John Allen. Krikščionių persekiojimas pasaulyje

XVIII a. klasika tapusioje knygoje „Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas“ anglų istorikas Edwardas Gibbonas aiškina, kad pirminė Romos imperijos žlugimo priežastis – krikščionybės iškilimas. Krikščionių tikėjimas amžinuoju gyvenimu, papildytas Evangelijos mokymo mylėti savo artimą ir atsukti kitą žandą, kaip tikėjo E. Gibbonas, lėmė tai, kad Romos žmonės pradėjo mažiau rūpintis žemiškąja valstybe.

„Kai žmonijai buvo suteiktas amžinojo džiaugsmo pažadas mainais už įtikėjimą ir Evangelijos priesakų laikymąsi, nieko stebėtino, kad toks naudingas pasiūlymas buvo priimtas skirtingų religijų, skirtingos padėties žmonių kiekvienoje Romos imperijos provincijoje. Senovės krikščionis apibūdino neapykanta dabartinei jų egzistencijai ir tvirtas tikėjimas nemirtingumu, kas sunkiai suprantama abejojančiam netobulo tikėjimo modernaus amžiaus žmogui“ – rašo E. Gibbonas.

Nors E. Gibbono istorijos interpretacija yra plačiai diskutuotina, vienas dalykas lieka nepaneigiamu: krikščionybės įtaka Romos imperijai amžiams pakeitė likusį pasaulį. Kritikai diskutuoja, ar tie pokyčiai buvo į gera, ar į bloga, tačiau aišku tai, kad tiek pokyčiai buvo labai svarbūs.

Krikščionys šiandien sudaro beveik trečdalį visų pasaulio gyventojų. Iš visame pasaulyje gyvenančių 2,2 mlrd. krikščionių šiandien daugiau nei 100 mln. yra religinio persekiojimo aukos. Kaip savo naujojoje knygoje „Globalus karas prieš krikščionis“ („The Global War on Christians“) rašo Vatikano analitikas Johnas Allenas Jr., šie krikščionys be jokios abejonės yra labiausiai persekiojama religinė bendruomenė visoje planetoje. Labai dažnai, pasak jo, šie persekiojimai yra nutylimi arba nesuprantami.

Pastaraisiais metais būta daug kalbų apie JAV vykstantį „karą prieš religiją“. Prieštaringai vertinamas Sveikatos ir žmogaus paslaugų įpareigojimas nurodo religingiems darbuotojams teikti paslaugas, susijusias su kontracepcija ir abortais. Toks įstatymas sukėlė plačius debatus dėl pernelyg siaurų išimčių, kurias Barako Obamos administracija taiko tikintiesiems. Kiti kalba apie atvejus, kai iš religinių įsitikinimų kylantis pasipriešinimas tos pačios lyties santuokoms lemia kaltinimus dėl išankstinių nusistatymų ir diskriminacijos. Kai pradedama kalbėti apie religijos laisvę, šios temos dominuoja viešojoje erdvėje. Nors visi šie pavyzdžiai kelia tikrą ir rimtą pavojų religijos laisvei, J. Allenas išplečia šį klausimą atkreipdamas dėmesį į krikščionių bendrijas, kurios visame pasaulyje yra tildomos, baudžiamos, o kartais tikintieji yra net žudomi dėl savo įsitikinimų.

Sutikite Ugandos sekmininkų vyskupą Umarą Mulindę, kuris prieš 20 metų iš islamo atsivertė į krikščionybę. Per 2011 Kūčias dvasininkas buvo užpultas islamo ekstremistų, kurie apipylė jo veidą rūgštimi protestuodami prieš vyskupo viešą opoziciją Ugandos parlamente svarstytam klausimui dėl teisinio teismų, besiremiančių šariato teise, pripažinimo. Nors krikščionys Ugandoje sudaro daugiau kaip 80 proc. gyventojų, tai jokiu būdu negarantuoja, kad U. Mulindes ar kitų krikščionių gyvybei negresia pavojus. 2011 metų išpuolis buvo vienas iš daugelio prieš vyskupą po jo atsivertimo įvykdytų išpuolių. „Aš nesu laimingas, kad mane sužalojo, tačiau tai yra kaina, kurią aš pasirengęs sumokėti, kad išlikčiau ištikimas tam, kuo tikiu“ – teigia dvasininkas.

Paskutinieji duomenys rodo, kad krikščionys Afrikoje sudaro 63 proc. gyventojų. Iš viso jų yra net 380 mln.. Nors Afrikos krikščionių bendruomenė auga sparčiausiai, tačiau kartu jai tenka pakelti ir sunkius išbandymus bei persekiojimus.

Dabartiniai pavyzdžiai

Susipažinkite su Aaaya Noreen Bibi istorija. Ši 43 metų katalikė, auginanti 5 vaikus, 2009 metais Pakistane buvo apkaltinta šventvagyste. Kuo ji nusikalto? Moteris, tvyrant didžiuliam karščiui, paprasčiausiai rinko uogas ir ištroškusi atsigėrė vandens iš netoliese buvusio šaltinio. Vietinės musulmonės netruko apkaltint, kad A. Bibi tokiu veiksmu išniekino šaltinį, o galiausiai visas ginčas ėmė suktis apie Jėzų ir pranašą Mohamedą. Nors viskas apsiribojo tik karšta diskusija, A. Bibi netrukus buvo suimta, apkaltinta ir nuteista myriop pakariant. Toks sprendimas susilaukė gausios tarptautinės kritikos ir mirties bausmė nebuvo įgyvendinta. Tačiau moteris ir toliau lieka įkalinta vienutėje, o vienas Pakistano mula pažadėjo skirti 10 tūkst. dolerių premiją tam, kas moterį nužudys. Nors ši byla susilaukė didžiulio dėmesio, tačiau ji tokia ne viena. „Pew Research Center“ duomenimis, 47 proc. pasaulio valstybių turi priėmusios įstatymus dėl šventvagystės, apostazės ar religijos šmeižimo. Turint omenyje A. Bibi byla, akivaizdu, kad net visiškos smulkmenos, remiantis įstatymais, gali būti paverstos sunkiausiais nusikaltimais.

J. Allenas savo knygoje pateikia gausybę pasakojimų, primenančių vyskupo U. Mulindes ar A. Bibi istorijas. Autorius savo knygoje atskleidžia, kad persekiojimai nėra susiję su kuria nors konkrečia geografine vieta ar viena kuria krikščioniška konfesija. Krikščionių persekiojimai yra plačiai paplitę. Kaip teigia Tarptautinė žmogaus teisių draugija, 80 proc. visų religinės diskriminacijos atvejų yra įvykdomi prieš krikščionis. Gordono-Conwello Teologinės seminarijos ataskaita „Globalių misijų padėtis“ skelbia, kad nuo 2000 iki 2010 metų kasmet visame pasaulyje buvo nužudomi daugiau nei 100 tūkst. krikščionių, vidutiniškai 11 per valandą. Skaičiuojant nuo Kristaus gimimo, krikščionių kankinių skaičius jau perkopė 70 mln.. Daugiau nei pusė jų – 45 mln. – savo gyvybes paaukojo XX amžiuje. Trumpai tariant, dar niekada krikščionims nebuvo taip pavojinga gyventi kaip dabar.

Priešingai plačiai paplitusiems įsitikinimams, krikščionių persekiojimas nėra tik radikalių islamo teroristų darbas. Pasaulyje, išgyvenusiame Rugsėjo 11-osios teroristinius išpuolius, į krikščionių persekiojimą Vidurio Rytuose natūraliai kreipiama daugiau dėmesio nei į persekiojimus, vykstančius kituose regionuose. Tačiau, atsižvelgiant į skaičius, daugiausiai krikščionių kankinių būta ne musulmoniškose šalyse, ypač ten, kur viešpatavo komunistinės diktatūros, valstybiniu lygmeniu įteisinusios krikščionių persekiojimą. Daugiausiai krikščionių kankinių per visą XX amžių buvo Sovietų Sąjungoje. Panašūs persekiojimai vyksta Kolumbijoje ar Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur krikščionys yra dauguma. Visa tai tik įrodo, kad demografija nėra lemiamas faktorius.

Kodėl krikščionys tampa kankiniais?

Tiesa, J. Alleno darbas nėra tik aprašomasis. Nors visos istorijos, susijusios su krikščionimis, kurie nepabijojo paaukoti savo gyvybių dėl tikėjimo, yra nuskaidrinančios situaciją ir gniaužiančios širdį, tikrasis šios knygos nuopelnas yra bandymas atsakyti į klausimą kodėl. Kodėl nepaisant visko – skirtingose bažnyčiose kylančių skandalų, krizių, klaidų – krikščionys jaučia, kad tikėjimas Kristumi jiems yra toks svarbus, kad, susidūrę su persekiojimais, jie verčiau yra linkę paaukoti save nei atsisakyti tikėjimo? Atsakymas, savaime suprantama, yra grynai asmeniškas ir glūdi kiekvieno asmens tikėjime. Tačiau kartu egzistuoja ir viešoji dimensija, t.y. viešas tikėjimo išpažinimas, kurio nereikia sumenkinti.

Krikščionybė prasidėjo kaip misionieriška religija ir lieka tokia ir toliau. Šis misionieriškas tikėjimo aspektas reikalauja žengti pas varginguosius, pas našlaičius vaikų namuose, į ligonines, mokyklas ir kitas institucijas. Misionieriškos veiklos neriboja jokie vietos barjerai. Per paskutiniuosius dešimtmečius galėjome įsitikinti, kad krikščionybė paskatino pasipriešinimą komunizmui Rytų Europoje. Buvo pademonstruota, kad krikščionybė gali veikti kaip globali jėga siekiant demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms. Visa tai krikščioniškąjį liudijimą daro patraukliu ir dėl to krikščionybė patyrė išskirtinį augimą net tik tokiose vietose kaip Afrika ir Lotynų Amerika, tačiau ir Rytų Europa bei Azija. Tai lėmė, kad savo visuomenėse krikščionys stojo į priekines eiles, o savo ruožtu atvedė prie dažnesnių krikščionybės priešininkų išpuolių prieš tikinčiuosius.

Josephas Ratzingeris, dabar jau popiežius emeritas Benediktas XVI, kadaise teigė, kad geriausias krikščioniško tikėjimo liudijimas yra šventųjų pavyzdys. Jei šventaisiais laikysime tuos, kurių krikščioniškas gyvenimas buvo dorybės įsikūnijimas, šie šiuolaikiniai kankiniai neabejotinai patenka į šventųjų gretas. Jų žemiškojo gyvenimo pavyzdys gali subrandinti tokių dvasinių vaisių, kokių persekiotojai nė neįsivaizdavo.

E. Gibbonas manė, kad krikščionybė buvo kliūtis dalyvauti kasdieniame gyvenime. Jei taip būtų iš tikrųjų, kaip tuomet paaiškintume faktą, kad šiandien krikščionys labiausiai visame pasaulyje prisideda prie labdaros, sudaro didžiausius savanorių būrius, yra tarp pačių pirmųjų savanorių, kai reikia padėti nukentėjusiems nuo stichijų, o taip pat yra labai tvirti, kai reikia ginti žmogaus laisvę ir klestėjimą? E. Gibbonas buvo visiškai neteisus teigdamas, kad krikščionims rūpi tik būsimasis pasaulis. Kaip savo knygoje atskleidžia J. Allenas, daugumai krikščionių jų tikėjimas skleidžiasi čia ir dabar.

 Parengta pagal CatholicWorldReport.com

Šaltinis: www.bernardinai.lt