Alvydas Butkus. Tautinių mažumų įstatymas prilygsta diversijai

„Diversijai būtų galima prilyginti dabartinės redakcijos Tautinių mažumų įstatymo priėmimą, taip pat jo lobistų pastangas priversti Seimą jį priimti“, – tvirtino Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Alvydas Butkus, replikuodamas į vieno iš tokių lobistų, nuolatinio Lenkų rinkimų akcijos programos gynėjo Imanto Meliano straipsnį, paskelbtą Alfa.lt rugsėjo 24 d.

Vienpusiai palyginimai

Autorius tebeskirsto tautines bendruomenes į „atvykėlius“ ir „autochtonus“ arba į „lygius“ ir „lygesnius“, ignoruodamas dar ir tai, ką jau seniai įrodę mokslininkai, – kad lenkakalbė bendruomenė pietryčių Lietuvos kaimuose ir miesteliuose yra nauja, susiformavusi palyginus neseniai, XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje. Tai pirmiausia patvirtina visas pietryčių Lietuvos vietovardynas, kuris iš esmės yra lietuviškas, vadinasi, susiformavęs lietuvių kalbos aplinkoje. Lingvistinis gyventojų slavėjimas čia yra gerokai vėlesnis, nes tie patys lietuviški vietovardžiai vartojami ir slavakalbių (baltarusių, lenkų, rusų), tik fonetiškai pritaikyti prie slaviško tarimo, plg., Dzievieniški, Eišiški, Kiemiele, Ponary, Pogiry ir pan. Kai kurie vietovardžiai, pirmiausia pavardinės kilmės, yra vėlyvi, galėję atsirasti tik po to, kai susiformavo lietuviškos kaimiečių pavardės, o tai jau XVII–XVIII a. Tad šią mišrią dabartinę slavakalbę bendruomenę lyginti su Lenkijos vokiečiais, lietuviais, gudais ar kašubais niekaip neišeina nei senumo, nei kilmės požiūriu, nes tai – skirtingi dalykai: minėtosios bendruomenės ten yra senos. Vis dar tebesilaikanti lietuvių bendruomenė Seinų ir Punsko krašte atsidūrė Lenkijoje dėl Suvalkų trikampio okupacijos, įvykdytos 1919 m. Iki tol – nei LDK, nei ATR laikais – šios žemės Lenkijai nepriklausė.

Retorinis I. Meliano klausimas, „kodėl dabar „neatlietuvėja“ Lietuvos lenkai, jei tai būtų taip paprasta?“ dvelktelėjo jau atviru cinizmu – juk autorius puikiai žino, kas šiuo metu administruoja Vilniaus ir Šalčininkų rajonus. Pamėginkite Lenkų rinkimų akcijos administracijos akivaizdoje atvirsti lietuviu. Net jei toji administracija būtų lietuvių, negi I. Melianas siūlytų taikyti jiems tokias pačias priemones, kokias taikė okupacinė lenkų valdžia lietuviams 1922–1939 m.? Masiškai uždarinėti lenkiškas mokyklas? Uždrausti lenkiškas organizacijas, spaudą? Panaikinti bažnyčioje pamaldas lenkų kalba?

Kitas teiginys, kad XX a. pradžioje dalis moderniųjų lietuvių buvo lenkakalbiai, gal ir tiktų tai XX a. pradžiai, bet jokiu būdu nebetinka šiems laikams, nes dabartiniai Lietuvos lenkakalbiai save laiko ne lietuviais, o lenkais, ir netgi įsižeidžia lietuviais pavadinti. Vadovautis aukščiau minėtuoju teiginiu, pateisinant nuolaidų jiems būtinumą, negalima dar ir todėl, kad šie lenkakalbiai yra iš seno nusiorientavę (ar nuorientuoti) į kitą valstybę, į kitos valstybės vėliavą ir herbą, o integraciją į Lietuvos Respublikos visuomenę vadina asimiliacija. 

Šitai jie įrodė dar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aušroje 1990–1991 m., mėgindami steigti autonomiją iš pradžių SSRS, vėliau, kai kurių Lenkijos politikų paprotinti, Lietuvos sudėtyje. LDK laikų ir vėlesni lenkakalbiai lietuviai niekada neadoravo nei Lenkijos, nei jos vėliavos, nei herbo. Lenkija dabartinius lenkakalbius Lietuvos piliečius irgi laiko savo bendruomenės dalimi Lietuvoje: Lenkijos prezidentas, viešėdamas vasario 16 d. Vilniuje, atvirai pasakė, kad LLRA laimėjimas Seimo rinkimuose kartu yra ir Lenkijos laimėjimas. Panašiai, tik kitaip formuluodamas, LLRA traktuoja ir Lenkijos užsienio reikalų ministras.

Nutylėtos tiesos

Šiame interviu daug kas nutylėta. Pavyzdžiui, nepasakyta, kad Lenkijoje tautinės mažumos jau tesudaro tik 2 proc. gyventojų, todėl Lenkijos modelį galima taikyti tik panašaus dydžio ir panašios etninės sudėties valstybėms, bet ne Lietuvai ar Latvijai, kur tautinės bendruomenės sudaro atitinkamai 15 ir 38 proc. ir kur tos bendruomenės atvirai deklaruoja rezervatines ar net separatistines nuostatas. Beje, Lenkija dabar irgi susiduria su regioniniu separatizmu šalies pietvakariuose (Silezija), bet apie visa tai kol kas stengiamasi nutylėti. O palyginimas su JAV kalbos standartais apskritai netelpa į istorinio padorumo rėmus – JAV nuo pat pradžių buvo daugiakultūrė ir daugiakalbė imigrantų valstybė be istorinių šaknų, sudaryta visai kitokiu principu. Tačiau net ir tokioje, atrodytų, kalbiškai liberalioje aplinkoje JAV lenkai (ir Lenkija) nereikalauja ten nei valstybinių lenkiškų mokyklų, nei vietovardžių lenkiškais rašmenimis, nors lenkų bendruomenė JAV yra senesnė nei Lietuvos ir ją sudaro 10 milijonų (3,2 proc.) JAV gyventojų – tai daugiau negu ketvirtadalis dabartinės Lenkijos.

Nutylėta, kad pietryčių Lietuva nėra ištisai lenkakalbė – ji palyginti marga. Šalčininkų rajono gyventojų dauguma šneka baltarusiškai. Tad primesti tam margumynui vieno iš jo elementų diktatą nėra nei logiška, nei tikslinga, nes vis tiek bus pažeisti kitų, ne „lenkų“ interesai. Dėl to jau ėmė nerimauti kitos tautinės bendruomenės. Vadinasi, tikslingiausia laikytis principo, kad visas vienoje valstybėje gyvenančias tautines bendruomenes turi vienyti valstybinė kalba. Paradoksaliai atrodo ir tai, kad deklaruojamąjį pietryčių Lietuvos istorinį daugiakultūriškumą atkakliai stengiamasi paversti knygine lenkų monokultūra. Knygine todėl, kad ten nėra vietinės lenkų etnokultūros (tautosakos, etnografijos), nes pats lenkų etnosas ten naujas, daugeliu atvejų – pasirinktas ar primestas.

Nutylėtas Latvijos modelis. Latvijos pietrytinėje dalyje yra panaši etnolingvistinė situacija, kaip ir pas mus. Taip pat nutylėtas Estijos pavyzdys ir jos šiaurės rytų rusakalbis Narvos regionas, tapęs rusakalbiu kur kas anksčiau nei mūsiškis pietrytinis lenkakalbiu. O Latvijos modelis yra toks: visoje šalyje laikomasi valstybinės kalbos įstatymo, asmenvardžiai, vietovardžiai ir gatvėvardžiai rašomi tik valstybine kalba, valstybinėse tautinių bendrijų mokyklose 60 proc. dalykų dėstoma valstybine kalba. Nutylėta, kad Lenkija netgi giria tokią tvarką Latvijoje, o Lenkijos prezidentas, viešėdamas Rygoje, tvirtino, kad Latvijos lenkai gyveną kaip rojuje, nepaisydamas to, kad penktadalis (10 000) Latvijos lenkų net neturi šalies pilietybės. Apibendrinant, nutylėta šių Baltijos šalių patirtis integruojant, o ne segreguojant ar izoliuojant jų tautines bendruomenes. Tad į jų, o ne į Lenkijos modelį reikia orientuoti ir Lietuvą, priklausančią tam pačiam Baltijos šalių regionui.

Maskvos planų eskizas

Kartu nutylėtas Baltijos regiono destabilizavimo pavojus, LLRA glaudesni ryšiai ne su Latvijos lenkais (šie yra lojalūs Latvijai), bet su Maskvos remiamais Latvijos rusų radikalais, siekiančiais Latvijoje panašių tikslų, kaip LLRA Lietuvoje. Čia verta pacituoti vienos iš LLRA veikėjos, dabartinės viceministrės Renatos Citackos žodžius, pasakytus 2012 m. interviu rusiškam portalui „Baltexpert“: „Latvijos rusakalbių gyventojų patirtis mums buvo geras pavyzdys. Ir, sekdami jūsų pavyzdžiu, mes ketiname iškelti iniciatyvą suteikti lenkų kalbai antrosios valstybinės ar regioninės kalbos statusą.“ Į klausimą: „Gal jau pribrendo idėja sukurti kultūrinę Baltijos šalių tautinių mažumų autonomiją?“ buvo atsakyta taip: „Apie tai pas mus jau seniai kalbama. Ir jei mus palaikys jūsų latgaliečiai – rusakalbiai Latvijos (o dar jei ir Estijos) gyventojai – mes būsime visapusiškai už. Kartu apginsime savo teises. Viskas įmanoma, kai valstybė yra demokratiška (žr. http://www.baltexpert.com/2012/01/08/polak_lt/).“ Todėl Latvijos politikai nuogąstauja, kad, Lietuvai priėmus tokį Tautinių mažumų įstatymą, Maskvai bus duotas pagrindas spausti Latviją ir Estiją, kad tos sudarytų tokias pačias sąlygas saviems rusakalbiams. V. Žirinovskio nesenas paklykavimas apie galimą slavakalbės rytų Latvijos ir Estijos prijungimą prie Rusijos nėra iš piršto laužtas – telieka tik sukurti tvirtesnes prijungimo prielaidas, t. y. didesnę tų kraštų atskirtį, kokia numatyta įteisinti Lietuvos pietryčiuose. Štai kodėl šis Tautinių mažumų įstatymas gali būti prilygintas diversijai ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono mastu.

Pabaigai dar viena replika. I. Melianas leido suprasti pažįstąs Kaune „jau nejauną latvių kalbos akcentologijos specialistą“. Užuot demonstravęs išsilavinimo stoką, I. Melianas galėjo pasikonsultuoti su bet kuriuo abiturientu, ir šis būtų jam paaiškinęs, kas yra akcentologija ir kad latvių kalbai, turinčiai pastovų kirtį, ji nelabai tinka – ten nėra nei kirčiuočių, nei kokių nors savitų kirčiavimo dėsnių. Tad ir „latvių kalbos akcentologijos specialistą“ Kaune ar kur kitur jūs vargiai rasite. Kita „sensacija“ buvo I. Meliano kažkur skaitytas teiginys, kad „Livonijos vokiečiai buvo geresni latvių baudžiauninkų engėjai negu lietuvių bajorai – savų valstiečių, nes... jie nekalbėjo lenkiškai“. Gaila, nenurodė šaltinio. Ieškojau visur, bet tokio teiginio niekur neradau. Jei Livonijos vokiečiai latviams ir buvo kuo nors geresni, tai nebent tuo, kad nevertė jų kalbėti vokiškai, neskelbė latvių kalbos nei „pagoniška“, nei „chamiška“ ir bažnyčiose nekėlė muštynių dėl to, kad latviai meldžiasi ar gieda latviškai. Netgi atvirkščiai – pragmatiniais sumetimais vokiečių pastoriai patys mokėsi latvių kalbos, kad galėtų latviškai laikyti mišias, sukūrė ir tobulino latvišką raštą ir mokė jo latvius, leido latvių kalba knygas, laikydamiesi protestantiško principo, kad krikščionybę reikia diegti vietinėmis kalbomis. Iš viso to latviai tik laimėjo ir XIX a. antrojoje pusėje kartu su estais buvo raštingiausia tauta visoje Rusijos imperijoje – latvių ir estų raštingumas „vokiškose“ gubernijose siekė 90–95 proc., kitur, įskaitant ir buvusius Lenkų infliantus (Latgalą) ir Rusiją, raštingumas tesiekė 50 proc. ir mažiau.

Kalba čia niekuo dėta. LDK bajorų delegacijos vadovas Jonas J. Chodkevičius Liublino seime 1569 m. puikia lenkų kalba karštai gynė Lietuvos savarankiškumą nuo Lenkijos. Kai kurie mūsų dabartiniai istorikai ir politikai lietuvių kalba sugeba šmeižti lietuviškumą, pačią valstybę ir jos istoriją. Viską lemia ne kalba, o politiniai orientyrai bei nuostatos. Dažnai ir kitų valstybių pinigai ar dovanos jų interesų lobistams. O juk kvislingų netrūko ir netrūks jokioje pilietinėje tautoje, nes kiekviena jų turi savo periferiją.

Šaltinis: www.alfa.lt