Mindaugas Kubilius. Kas yra lyderis, arba didžioji vertės paieška

„Mes buvome nustebę, netgi šokiruoti, kai sužinojome, koks turėtų būti lyderis, kuris galėtų perkeisti kompaniją iš geros į puikią. Tokie (good-to-great) lyderiai yra nekrentantys į akis, ramūs, santūrus, netgi drovūs.  Šie lyderiai yra paradoksalus asmeninio nusižeminimo ir profesionalios valios mišinys“ (Jim Collinsas „Nuo gero prie puikaus“).

Prisipažinkime, kad nuostata „būti nusižeminusiu“ sunkiai dera su „būti lyderiu“ ambicija. Į sėkmę orientuotas verslus žmogus, atrodo, sunkiai suderintų savyje šias dvi prieštaras. Ir vis dėl to sukluskime. Jim Collinsas yra ne koks eilinis entuziastingas lyderystės guru. Jis yra tyrinėtojas. Jo knyga „Nuo greo – prie puikaus“ (amazon.com duomenimis viena pasaulyje perkamiausių knygų apie verslą jau antrą dešimtmetį) yra kruopštaus ir išsamaus 5 metų tyrimo rezultatas, kurį atliko Jim Collinso vadovaujama 20 mokslininkų grupė.

O viskas prasidėjo nuo klausimo: kodėl vienos įmonės pasiekia puikių rezultatų ir tampa savo srities lyderės, o kitos išlieka rinkos vidutiniokėmis? Minėta mokslininkų grupė sugretino pasaulio mastu gerai žinomas (nes puikių rezultatų pasiekusias) kompanijas su vidutiniokėmis ir išsikėlė „juodosios dėžės“ hipotezę: kas nulemia reikšmingą skirtumą tarp lyginamų kompanijų? Kas slypi toje dėžėje?

Ir tyrimas atsakė: ten slypi savo lyderystės reikšmę menkinantis kuklus profesionalas.

Sutikime, kad rezultatai, o ne populiarūs įvaizdžiai įrodo, kas yra puiki lyderystė. Bet kaip yra sunku išsivaduoti iš susikurtų įvaizdžių pasaulėlio ir priimti tyrimu įrodytą tiesą. Kaip „nusižeminimas“ gali būti vienu iš puikios lyderystės veiksniu?! Emocinga atmetimo reakcija yra garantuota.

Kartą savo įžvalgomis apie religinių nuostatų įtaką verslui dalinausi garbingų verslininkų klube. Vieni klubo nariai rimtai ir tykiai klausėsi. Kiti – staiga aistringai man ėmėsi įrodinėti savo vadybos ar kitas žinias, kurios nebūtinai siejosi su aktualiai dėstoma tema. Įdomi ir įprasta detalė: dalis verslininkų ant stalo buvo pasidėję savo naujuosius iPhone‘us. Vakarų visuomenėje toks elgesys būtų laikomas nelabai mandagiu. Akivaizdu, kad mūsiškiams buvo svarbu demonstruoti savo vertę. Ir į mano aptariamus pavyzdžius apie religijos įtaką vienam ar kitam iškiliam pasaulio mastu verslininkui dalis klausytojų reagavo gan, sakyčiau, priešiškai. Mat, Dievo tema dažnam yra skausminga.

Kaip savo vertę teigiantys lyderiai (iPhone‘ų dėliojimų ant stalų būdu!) galėtų pakęsti aukštesnės jėgos dominavimą?! Kaip „kietas“ lyderis gali būti kam nors paklusnus?

Palikime emocingas reakcijas kartu su savo vertę trumparegiškai teigiančiais „kietais“ lyderiais.  Protinga būtų paklausti: kokiu būdu Jim Collinso aprašomas sėkmingiausio lyderio tipas sukuria didžiausią pridėtinę ir tuo pačiu tvarią vertę?

J. Collinso keliama „juodosios dėžės“ hipotezė mums atveria ne ką kitą, o žmogiškosios prigimties mįslę. O pastaroji mums nuaidi Antikos laikais ant Delfų šventyklos vartų iškaltu amžinai aktualiu liepiniu: „Pažink save, mirtingasis“.  

Klasikinė išmintis, priešingai nei vyraujančios „kieto vyruko“ nuostatos, mums netikėtai atveria žmogaus vertės ugdymo lobius. Brangiausių išminties perlų tarpe spindi ir „nusižeminimas“. Pabandykime tai suprasti.

„Nusižeminimą“ mes siejame su vergišku paklusnumo ir todėl atgrasiai jo kratomės.  Visgi „nusižeminimas“ nėra „nuolankumas“. Nusilenkti kažkam nėra tas pats, kas priglusti prie žemės. Angliškas žodis „humility“ kyla iš lotyniškojo žodžio „humus“ – (dirva, žemė) ir iš esmės reiškia tą patį, ką ir lietuviškasis „nusižeminimas“ – prigludimą prie žemės.

Tai kokia gi „prigludimo prie žemės“ vertė? Ar gi lyderis nesistiebia į aukštumas? Senovės išmintis, kurios veikimą šiuolaikinių lyderių praktikoje įrodė ir Jim Collinso tyrinėjimai, tvirtina, kad tvirtas stovėjimas ant žemės yra skrydžio į aukštumas pagrindas. Turbūt didžiausias ir daugiausiai žalos žmonijos istorijoje pridariusi nelaimė yra nepagrįsti lūkesčiai. Kitaip tariant – aukštos, bet tuščios svajonės. Kiek žmonių išžudyta dėl kaži kieno prisisvajotos didybės, kiek veiklų sužlugo dėl tikrovės matu nepamatuotų vizijų ir t.t.

Nusižeminimas yra savo žmogiškųjų ribų pojūtis. Tai nuostata, kuri leidžia susivokti tikrovėje ir atpažinti daiktus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Nusižeminimas yra jokiu būdu ne šliaužiojimas po kitų kojomis. Tai yra charakterio galia, kurios pagalba lyderis susitelkia į tikroviškų verčių ir galimybių atpažinimą. Būtent tokiu būdu atpažįstamas realus pagrindas ir nubraukia iliuzijas bei leidžia išsiskleisti tikroviškoms, t.y. tikrovę keičiančiom, svajonėms, jos vertę didinančioms vizijoms. Šitai senoliai vadino didžiadvasiškumu (lot. magnanimitas), apie kurį pakalbėsime kitose esė.

Kodėl aš apie tai rašau? Kažkada ryžausi pažinti save ir pažinti vertingąjį žmogaus tapsmą. Po ilgų studijų metų garbinguose universitetuose atėjo praktikos laikas. Vėliau verslo, socialinių veiklų praktikoje išbandytas žinojimas kildino dar gilesnį žmogaus prigimties ir trokštamos vertės supratimą. Taip prieš keletą metų gimė akademinis kursas, kurį it brangų deimantą šlifavau dėstydamas Vilniaus, ISM, Kazimiero Simonavičiaus universitetuose. O kažkada ateina laikas, kad subrandintas žinojimas veržiasi iš širdies prasmingo teksto forma. Šia kilnia prasme ir ketinu su Jumis dalintis.

Šaltinis: www.cezaris.lt