertinti įmanoma tik iš tokios perspektyvos, kuri leistų išvengti modernių prigimtinio įstatymo bei prigimtinių teisių bei laisvių sampratų. Todėl vienintele šioje situacijoje tinkama kritine prieiga galime laikyti katalikiško socialinio mąstymo apie politinį ir ekonominį gyvenimą paradigmą. Jame iki šių dienų išlikusi ir perteikiama klasikiniu prigimtiniu įstatymu grindžiama žmogaus bei teisingumo samprata.

Libertarinė tvarkos ir teisingumo samprata

Kalbėti apie F. Hayeko tvarkos ir teisingumo sampratą būtų nenuoseklu prieš tai neįvardinus, kad šis autorius vadovaujasi liberalia žmogaus prigimties ir laisvės samprata. Pavyzdžiu, kalbėdamas apie laisvės teisę, F. Hayekas visiškai pritaria J. Locko teiginiui, kad nuosavybė yra tai, kas ne tik apima individo materialius daiktus, bet ir kiekvieno individo „gyvybę, laisvę ir turtą“. Tokia samprata, anot F. Hayeko, yra vienintelis iki šiol žmonijos istorijoje atrastas sprendimas, leidęs be konflikto suderinti visų individų laisvę. Todėl „teisė, laisvė ir nuosavybė yra neišskiriama trejybė“ [1]. Taip pat F. Hayekas remiasi ir A. Smitho atrastu rinkos modus operandi. Tai aiškiausiai apčiuopiama tada, kai jis kalba apie tvarkos sąvoką. F. Hayekas pateikia ilgą A. Smitho citatą iš „Moralinių jausmų teorijos“ ir savo komentarą. Jame jis teigia, kad šioje A. Smitho citatoje randamos pamatinės jo [F. Hayeko] veikale naudojamos sąvokos. Pagrindines filosofines prielaidas, kuriomis vadovaujasi F. Hayekas, atskleidžia šis komentaras: „spontaninė Didžiosios visuomenės tvarka priešstatoma tikslingam jos elementų tvarkymui; nubrėžiamas skirtumas tarp darnos ir priešiškumo, kuriais, atitinkamai, pasižymi elementams būdingos elgesio taisyklės (judėjimo principai) ir įstatymdavio jiems primestos taisyklės; socialinis procesas interpretuojamas kaip žaidimas, kuris vyks sklandžiai, jei šios dvi taisyklių rūšys tarpusavyje dera, bet kurios sukuria netvarką, jeigu jos tarpusavyje konfliktuoja“ [2].

Jau šiame pagrindinių sąvokų apibrėžime „užkoduota“ daug svarbių filosofinių prielaidų. Visų pirma, atrodo, kad F. Hayekas vadovaujasi K. Polanyi nupasakotu XVIII a. gimusiu liberaliuoju tikėjimu, jog egzistuoja natūraliai, evoliuciniu keliu susiformavusi spontaninė tvarka – rinka. Beje, K. Polanyi, savo knygoje pasakodamas Robinzono Kruzo salos mitą, puikiai atskleidžia, kaip ir kodėl rinka buvo pradėta sieti su gamtiniais procesais ir evoliucija [3]. Nors matant, kad F. Hayekas remiasi tiek J. Locko, tiek A. Smitho išdėstytais principais, galima tikėtis, jog jis dar kartą bandys pagrįsti laisvosios rinkos ir valdžios nesikišimo maksimas, jis savo garsiajame tritomyje „Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“ išreiškia daug radikalesnę poziciją, kas reikalauja išsamios analizės.

Naujos valstybės ir valdžios koncepcijos kūrimą F. Hayekas pradeda iškeldamas teiginį, kad pasaulyje iš prigimties paraleliai egzistuoja dvi tvarkos: sukurta ir nesukurta. Žmogaus sukurtą tvarką F. Hayekas vadina „taxis“, o natūraliai išaugusią ir niekieno nesukurtą  – „kosmos“. Lyg tarp kitko jis priduria, jog pastarasis terminas iš pradžių reiškė „teisingą tvarką valstybėje arba visuomenėje“ [4]. Toliau F. Hayekas teigia, kad sukurtai tvarkai yra būdingas jutimiškai apčiuopiamas jos egzistavimas. Tuo tarpu spontaninei tvarkai, arba kosmosui, nebūtina kokiu nors pavidalu pasireikšti žmogaus pojūčiams [5]. Svarbus dalykas yra ir tai, kad spontaninė tvarka neturi tikslo. Bet jei šis tikslas egzistuotų, tai jis atitiktų spontaninės tvarkos teleologiją – šios tvarkos išsaugojimą ar atstatymą. Visgi F. Hayekas siūlo nenaudoti sąvokos „tikslas“, bet pakeisti ją „funkcija“ [6].

Ką gali padaryti žmonės veikdami vienos ir kitos tvarkos sąlygomis? F. Hayekas teigia, kad jie neturi tokių galių spontaninėje kosmoso tvarkoje, kokias turi sukurtoje tvarkoje. Spontaninės tvarkos išlikimą bei susiklostymą individai gali lemti tik tada, kai jie laikosi tam tikro elgesio taisyklių. Tačiau austrų filosofas pradeda mistifikuoti spontaninės tvarkos taisykles, teigdamas, kad žmogus nežino visų taisyklių, kurios valdo jo veiksmus spontaninėje tvarkoje [7]. Be to, jis pažymi: tam, kad susiklostanti tvarka būtų gerybinė, žmonės turi laikytis ir tam tikrų konvencinių taisyklių, t.y. „taisyklių, kurios kyla ne vien iš jų norų ar priežastinių ryšių įžvalgos, o yra normatyvinės ir nurodančios, ką jie privalo daryti arba ko negali nedaryti“ [8].

Atrodytų, kad F. Hayeko kuriama tvarka turi tai, ką būtų galima pavadinti etosu, tačiau galiausiai paaiškėja, kad toks etosas nėra substancinis – turintis priimtino ar nepriimtino elgesio normatyvus, – o tik formalistinis, mat F. Hayekas atskleidžia, kad šioje spontaninėje tvarkoje individai turi elgtis laisvai, koordinuodami ir balansuodami savo veiksmus, tačiau atsisakydami leisti, kad tuos veiksmus kas nors iš šalies determinuotų. Taip pat individas neturi imtis determinuoti kitų individų veiksmų [9].

Tokioje spontaninėje tvarkoje apčiuopiame vienos „dorybės“, kurią būtų galima pavadinti laisve, funkcionavimą. Ant šios „dorybės“, regis, statoma visa F. Hayeko spontaninė tvarka, tad ir politinė bei ekonominė filosofija. Vis tik, jeigu būtent laisvė yra didžiausia ir, atrodo, vienintelė, dorybė spontaninėje tvarkoje, būtų galima klausti, kur yra tokios laisvės ribos? F. Hayekas pažymi, kad ši laisvė turi dvejopas ribas: kito individo laisvę ir pačią spontaninę tvarką. Pirmosios ribos atveju galėtume sutikti, kad ji iš tikrųjų yra pagrįsta, nes sudaro sąlygas taikiai naudotis savo prigimtine laisve visuomeniniame gyvenime. Tačiau antrasis F. Hayeko suponuojamas apribojimas – spontaninės tvarkos taisyklės – prieštarauja pirmam individo laisvės apribojimui. Juk vieno individo laisvė atsisakyti veikti pagal spontaninės tvarkos taisykles nėra kito individo veiksmus determinuojanti laisvė, todėl turėtų būti pripažinta kaip teisėta laisve. Šiam prieštaravimui F. Hayekas užkerta kelią teiginiu, kad spontaninės tvarkos taisyklės savaime evoliucionavo: žmonės „šimtus tūkstančių metų gyveno be taisyklių, kurias „žinotų“ ta prasme, jog mokėtų jas artikuliuoti [10]“, ir kurios palaiko spontaninę tvarką: „tik jeigu individai laikysis taisyklių, generuojančių tvarką, šios individualios reakcijos į konkrečias aplinkybes kurs visuminę tvarką“ [11].

F. Hayekas ypatingu būdu spontaninės tvarkos taisykles priskiria žmogaus prigimčiai – jo aprašomas individas elgiasi pagal jas, jų net nesuvokdamas [12]. Spontaninė tvarka tampa konstruojamo individo prigimtį labiausiai atitinkančia tvarka, į kurią besivystydamas jis nuolatos buvo vedamas savo prigimties.

Spontaninė tvarka tokiu būdu susiformuoja evoliucionuodama iš daugybės individų veiksmų, kurie būna nukreipti ne į tos tvarkos kūrimą, bet savų tikslų siekimą. F. Hayekas savo spontaninę tvarką konstruoja pasitelkdamas A. Smitho „nematomą ranką“: „žmogus, turintis savo asmeninius interesus, dažnai paremia visuomenės interesus labiau nei tada, kai nori jiems tarnauti akivaizdžiai“ [13]. Tokiu pat principu F. Hayeko individai, siekdami tik savo tikslų, atveria kelią spontaninės tvarkos susiformavimui.

Grįžtant prie individo laisvės ribų klausimo aiškėja, kad kiekvienam individui turi būti visiškai pakankama laisvė veikti tik „disponuojant savo nuosavybe“ ir nedeterminuojant kito individo veiksmų. Individas neturi jokių kitų pareigų šiai spontaninei tvarkai, išskyrus – elgtis pagal jos taisykles. Šios „pareigos“ nėra prievartinės – individas jų laikosi „laisva valia“, vedamas savo prigimties, kurią apibendrino A. Smithas: siekiu pagerinti savo padėtį.

Svarbus yra F. Hayeko atsisakymas vartoti „metafizikos apsunkintą terminą „valstybė“ [14]. Vietoje jos, jis pasiūlo „valdžios“ terminą, kuris būtų priešpastatomas „visuomenės“, kaip spontaninę tvarką simbolizuojančios tvarkos, terminui. F. Hayekas konstruoja visiškai naują visuomenės ir valdžios santykį. Jis vadovaujasi J. Locko ir A. Smitho principiniais teiginiais apie politinės valdžios (dirbtiną ir prievartinę) prigimtį. F. Hayeko teorija yra persmelkta lokiškuoju įtarumu ir nepasitikėjimu politine valdžia. Šiame kontekste paaiškėja, kodėl F. Hayekui „metafizikos apsunkinto termino „valstybė“ atsisakymas yra ne šiaip retorinis, o tiesiog logiškai būtinas ir teoriškai nuoseklus judesys. Kaip jau matėsi analizuojant šv. Tomo Akviniečio prigimtinio įstatymo ir ekonominės veiklos sąsajas, valstybė yra žmogaus politinę prigimtinį išpildanti organizacijos forma. Žmogui iš prigimties būdinga kurti valstybę ir joje gyventi. Ji yra pirmesnė už kiekvieną atskirą žmogų, šeimą, ūkį ar kaimą taip, kaip visuma yra pirmesnė už dalį [15]. Kitaip nei valstybėje egzistuojantis žmogus ar žmonių grupės yra nepakankamos sau. Tik valstybė, kaip bendro žmonių gyvenimo forma, atveria kelią  bendruomeninės teisingumo dorybės praktikai. Tuo tarpu F. Hayeko spontaninė tvarka yra susiformavusi dėl egoistiškų motyvų vedamo individo veiksmų. Tokia tezė visiškai negali paaiškinti valstybės atsiradimo kaip egoistinių motyvų išdavos. Valstybės negalėjo sukurti „nematoma ranka“. Tačiau jos negalėjo sukurti ir kažkoks „savisaugos instinktas“ – F. Hayekas aiškiai atmeta T. Hobbeso „konstruktyvistinius paklydimus“ [16]. F. Hayeko spontaninėje tvarkoje valstybės samprata natūraliai tampa teorine ir praktine kliūtimi, trukdančia paaiškinti istorijoje besidriekiančios spontaninės tvarkos evoliuciją. Valstybę suvokiant ne tik kaip „institucijų visumą“, bet kaip „politinę organizaciją“, ji ir bendruomenė negali būti dirbtinai priešpastatoma viena kitai. Toks priešpastatymas [17]tampa įmanomas tik moderno laikotarpiu – nuo tada, kai T. Hobbesas prabilo apie „Leviataną“. Įtampa tarp „individų visuomenės“, kuri F. Hayeko teorijoje atitinka spontaninę tvarką, ir „Leviatano“, kurį F. Hayekas atitinkamai vadina „valdžia“, aiškiausiai artikuliuojama būtent J. Locko politinėje teorijoje. Šiai įtampai panaikinti F. Hayekas galiausiai atrado radikalų būdą – eliminuoti valstybę, sutapatinus ją su valdžia.

F. Hayeko teorijoje iškylanti spontaninė tvarka iš tikrųjų yra „bevalstybė“ visuomenė. Valstybė tampa tik kliūtimi, pateisinančia ne tik valdžios galios monopolį, bet ir trukdančia toliau evoliucionuoti spontaninei tvarkai [18].  Išnykus valstybei, spontaninės tvarkos plėtros horizontu potencialiai tampa visas Žemės rutulys. Individo nuostata – nuolatinė pastanga gerinti savo padėtį – tobuliausiai išpildoma ne valstybėje, bet globalioje spontaninėje tvarkoje. Šiuo atžvilgiu F. Hayekas neišvengia supanašėjimo su savo idėjiniais priešais – komunistais, kurie siekia valstybės pavertimo paprastu gamybos valdymu [19].

Valstybę redukavęs į valdžią, F. Hayekas ją patalpina į spontaninę tvarką. Valdžia, kaip taxis (tikslingai sukurtos tvarkos pavyzdys), yra tik viena iš daugelio spontaninėje tvarkoje veikiančių organizacijų. Tuo austrų mąstytojas bando išpildyti dar A. Smitho atrastą politinės ekonomijos principą, kad valdžia turi veikti ribodama save ne iš prigimtinio įstatymo kylančiais natūraliais etiniais reikalavimais, bet spontaninės rinkos „tiesos režimu“, prisiderindama ir koordinuodama savo veiksmus bei atidžiai vengdama kaip nors sutrikdyti spontaninės tvarkos egzistavimą. Tai, kad spontaninė tvarka ir visuomenė yra tapatūs dalykai, F. Hayekas leidžia suprasti savo veikale „Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“: „<...> nenorime pasakyti, kad visuminė socialinė tvarka, kuriai tarnauja teisingo elgesio taisyklės, yra išimtinai ekonomikos tyrimo dalykas. Tačiau iki šiol tik ekonomikoje buvo sukurtas teorinis aparatas, tinkantis tokios abstrakčios spontaninės tvarkos analizei, ir tik dabar jis lėtai ir pamažu pradedamas taikyti ne vien rinkos, bet ir kitokio pobūdžio spontaninės tvarkos analizei. Be to, rinkos tvarka yra bene universaliausia, apimanti visą žmogiškosios visuomenės sritį. Kiekvienu atveju ji yra vienintelė tvarka <...>“ [20]. Vadinasi rinkos modus operandi – nuolatinis individo troškimas pagerinti savo padėtį – universaliai galioja ir kitose visuomenės gyvenimo srityse.

Atrodytų, kad pats valdžios egzistavimo faktas palieka atvirą galimybę jai įvairiais įstatymais kištis į spontaninę tvarką ir taip trukdyti tinkamai funkcionuoti bei skleistis į kitas visuomeninio gyvenimo sritis. Bet F. Hayekas numato, kad ne pats valdžios institucijos egzistavimo faktas sudaro prielaidas kėsinimuisi į spontaninę tvarką. Valdžios nebūtina panaikinti, o būtina apriboti taip, kad ji funkcionuotų spontaninei tvarkai būdingų „teisingų elgesio taisyklių“ rėmuose, nesiekdama tų taisyklių pažeisti ar pakeisti. Bet jei spontaninė tvarka yra susireguliuojanti, tai valdžios panaikinimas būtų logiška tokios tvarkos suklestėjimo prielaida. Nepaisant šios logikos, F. Hayekas visgi nesiima naikinti valdžios. Todėl galima teigti, kad valdžia visgi būtina spontaninės tvarkos išsaugojimui.

Vieną didžiausių valdžios keliamų pavojų F. Hayekas įvardina siekį realizuoti vadinamuosius „socialinius“ tikslus. „Šios pastangos „socializuoti“ teisę per kelių kartų gyvenimo laikotarpį daugelyje Vakarų šalių jau pasiekė tai, kad sunaikino būdingąjį universalių elgesio taisyklių bruožą – visų lygybę tų pačių taisyklių atžvilgiu“ [21]. Vadinamojo „socialinio teisingumo“ jausmą F. Hayekas kildina ne tik iš nepasitenkinimo susiklosčiusia padėtimi, bet ir iš klaidingo įsitikinimo, kad valdžios užduotis yra visų norų, reiškiamų gana didelės grupės, tenkinimas [22]. Mąstytojas tvirtina, jog neužtenka valdžios veikimą riboti spontaninės tvarkos taisyklių saugojimu – juk visada gali atsirasti tokių, kurie bus nepatenkinti tokioje tvarkoje susiklosčiusia padėtimi. Todėl reikalingas ne tik išorinis valdžios apribojimas, bet ir vidinis „stabdis“, kuris kiekvieną valdžioje atsidūrusį asmeniui tarsi atgarsintų nuo norų imtis „socialinio teisingumo“ įgyvendinimo. Siekdamas užkirsti kelią vadinamųjų „socialinių įstatymų“ atsiradimui, F. Hayekas atskleidžia „gentinės visuomenės“ etoso bruožus. Ši visuomenė yra spontaninės tvarkos antipodas.

„Gentinėje visuomenėje“ egzistuoja tokios etinės normos, kurios, anot F. Hayeko, tiesiogiai reikalauja kurti totalitarinę visuomenę, vykdančią socialinį teisingumą [23]. F. Hayekas atskleidžia, kad šių normų nykimas lėmė laisvų žmonių atvirosios visuomenės (tai F. Hayeko naudojamas „Didžiosios visuomenės“ sinonimas) plėtrą.

„Gentinės visuomenės“ etosui nebūdingas požiūris, kad „geriau investuoti savo turtą į įrankius, leidžiančius gaminti daugiau prekių mažesniais kaštais, negu jį išdalyti neturtėliams, arba – geriau patenkinti tūkstančių nežinomų žmonių poreikius, negu aprūpinti kelių pažįstamų ar kaimynų poreikius. <...> Savo gryniausia forma šis etosas į pirmąją vietą kelia pareigą kuo efektyviau siekti savo pasirinktojo tikslo nekreipiant dėmesio į vaidmenį, kuri toji pareiga atlieka sudėtingoje žmogiškosios veiklos sistemoje“ [24].

Kalbėdamas apie šiuolaikinę visuomenę, F. Hayekas bando pateisinti viską, kas tik gali nutikti laisvoje rinkoje veikiančiam žmogui. Anot mąstytojo, visiškas nesusipratimas yra piktinimasis ar teisės reiškimas į užsidirbtas, bet dėl rinkos aplinkybių prarastas pajamas [25]; piktinimasis dėl neadekvataus atlygio, priklausančio už nemalonų darbą [26]. Trumpiau tariant, visi laisvoje rinkoje arba katalaksijoje (taip laisvą rinką vadina F. Hayekas) atsiradę padariniai yra natūralūs ir etiški iš prigimties. „Vienintelę moralinę teisę į tai, ką rinka mums duoda, pelnėme tuo, kad laikėmės taisyklių, kurios leidžia klostytis rinkos tvarkai“ [27]. Tai nauja etiškumo samprata.

Mąstytojas tvirtina, kad nuo „gentinės visuomenės“ pamažu pareidami prie „Didžiosios visuomenės“, į kitą individą išmokstame žiūrėti kaip į žmogišką būtybę, o ne kaip į pažįstamą draugą ar priešą. Toks perėjimas, anot F. Hayeko, reikalauja siaurinti pareigų diapazoną kitų žmonių atžvilgiu. Tam, kad individo teisinės pareigos būtų vienodos visiems, visos pareigos, grindžiamos asmenine pažintimi bei konkrečių aplinkybių žinojimu, turi netekti juridinės galios. „Altruistinis elgesys siekiant pagelbėti pažįstamam bičiuliui gali būti labai vertingas mažoje grupėje, tačiau jis nebūtinai bus vertingas Atviroje visuomenėje, ir jis net gali būti žalingas (pavyzdžiu gali būti reikalavimas, kad to paties verslo nariai susilaikytų nuo tarpusavio konkurencijos)“ [28]. F. Hayekas neslepia, kad iš „gentinės visuomenės“ mūsų paveldėtos „moralinės emocijos“ gali būti iš vis nepritaikomos „Atvirojoje visuomenėje“. Tad „socialinis teisingumas“ yra visiškai nepagrįstas ir tuščias „moralizavimas“ ir juo negali būti grindžiami jokie valdžios sprendimai.

Teisingumo (socialinio arba paskirstomojo teisingumo prasme) būtina atsisakyti, tačiau negalima atsisakyti „teisingumo“ kaip tokio iš esmės. F. Hayekas tvirtina, kad „<...> teisingumas teisingo elgesio taisyklių prasme yra nepakeičiama laisvų žmonių sąlyga“ [29].  Teisingo  elgesio taisyklės yra spontaninės tvarkos taisyklės.

Aiškėja, kad F. Hayekas tradicine prasme suprantamą teisingumą visiškai pakeičia rinkos teisingumu. Tradicinė teisingumo samprata, išliekanti iš „gentinės visuomenės“ paveldėtuose „moraliniuose jausmuose“ , priskirtina „privačios nuomonės“ kategorijai. Kadangi, anot F. Hayeko, rinkos tvarka yra bene universaliausia, apimanti visą žmogiškosios visuomenės sritį, tai ir rinkos teisingumas tampa universaliu teisingumu, galiojančiu visose socialinio gyvenimo srityse.

„Didžios visuomenės“ individo teisingumu tampa principas – efektyviausiai siekti savo pasirinktojo tikslo visiškai nekreipiant dėmesio į pasekmes, kurias tas tikslo siekimas atlieka sudėtingoje žmogiškosios veiklos sistemoje. Kadangi žmonės niekada negali žinoti visų vienokios ar kitokios savo veiklos pasekmių, teisingumo išraiška tampa viskas, ką mes patiriame ar sukeliame veikdami spontaninės tvarkos – rinkos – elgesio taisyklių ribose.

Penktąją straipsnio dalį rasite čia

---

[1] Hayek. Friedrich. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I tomas: Taisyklės ir tvarka, 160

[2] Hayek, I tomas: taisyklės ir tvarka,63.

[3] Polanyi, Didžioji transformacija, 132-133

[4] Hayek, I tomas: taisyklės ir tvarka, 66

[5] Ten pat, 67

[6] Ten pat, 68

[7] Ten pat, 71-73

[8] Ten pat, 75

[9] Ten pat, 80-82

[10] Ten pat, 73

[11] Ten pat, 74

[12] Ferrara, Christopher. The Church and the Libertarian: A Defense of the Catholic Church's Teaching on Man, Economy, and State. The Remnant Press: 2010, 66-67

[13] Smith, Adam. Wealth of Nations, 364

[14] Ten pat, 79

[15] Aristotelis. Politika, 10-11

[16] Hayek, I tomas: taisyklės ir tvarka, 26, 53, 115

[17] Hayek, I tomas: taisyklės ir tvarka, 79

[18] Ferrara. The Church and the Libertarian, 91-92

[19] Marksas, Karlas; Engelsas, Frydrichas. „Komunistų partijos manifestas“. [http://marksistai.lt/kurinys/K-Marksas-F-Engelsas-Komunistu-partijos-manifestas]

[20] Hayek, I tomas: taisyklės ir tvarka, 169

[21] Ten pat, 206

[22] Ten pat, 208

[23] Hayek. Friedrich. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. II tomas: Socialinio teisingumo miražas, 160

[24] Ten pat, 225

[25] Hayek.II tomas: Socialinio teisingumo miražas, 148-149

[26] Ten pat, 146-147

[27] Ten pat, 149

[28] Ten pat, 145

[29] Ten pat, 153