Vytautas Rubavičius. Esminė strategija: menkinti Seimo politines galias

Seimas dažnai susilaukia kritikos. Tačiau kad ir kaip jį kritikuotume, suvokiame, jog kaip tik Seimas atstovauja tautai ir visuomenei. Jis leidžia įstatymus ir nustato pagrindines juridines gyvenimo taisykles. Vis laukiame geresnio Seimo, tačiau po eilinių rinkimų nepaliaujame stebėtis, kad niekas nesikeičia – valdžioje tokie pat „nusipelnę valdyti“. Tačiau tai jau yda ne paties Seimo, o mūsų politinės sistemos, kurioje valdžia sukaupta partinės nomenklatūros rankose. Seimas ir jame veikianti partinė nomenklatūra nėra tikrąja to žodžio prasme visavaldžiai – valdžios pyrago dalys tenka Prezidentei ir teisminei valdžiai, o ypač Konstituciniam teismui, kuris niekam nepastebint tapo bene svarbiausia politine institucija, imančia tvarkyti valstybės politinį, ekonominį ir socialinį gyvenimą. Valstybės bėda ta, kad visuomenei neteko nė trupinėlio valdžios – savivaldos. Kad ir kokia stabili būtų politinė sistema, kad ir kaip teisiškai padalytas būtų valdžios pyragas, visos institucijos stengiasi jos įgauti daugiau. Tam tikra pusiausvyra nusistovi tik ilgalaikių demokratijos tradicijų šalyse.

Pastaruoju metu pastebimas nepaprastai keistas dalykas – dalis parlamentarų, ypač vadinamųjų konservatorių, deda daug pastangų sumenkinti Seimo politinę galią, dalį jos perleidžiant Prezidentei, Valstybės saugumo departamentui, Generaliniam prokurorui. Ši tendencija ryškėjo jau seniau, kai pats Seimas priėmė įstatymus, leidžiančius VSD savo nuožiūra riboti išrinktų parlamentarų mandatą – ta organizacija gavo teisę leisti arba neleisti konkrečiam parlamentarui dirbti su slaptais dokumentais. Šitai yra labai veiksmingas parlamentarų valdymo instrumentas. Didelį darbą nuveikė ir KT, apribojęs parlamentinio tyrimo sritis taip, kad parlamentarai jau beveik nebeturi galimybių tirti jokios specialiųjų tarnybų ir teisėsaugos organų veiklos. Seimui net atsisakoma pateikti medžiagą, kurios pagrindu prašoma panaikinti parlamentaro teisinę neliečiamybę. Atrodytų tokiu, kaip Neringos Venckienės, atveju Seimas turėtų vieningai ginti savo politines galias, tačiau visi matėme, jog tik mažoji parlamentarų dalis suvokė, kad tos galios iš jų atimamos. Didžioji dalis su džiaugsmu jas perleido teisėsaugai. Dabar viskas sukasi apie Generalinio prokuroro galias: įnirtingai svarstoma ne tik gali ar negali Seimas jį atleisti, bet ir privalo ar neprivalo tas pareigūnas atsiskaityti Seimui. Politinės nuovokos nepraradę seimūnai turėtų aiškiai suvokti, kad čia kalba ne apie teisinius niuansus, o kaip tik apie politinės valdžios dalį. Apie Seimo, kaip parlamentinės valstybės institucijos, įgalumą.

Dalis seimūnų siekia būt politiškai neįgaliais. Ką gi kita gali reikšti įnirtinga konservatorių veikla, renkant parašus kreipimuisi į KT. Juk visiškai aišku, kad šituo dokumentu KT suteikiama galimybė pasididinti savo politinę galią, o sykiu ir aukštųjų teisėsaugos valdininkų galias. Kitaip tariant, visiškai „išjungti“ tuos valdininkus iš parlamentinės priežiūros lauko. Kodėl parlamentinė partija elgiasi savižudiškai, jau net nebeslėpdama, jog imasi tiesiog aptarnauti kitas valdžios institucijas? Sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Matyt, esama pagrindo manyti, jog toks elgesys vienaip ar kitaip susijęs su Vito Matuzo skandalu – teisinis jo rutuliojimas galėtų virsti byla, panašia į Darbo partijos bylą. Apie tai jau atvirai kalba ne vienas seimūnas. Tad visiškai įmanomas sandėris dėl bylos ir su Generaliniu, ir su Prezidentūra. Tiksliau – su Prezidentūra. Tada suvokiama ir beatodairiška konservatorių parama Prezidentei, net nesvarstant savojo prezidentinio kandidato, – juk kitas prezidentas, o su juo ir kitas Generalinis, jau galėtų tą bylą atnaujinti. Tik nemanau, jog ir kitas ryžtųsi kirsti iš peties – juk tada pakibtų visa dvidešimtį metų puoselėta politinė sistema.

Kitas svarbus klausimas – kas laimi menkinant Seimo politines galias? Vertėtų įsiklausyti į buvusio KT pirmininko prof. Egidijaus Kūrio samprotavimus, išsakytus Edmundo Jakilaičio laidoje „Dėmesio centre“ (2013 10 16), kurioje buvo svarstomas galimybės atleisti Generalinį prokurorą klausimas: „Reikia atskirti teisinius ir politinius šios procedūros motyvus. Nuo politinių noriu atsiriboti, o kalbant apie teisinius motyvus, tai pagal Konstitucijos 118 str. pataisą, padarytą prieš dešimtmetį, Generalinis prokuroras neturėtų pateikinėti jokių ataskaitų Seimui“. Kas čia svarbu? Keli dalykai. Pirmiausia aukščiausios teisinės kvalifikacijos specialistas nuo Seimo „atskiria“ politinius motyvus, kitaip tariant, politinę veikseną ir su ja susijusią galią. Kuo tada virsta Seimas? Vien juridiniais pagrindais veikiančia institucija. Kas šiame galios lauke „stipriausias“? Aišku, kad KT, kuris ir nustato visokių teisinių pagrindų „atitikimą“ Konstitucijai. Generaliniam prokurorui suteikiama viršenybė Seimo atžvilgiu, tačiau labai aiškus jo „pavaldumas“ KT. Juk teisėsaugos sistemą valdo ne kas kitas, kaip Konstitucijos aiškintojai. Kam bereikalingas Seimas „atskyrus“ nuo jo politinę galią? Matyt, tik demokratijai vaizduoti.

Nors Generalinis prokuroras privalo atsiskaityti Seimui pagal Prokuratūros įstatymą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jau prieš dešimtmetį pats Seimas buvo priėmęs net Konstitucijos 118 str. pataisą, kuria apribojo savo galias. Ji nebuvo iškeliama į viešumą, kol jos neprireikė. Kam jos prireikė dabar? Galima nujausti, kad Prezidentūrai, taip pat ir specialiosioms tarnyboms, kurioms labai svarbu, kad į viešumą neiškiltų jų rezonansinių darbelių galai. Tačiau ir pačiai Prezidentūrai vertėtų pagalvoti, ar išties stiprinamos kaip tik jos galios? Juk politinė galia perkeliama ne tiek į Prezidento instituciją, kiek į KT ir su juo susijusio teisininkų sluoksnio rankas. Teikdami Prezidento institucijai politinės galios dalį teisininkai įgauna ir galios tą instituciją valdyti. Šiuo atžvilgiu galios netenka nieko mainais negaudamas tik Seimas, o labiausiai sutvirtėja teisininkų „diduomenė“.

Seimo menkinimo apraiškų nepaprastai padaugėjo ir žiniasklaidoje. Net visuomeninis transliuotojas nesibijo atvirai šaipytis ar tyčiotis ne tik iš pavienių parlamentarų, bet ir iš Seimo vadovų. Neatsilieka ir kai kurie portalai. Ypač tie, kurie savaip ‚kovoja“ už Prezidentę. Ką, žmogus, bepridursi prie viename portale pasirodžiusio pavadinimo „Iš televizoriaus ekrano įžūli Seimo špyga Lietuvos sporto mėgėjams“. Lietuvos žmonėms siunčiama labai aiški žinia – „špygą“ jiems rodantis Seimas nevertas nei jų pasitikėjimo, nei užuojautos regint, kaip iš jo atimami politinės galios likučiai. Būkite su „stipriaisiais“. Su KT globojamais Prezidentūra, VSD, Generaliniu prokuroru. Tad svarbiausias šio Seimo uždavinys būtų – atsipeikėti ir sutelktai pasipriešinti tokiam savosios galios, kaip ir Lietuvos valstybės bei jos žemės, parceliavimui.