Vytautas Raškauskas. Kaip dvigubi standartai tolerancijai kelią skinasi Europos Parlamente

Rugsėjo 17 d. Europos Parlamente buvo pristatytas Nacionalinio statuto tolerancijos skatinimui parengiamasis variantas (angl. Framework National Statute for the Promotion of Tolerance). Šiuo statutu Europos Sąjunga bei jos šalys narės yra raginamos savo valstybines įstaigas pajungti neva netolerantiškų piliečių kontrolei. Tiek ši, tiek kitos dokumente siūlomos idėjos ne tik sudarytų sąlygas dvigubais standartais grindžiamos tolerancijos įsitvirtinimui, tačiau kartu smarkiai apribotų žodžio bei saviraiškos laisves. Kita vertus, reikia pripažinti, jog panašių idėjų skverbimasis Europos Sąjungos oficialion politikon vis aiškiau rodosi besąs kryptingas ir tampa veikiau tendencija, o ne išimtimi.

Tad nekeista tai, jog statuto pristatymui laiko nesunkiai surasta net įtemptoje Piliečių laisvės, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto posėdžio darbotvarkėje. Kiek labiau stebinti galėtų nebent tai, kad šį statutą rengusiai Europos tolerancijos ir sutaikinimo tarybai (angl. European Council on Tolerance and Reconciliation) nemaža dalis brangaus komiteto laiko buvo paskirta be jokio aiškaus pagrindo. Šios tarybos, oficialiai niekaip nesusijusios su komiteto veikla, prisistatymą sumanė keletas jos radikalioms idėjoms pritarinčių parlamentarų. Pastarieji, beje, nuoširdžiai ir kone tūžmingai gynė pristatytąjį statutą nuo bet kokios, net ir pagrįstos, kritikos.

Europos tolerancijos ir sutaikinimo taryba yra tarptautinė nevyriausybinė organizacija, 2008 m. įsteigta bendromis buvusio Lenkijos Respublikos prezidento Aleksandro Kvašnevskio ir Europos žydų kongreso prezidento Moišės Kantoro pastangomis. Tenka apgailestauti, jog šių įtakingų veikėjų organizacijai, pasižyminčiai idėjinių pagrindų nestabilumu, durys atviros vienoje svarbiausių Europos Sąjungos institucijų. Ir išties, pažvelgus kiek atidžiau, Europos tolerancijos ir sutaikinimo taryba geba stulbinti nebent neaiškiai apibrėžtomis sąvokomis (tokiomis, kaip kad tolerancija), dvigubais standartais (tolerancija taikoma ne visiems) bei radikaliu požiūriu į piliečių viešojo ir asmeninio elgesio reguliavimą.

Štai ketvirtojoje Europos tolerancijos ir sutaikinimo tarybos pasiūlyto statuto dalyje rašoma, jog „nereikia būti tolerantišku tam, kuris pats nėra tolerantiškas (….), o ypatingai (…) saviraiškos laisvės srityje”. Tuo tarpu „tolerancija“ pirmojoje dokumento dalyje miglotai apibūdinama kaip „pagarba kitokią tapatybę puoselėjančiai grupei, o kartu nesipriešinimas tokios grupės saviraiškai, savęs išlaikymui bei plėtimuisi“.

Kiek toliau statute galima rasti ir tai, kad „įžeidžiantys komentarai, nukreipti prieš tam tikrą grupę ir išsakyti viešumoje (…) siekiant (…) tą grupę sumenkinti, laikant ją pajuokos objektu ar pateikiant jai apgaulingus kaltinimus” gali būti suprantami kaip grupės šmeižtas (group libel). Šis, savo ruožtu, turi būti traktuojamas kaip visi kiti netolerancijos aktai (acts of intolerance) ir todėl prilyginamas neapykantos nusikaltimams (hate crimes). Sunerimti verčia tai, jog šalia šių pastabų nėra nei menkiausios užuominos apie jų suderinamumą su žodžio laisve, kuri neabejotinai yra viena pamatinių žmogaus laisvių, ginamų ir Europos Sąjungos.

Statuto autoriai – specialiai šiam dokumentui suburta „Ekspertų grupė“ – nesibodi žengti dar toliau, drąsiai pareikšdami, jog „tolerancija privalo būti praktikuojama ne tik valstybinių institucijų, tačiau ir atskirų asmenų“. Šiuo iš pažiūros nekaltu sakiniu meistriškai užmaskuota nauja tolerantiško elgesio užtikrinimo schema, statuto autorių vadinama horizontaliais santykiais (horizontal relationship). Ja nurodoma į tarpgrupinius ar tarpasmeninius ryšius, kurie dokumente priešinami tradicinei vertikalių santykių (vertical relationship) tarp valstybės ir asmens sampratai. Susipažinus su šiais santykių modeliais, kiek lengviau suvokti toliau dokumento tekste randamo sakinio galimas pasekmes: „šalių vyriausybės privalo užtikrinti, kad tolerancija būtų praktikuojama tiek vertikaliuose, tiek horizontaliuose santykiuose“.

Mastai, kuriais panaši mąstymo maniera smelkiasi į oficialios Europos Sąjungos politikos gretas, ko gero, puikiausiai išryškėja pasidomėjus jau penktąja Direktyva dėl vienodo traktavimo (5th Equal Treatment Directive). Ši direktyva, nepaisant itin kontraversiško turinio, sukėlusio nesibaigiančias Europos Vadovų Tarybos diskusijas, jau trejetą metų brukama į visoms ES šalims narėms įgyvendinti privalomų dokumentų sąrašą. European Dignity Watch internetinėje svetainėje publikuota direktyvos analizė atskleidžia bandymą įtvirtinti tą pačią horizontaliųjų santykių schemą, t.y. vyriausybių reguliuojamus tarpasmeninius žmonių santykius.

Aišku viena, toks reguliavimas neabejotinai vestų prie situacijos, kai asmeniui ar grupėms galėtų būti pareiškiami kaltinimai net neturint teisinio pagrindo. Religinės grupės ar religinės pakraipos mokymosi įstaigos, atskiri tikintieji, išpažįstantys vieną ar kitą religiją ar tiesiog tėvai, savo vaikus siekiantys auklėti pagal tam tikras moralės normas – visos šios kategorijos horizontalaus santykių reguliavimo atveju taptų potencialiais netolerancijos šaltiniais, įtariamosiomis, kurias dera atidžiai stebėti o, reikalui esant, patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Procesai, kuriuos įteisintų direktyva ar statutas, Europos Sąjungos šalyse pasireikštų drastiškais saviraiškos laisvės apribojimais. Atskiri asmenys ar jų grupės, baiminantis galimo persekiojimo bei baudžiamosios atsakomybės net dėl viešai ar tarpusavyje išreikštų asmeninių moralinių įsitikinimų, būtų priversti cenzūruoti savo pačių elgesį. Situacija nedaug tesiskirtų nuo Lietuvos taip skaudžiai išgyventos sovietinės tikrovės, kuri vargu ar gali vilioti su ja bent kartą susidūrusius.

Straipsnis skelbtas European Dignity Watch internetinėje svetainėje 2013 m. rugsėjo 20 d. European Dignity Watch – nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija, Europos Sąjungoje ginanti svarbiausius laisvos visuomenės ramsčius: asmens laisvę bei atsakomybę, pagrindines asmens teises ir šeimą.