Audrius Rudys. Tauta ir žemė

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Kęstutis Glaveckas yra papasakojęs vieną anekdotą Lietuvos televizijos eteryje. Kai Napoleonas kariavo Vokietijos teritorijoje ir ruošėsi užimti vieną iš miestų, miesto gyventojai nutarė nekovoti su Napoleonu ir iškart jam pasiduoti. Imperatorių, miestui pasidavus, turėdavo sutikti su 21 salvės saliutu. Kuomet Napoleonas prijojo prie miesto vartų, jie atsivėrė ir pasirodė burmistras su raktu. Po rakto įteikimo, paprastai turėtų pasigirsti saliutas, bet niekas neiššovė. Napoleonas klausia burmistro: 

- Klausyk, kodėl gi nėra įprasto saliuto, tu mane įžeidei!

  Burmistras atsako: 

- Atleiskit, imperatoriau, bet yra dešimt priežasčių, dėl kurių nėra saliuto.

- Dėstyk!

- Pirmoji, miestas neturi parako...

- Ačiū! Kitų devynių nebereikia.

Šis anekdotas tinkamas šiandieninei situacijai, kai diskutuojama dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Nors aš – ekonomistas, tačiau neskiriu daug dėmesio ekonominiams ar kokiems nors kito pobūdžio argumentams. Dabar vieno argumento – istorinio – pakanka įrodyti, kad tauta negali rizikuoti savo likimu, nežiūrint to, kad vienas  kitas pilietis ir turi ekonominį ar kitokį interesą paversti žemę paprasta preke ir leisti neribotą jos apyvartą. 

Izraelio ir Havajų istorijos pavyzdžiai

Pirmiausia, reiktų pažvelgti į Izraelio valstybės atsiradimo istoriją, kur žemės pardavimas nulėmė arabų tautos iškraustymą iš didesnės Palestinos teritorijos dalies. 1844 m. vadinamame Damasko ejalete (teritorinis padalinys Osmanų imperijoje) žydai sudarė mažiau kaip vieną dešimtadalį to ejaleto gyventojų. Dabartinė Palestina atitiktų 2/3 Damasko ejaleto dydžio.  Susikūrus sionistų organizacijoms, kurių  tikslas buvo sugrąžinti žydams jų istorinę tėvynę – Izraelį, prasidėjo tikslinga žydų imigracija į Palestiną. Nuo 1882 iki 1903 metų į Palestiną atvažiavo 35 tūkst. žydų.1904 m. - 1914 m. laikotarpiu atvykus dar 40 tūkst. žydų, buvo įsteigtas Palestinos biuras, kuris sistemingai kūrė žydų gyvenvietes ten, kur jie negyveno, supirkdamas žemes iš savininkų – arabų. 1919 - 1929 m. atvyko net 122 tūkst., ir šitaip žydai pasiekė trečdalį visos Palestinos gyventojų skaičiaus. Sionistinės organizacijos sutelkė pasaulio žydams priklausančius išteklius ir su kai kurių valstybių parama toliau supirkinėjo žemes iš arabų žemvaldžių. 1947 m. įkūrus valstybę Izraelį, didžioji dauguma arabų, kurie pardavė savo žemes, tiesiog buvo išvyti iš Palestinos. Arabų tauta, pardavusi žemes savo noru Palestinos teritorijoje, turėjo iš jos išvykti.

Kitas pavyzdys yra susijęs su Havajų salomis ir senųjų jų gyventojų -  polineziečių tauta. XIX a. pradžioje Havajų salose buvo 4 pusvalstybiniai dariniai. Vieno iš jų vadovas su baltųjų pagalba suvienijo šalį ir nuo 1810 m. įsteigė Havajų karalystę. Suvienijęs šalį asmuo tapo karaliumi, ir, atsidėkojant už paramą, baltiesiems buvo leista įsigyti salose žemės. Praėjus 30 metų, baltieji sukilo ir iš karaliaus pareikalavo konstitucijos. Paskelbtoji konstitucija buvo itin palanki baltiesiems, bet jiems to dar buvo per maža. 1887 m. baltieji, apsiginklavę iki dantų, apsupo karaliaus rūmus ir privertė karalių pasirašyti naują pagrindinį įstatymą dar vadinama „durtuvų konstitucija“. Įdomiausia tai, jog šioje konstitucijoje balsavimo teisė buvo suteikta tik pagal turtą ir pajamas. Tokiu būdu piliečiais pripažinti tik turtingiausi šalies gyventojai, t.y. daugiausia baltieji. Reikia įžvelgti svarbų momentą - įvykus valstybės galios svertų pokyčiui, valdžioje akivaizdžiai įsitvirtina baltieji. Galų gale, po 6 metų, baltieji surengia sąmokslą, nuverčia tuometinę karalienę ir, palaikomi JAV karinio laivo jūrininkų, įkuria respubliką. Vėliau Havajų respublikos vyriausybė pasiprašo priimama į Jungtines Amerikos Valstijas ir po penkerių metų, 1898 m., tapo JAV teritorija, nors dar be valstijos statuso. Šis pavyzdys parodo, kaip savarankiška tauta, turėdama savo valstybę, per 90 metų, iš pradžių, netekusi savo žemės, vėliau prarado ir pačią valstybę. Šitaip polineziečiai tapo antraeiliais piliečiais savo pačių teritorijoje. 

Apibendrinant šias dvi istorijas, galima teigti, jog tautos, kurios savo valstybės neturi arba turi, bet nepanaudoja jos galių savo žemei apginti, visiškai netenka savo tėvynės arba bent teisių joje. Atkreipkime dėmesį į tai, jog norint užimti kitą valstybę ar tam tikrą teritoriją, nebūtina užkariauti teritorijos ginklu. Galima tiesiog nusipirkti. 

Trumpalaikės ir ilgalaikės ekonominės ir socialinės raidos prognozės

Laisvosios rinkos ideologijos pasekėjai galvoje teturi tik vieną efektyvumo kriterijų – pelną, pagal kurį vertina visus reiškinius. Tačiau yra daugybė kitų dalykų, kurie paprastam žmogui yra svarbesni, nei didžiulio pelno siekimas.  Kinijos mieste Charbine būna toks didžiulis smogas, kad kartais nebeįmanoma galima matyti žmogaus, esančio už kokių 50 metrų. Charbinas ekonominiu atžvilgiu laikomas vienu efektyviausiu miestu, kur gaminama daug pigios produkcijos, ir lyginant su didžiąja Kinijos dalimi turi gana neblogas pajamas. Tačiau gyvenimo sąlygos šiame mieste yra labai blogos. Tai įrodo prasta žmonių sveikatos būklė, nes Charbinas įvardijamas kaip vienas iš nesveikiausių miestų Kinijoje. Svarstant kriterijus, kurie taikytini valstybės ekonomikoje, svarbiausia žvelgti į tautos ir valstybės poreikius, o ne pelno dydį. Tikrai ne ekonomistai turi apspręsti galutinius politinius sprendimus, tikrai ne ekonominiai kriterijai, kurių įtaka šiuo metu valstybės valdyme yra pernelyg didelė, turi nulemti tautų ir valstybių likimus..

Jeigu nesugebėtume užkirsti kelio pardavinėti žemę užsieniečiams, tai tuomet galima numatyti dvejopas pasekmes – trumpalaikes ir ilgalaikes. 

Pradėkim nuo trumpalaikių pasekmių. Dažnai iškyla argumentas, jog užsieniečiai atvažiavę greitai išpirks visas žemes. Deja, supirkinėja jau dabar, tik šie dalykai vyksta nelegaliai ir ši informacija yra slepiama. Atvykę užsienio šalių piliečiai sandorius atliks pinigine forma ir į mūsų šalies ekonomiką įlies naujų pinigų.  2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Švedijos bankai supirko lietuviškuosius, ir vykdė masiško pinigų pumpavimo į Lietuvą politiką. Susidariusi infliacija pakėlė nekilnojamo turto kainas, suformavo vadinamąjį „burbulą“, kuriam sprogus daugeliui tiek asmenų, tiek įmonių buvo sunku atsigauti. Kartu galima įžvelgti ir ilgalaikes pasekmes, kuomet virš 200 tūkst. žmonių iš Lietuvos išvažiavo ten, kur ekonominė krizė smogė mažiau. Vertėtų susimąstyti: ar mes norime leisti tokį patį reiškinį, kuomet neuždirbti pinigai įsilieja į mūsų rinką? Patys turtingiausi greitai prisitaikys prie pasikeitusių sąlygų, o sunkiausia bus tiems, kurie gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, nuo išmokos iki išmokos. Ir tai gali sutapti su euro įvedimo paskatinta infliacija. Lietuvos banko vadovas V. Vasiliauskas teigia, jog euro įvedimas infliaciją gali paspartinti tik 0,2%. Negalima sutikti su tuo, kadangi be apskaitomų apyvartų infliacijos, labai pakis neapskaitomų apyvartų kainos. Pasikeitus valiutai ir pastambėjus vertei, vietoj pavyzdžiui: 2 Lt arbatpinigiams, pilietis nesismulkins iki 0,58 euro, o paliks apvaliai -  eurą. Taigi nors vienai nedidelės žmonių dalies pajamos gal ir padidės, bet pagrindinei gyventojų masei infliacija tikrai naudos neatneš. Infliacija ir euro įvedimas nenumaldomai ves prie ekonominės krizės. 

Įdomus antras aspektas: ar atskiri žmonės sugebės racionaliai panaudoti nelauktai gautą didesnę pinigų sumą? Prisimenu įvykius, kuomet piliečiai gavo kompensacijas už negražintą nekilnojamąjį turtą. Tarp savojo artimų žmonių rato stebėjau labai įvairių pasirinkimų. Vieni išsiklojo namuose parketą, kiti išmėtė dar veikiančius televizorius ir prisipirko naujų. Protingiausiai pasielgė tie giminaičiai, kurie įsigijo karvę. Sutikime, jog kuomet žmogus staiga gauna daug pinigų ir nebūna pasiruošęs jų tinkamai panaudoti, tai toks gėris dažnai išvirsta į blogį. Pasaulio mastu ištirta, kad gal tik dešimtadalis laimėtojų, laimėjusių loterijose virš milijono, sugeba racionaliai panaudoti pinigus, o lietuviai – tikrai ne išimtis. Gavę masišką kiekį pinigų žmonės dažnai puola į parduotuves, turgus ir prisiperka užsieninės kilmės technikos. Jei pinigai būtų panaudojami perkant Lietuvos įmonių prekes ir paslaugas, tuomet tai skatintų Lietuvos ūkio bei verslo plėtrą ir tada mūsų gyvenimas ekonomine atžvilgiu turėtų tendenciją gerėti. Tačiau gautas pelnas už parduotus užsieninės kilmės televizorius, šaldytuvus ir skalbimo mašinas iškeliauja svetur, o Lietuvoje lieka tik kokie 10% ar mažiau. Tokiu atveju valstybė per mokesčius, iš pastarųjų 10%, tegauna tik 30%, todėl tik mikroskopiškai padidėja šalies biudžetas. 

Ši trumpalaikė pasekmė vėliau pavirs į ilgalaikę. Nors valstybės biudžetas padidės dėl išaugusios infliacijos, bet tikriausiai atsiras žmonių, kuriems reikės pradėti mokėti socialines pašalpas. Didėjant infliacijai, automatiškai augs rinkos kainos, todėl nenumaldomai daugės šeimų, kurios nesugebės vytis rinkos kainų. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, realios naudos valstybės finansams iš infliacijos tikrai nebus.

Kitas padarinys yra susijęs su Lietuvos žemės ūkio silpnėjimu. Kainų augimas, jei jis nebus lydymas aplenkiančiu žemės ūkio produktų kainų augimu, natūraliai mažins savarankiškai dirbančių ūkininkų, finansiškai silpnės pats Lietuvos ūkininkų sluoksnis. Tokiu atveju kaimiškose rajonuose mažės gyventojų paklausa paslaugų sferoje. Jei dabar kokiame rajono centre veikia keturios kavinės, tai, šoktelėjus kainoms, liks tik dvi, nes žmonės paprasčiausiai neturės lėšų naudotis šiomis paslaugomis. Stacionariai veikiančių parduotuvių bažnytkaimiuose dvigubai sumažės, o jas pakeis atvažiuojantys prekybos taškai, kaip dabar „autolafkės“ vyksta į tolimus, mažai gyventojų turinčius kaimus. Galima matyti, jog smulkiam verslui miesteliuose ir kaimuose bus suduotas stiprus smūgis.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas supirkinės kraštą, kuomet „atidarysime vartus“. Į žemę labiausiai pretenduos ne vokietis ar danas, kurie norės įsteigti 20 ha ūkį ir, apskritai, ne ūkininkai ar žemę apdirbantys asmenys. Labiausiai supirkinės žemę stambūs investiciniai fondai ir stambios žemės ūkio kompanijos. Štai Rusijoje vienas švedų ūkininkas yra nusipirkęs apie 100 tūkst. hektarų ploto Tambovo srityje, kuriame plyti grynas juodžemis. Nusipirktoje žemėje steigiami iš esmės plantaciniai ūkiai. O šis žemės ūkio gamybos tipas turi daug minusų - žemės ūkyje plinta ligos, kenkėjai, o žmonės, gyvenantys kaime, būna paversti samdomais darbuotojais. Ūkininkai tiesiog finansiškai negalės konkuruoti su plantatoriais ir taps jų samdiniais. Tai padidina samdomojo darbo lyginamąjį svorį, kaime sukuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP) paskirstomas vis netolygiau. Tokiu būdu skatinama emigracija. Iš kaimo daugiausiai emigruoja žmonės, nesusiję su žemės ūkiu, todėl tikėtina, kad netekusių žemės emigrantų dar padaugės.

Nepamirškime ir imigracijos problemos, kuri gali kilti mūsų valstybėje. Galima prisiminti vergovės panaikinimo Karibų jūros salose istoriją. Dauguma juodaodžių vergų panaikinus vergovę nustojo dirbti plantacijose ir nusprendė skurdžiai, bet laisvai gyventi. Plantatoriams trūko darbo jėgos, todėl jie verbavo žmonės iš Indijos, Indonezijos, su kuriais pasirašė 15-20 metų kontraktą darbui plantacijose. Kadangi daugumą tokių „kontraktantų“ sudarė vyrai, tai vėliau buvo atvežta tos pačios tautybės moterų. Susikūrė šeimos ir todėl, pasibaigus kontraktams, tik nedidelė dalis grįžo į savo tėvynę. Manytina, jog didžioji dalis lietuvių nedirbs plantaciniuose ūkiuose arba reikalaus kelis kartus didesnio atlygio. Taigi lietuviai greičiausiai rinksis užsienio braškių laukus, o čia augančių runkelių prižiūrėti atvyks imigrantai, dirbantys už žymiai mažesnį atlygį.

Laisvojo kapitalo šalininkai elgiasi sumaniai, nekalbėdami apie realią užsienio kapitalo „naudą“ Lietuvai. Be abejo, Danijos ar Olandijos verslininkai su savo kapitalu investuos Lietuvoje, bet atnešamas pelnas tikrai neliks čia, o grįš į jų tėvynę. Šitokiu būdu per keletą metų užsieniečiai gaus pelną bei kartu išsaugos didelį turtą Lietuvoje, kuris ir toliau neš naujus pinigus. Galima konstatuoti, jog kapitalas visuomet liks Lietuvoje, bet jis bus ne Lietuvos piliečių. Reiktų susimąstyti, ar kuris nors kitas kapitalas, jei tik ne lietuviškas, skatins gamybą, didins apyvartą ir kels gerbūvį, jau nekalbant apie kultūros reikalus.

Į pamąstymus, jog pardavus žemę, tapsime turtingesni ir pradėsime geriau gyventi, šiandien sunku gilintis dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, neaiški mokesčių politika. Tam tikrose mažos grupės rankose sukoncentruotas didelis turtas gali labai stipriai veikti politiką, ir to poveikio rezultate nustatyti mokesčiai bus palankūs tiems, kurie įdės savo kapitalą į lietuvišką žemę. Negalima galvoti, jog turtas dar nesuteikia realios valdžios valstybėje. Nes kas turi didelius žemės plotus, tas turi ekonominę valdžią. Kas turi ekonominę valdžią, anksčiau ar vėliau įgyja politinę. Havajų salų atvejis yra ryškus tokios schemos pavyzdys. Antra, neaišku kaip ir kiek reikės valstybei remti tuos asmenis, kurie pasitrauks iš žemės ūkio gamybos, neatlaikydami konkurencijos ir parduodami savo žemes. Dabar žinome, kad dalis Lietuvos ūkininkų išstumiami iš žemės ūkio gamybos, kompensuojant pastoviomis išmokomis. Jie gaus išmokas iš Europos Sąjungos fondų iki tam tikros amžiaus ribos. Tačiau nežinia, kas atsitiks, jei ūkininkai ne pagal programą, o patys parduos žemes. Neaišku ar jiems bus skirtos išmokos iš valstybės biudžeto. Trečia, kyla ir kitas klausimas: ar pateks į socialinio draudimo sistemą pinigai, adekvatūs tam darbui, kuris bus įdedamas į žemės ūkį? Jeigu pateks, sunku pasakyti kiek. Abejoju, ar tai bus žymios sumos.  Ketvirta, pensininkų skaičius šalyje tik augs, todėl reiks spręsti pensijų klausimą.

Net nekalbant apie tai, jog iš principo neturime parduoti Lietuvos žemės, tačiau galima nors pažvelgti, ar dabar laikas šitokiam veiksmui yra parankus. Prognozuojama, kad praėjus keliems dešimtmečiams visame pasaulyje išaugs didžiulis maisto produktų poreikis, o kainos neišvengiamai kils. Tokiu būdu, kas bus sutelkęs maisto gamybą ir perdirbimo pramonę, tas ir visą grietinėlę nusigriebs. Taip pat, ekologiški produktai taps labai populiarūs, nes jau dabar žemės ūkio perdirbimo pramonė eina link sintetinio maisto. Galima net kotletus užaugti laboratorijose. Ateityje natūraliai išaugintas ir pagamintas maistas turės daug didesnę vertę, negu šiuo metu. Galiausiai, šylant klimatui, tokiose šalyse kaip Ispanija stebimas dykumėjimo procesas; mažėja net Europos  geriamojo vandens ištekliai. Lietuvai, kol kas, manau, kokius du šimtus artimiausių metų šitokie procesai negresia. Būtent dėl to Lietuva ir taps ypatingai patrauklia vieta pailsėti nuo alinančių vasaros karščių. Jau dabar italai ir ispanai su mielu noru važiuoja į Palangą, o po kokių 20 metų mūsų krašto rekreacinės galimybės dar labiau išaugs. Va, tada ir imkime pardavinėti, jei kitaip negalime. Už realią kainą.

Taigi žemės pardavimas užsieniečiams yra esminė nacionalinių interesų išdavystė. Žemės pardavimas ne tik paspartins imigrantų atvykimą, bet gali iškilti ir kruvini konfliktai tarp tautų. Jeigu svetimos kilmės asmenys, kurie ryškiai skiriasi savo išvaizda, elgesiu bei apranga, pasieks 10-15 % visos Lietuvos gyventojų, tai galime atsidurti lyg Paryžiuje, kur daužomos parduotuvės, deginami automobiliai, verčiami kioskai ir pan. 

Pabaigai prisiminkime liaudies patarlę: pieną duodančios karvės parduoti neverta, o kas taip daro – elgiasi neprotingai. Turėdami visa tai omeny, Lietuvos valstybė ir jos piliečiai turi stengtis apginti mūsų kraštą, visų pirmiausia, palaikydami referendumą bei pasirašydami už jo organizaciją.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, ekonomisto Audrius Rudžio kalba paskaitoje „Tauta ir žemė“ Kaune, Kauno karo įgulos ramovėje, sakyta 2013 m. spalio 21 d.