Linas Braukyla. XI. Nemoralizuok

Pastebėjau, kad tolerancija sklando ir virš mūsų, mat argumentas „nemoralizuok” laikomas reikšmingu. Nesutinku. „Nemoralizuok” negalėtų...

Pastebėjau, kad tolerancija sklando ir virš mūsų, mat argumentas „nemoralizuok” laikomas reikšmingu. Nesutinku. „Nemoralizuok” negalėtų būti vienuoliktas Dievo įsakymas bent dėl dviejų priežasčių:

a) Jį pakartodami garsiai, patys jam nusižengtume (moralizuotume).

b) Jis visiškai ydingai išreikštų žmonių bendrabūvio esmę.

Į patį moralizavimą galima žvelgti dvejopai: kaip į turinį, kuriuo siekiama pamokyti, ir kaip į formą (šventeivišką ar fariziejišką stilių). Tebūnie tai geroji ir blogoji jo pusės.

Moralizavimas kaip pamokymas yra būtinas ir reikalingas. Tai savaime suprantama ir lengviausiai pastebima žiūrint į vaikus: jei brolis suvalgo ir sesers saldainį, kad tėvai turėtų jį išmokyti rūpintis ne tik savimi. Žvelgiant plačiau, sudrausminti ir pamokyti reikalauja artimo meilė. Su tuo nesutinka tik puikybė ir politinis liberalizmas. Tačiau pirmoji yra vertai laikoma yda, o liberalizmas problema laiko veikiau pamokymų taikymą politikoje, o ne patį pamokymą. Kita vertus, moralizavimas kaip netinkama pamokymo forma, prastas stilius ar tiesiog veidmainystė yra vengtinas dalykas, bergždžia būtų jį teisinti.

Sunku pamokyti tinkamu būdu. Be abejo, reikia, kad pamokantysis būtų pakankamai jautrus, nuovokus ir pats gyventų arba stengtųsi gyventi pagal savo žodžius. Bet, manau, svarbu dar šis tas. Moralizavimas nėra kito žmogaus keitimas, kaip kad keičiama plastilino forma. Veikiau tai išstatymas to, ką galime įkrauti moraliniu turiniu (save pačius ir daiktus plačiąja prasme), prieš kito žmogaus akis, kad jis matytų (kasdienybėje tai paprasčiau: dainavimo mokytojas gali tik nupasakoti, ką turi daryti mokinys, o ne jam įdiegti teisingą techniką). Ne daugiau. Priešingu atveju, kėsinamasi į kito žmogaus laisvę ir neišvengiamai suklystama. Neturime galios ir teisės keisti kitus, bet turime teisę ir pareigą padėti jiems patiems keistis*

Kai žmonės kaltina kitų kalbą moralizavimu, moralizuojančiu tonu ar panašiai, iš tikrųjų jie naudoja panašų „argumentą” į „Nekelk balso!”. Tokiu atveju netinkamas yra tonas, būdas, kuriuo kalbama. Bet aistringos diskusijos metu (o tiesos ir turi būti ieškoma aistringai) būtų nepadoru naudoti šį argumentą, nes forma nėra tokia svarbi, kaip svarstomas dalykas. Nemažai genijų buvo nepakenčiami žmonės. Visgi tai paminima tik šiaip sau, lyg smulkmena, šalia to, ką jie padarė ir sukūrė.

Tačiau jei kritikuodamas turinį kažkas visgi nori pasakyti, kad turinys yra blogas, nes jis pamokantis, į kritiką nebereikia atsakyti. Nėra jokio pasaulėžiūriškai reikšmingo teiginio, kuris nebūtų pamokantis. O išsiaiškinti, kas trukdo priimti pamokymus nebėra taip svarbu. Tai gali būti puikybė, netinkamas laikas, per didelė pamokymo užkraunama našta ar kita. Šiaip ar taip, tai jau nebe pirminės diskusijos objektas, tai nukrypimas nuo temos.

*  Kaip moralizavimas turi būti tik savęs ir savo veiksmų perkeitimas, taip ir evangelizavimas turi būti savęs ir savo veiksmų perkeitimas (nebandant suevangelinti kito). Tas pats galioja ir ugdymui (kuris yra švietimo atsvara), bet tai – kitų įrašų temos.


Šaltinis: www.neliberaliai.lt


Susiję

Skaitiniai 2381993798639866745
item