Vladas Terleckas. Okupanto karas prieš žuvusius. Patyčių iš žuvusiųjų kvaitulys: „repertuaras“ ir tikslai (II)

Pirmąją teksto dalį galite rasti čia *** „Laidojimas“ ir tikslai „Laidojimas“ žvyrduobėse ir bulvių duobėse, šiukšlynuose, para...

Pirmąją teksto dalį galite rasti čia

***

„Laidojimas“ ir tikslai

„Laidojimas“ žvyrduobėse ir bulvių duobėse, šiukšlynuose, paraistėse, žydų kapinėse ar prie jų, šuliniuose, tualetuose buvo aukų niekinimo aikštėse tąsa. Iki tol paprastai tokiose vietose žmonės užkasdavo gaišenas. Toks „laidojimas“ žuvusiųjų buvo dar vienas būdas pasityčioti iš negyvųjų, sukelti papildomą skausmą jų artimiesiems. Visiškai nepaisyta pasaulio karų istorijos suformuotos nuostatos, kad žuvęs priešas nėra priešas, negalima niekinti jo palaikų.

Bulvių ir žvyro duobėse užkasdavo, nes stribai tingėjo naujas kasti. Mosėdyje buvo įprasta lavonus užkasti sėdomis. [104]

„Darbštesni“ buvo. „Laidojant“ šuliniuose, norėta pademonstruoti panieką žuvusiems ir aukoms. Atsisveikinimo su negyvaisiais graudulingas giesmes pakeitė kirvių, kastuvų poškėjimas. Netelpantys į senas duobes, šulinius, lauko tualetus buvo ketvirčiuojami. 1948 m. Kavarske bulvių duobėn netilpusiam partizano Jono Dagelio kūnui nukirto kojas. [105]

Per NKVD susišaudymą su partizanais žuvusio sodybos šeimininko (kitur – partizano) Juozo Dunausko „pagailėjo“: neužkasė galvos. Veiverių stribai „pristigo“ jėgų užkasti ryšininkės Rimaitės ilgą kasą, paliko ją styroti paviršiuje. [106]

Skiemonių stribai, prieš suversdami lavonus į bulvių duobę, kastuvais nukapojo rankas, kojas ir net galvas. Po to šventė „pergalę“. Jie turėję savo „duobkasį“, žmonių vadintą budeliu. [107]  Kai prireikdavę jo paslaugų, areštuodavo, o užkasus lavonus, paleisdavo. Ignalinoje sukapotus gabalais lavonus mesdavo į lauko tualetus, Jankuose – į kareivinių tualetus. Ylakiuose atkasant kapaduobes, rasti palaikai tvarte ir daržinėje išbetonuotoje duobėje sukapoti. Pandėlyje 12 partizanų sukapoti kūnai buvo įmesti į šulinį. Genės Vaitiekūnienės liudijimu, šio miestelio stribai turėjo profesionalų lavonų ketvirčiuotoją, žmonių pravardžiuotą Kapočiumi. [108] Už lavonų sukapojimą jis gaudavęs 3 d. poilsio. „Laidoti“ ir Tauragnų kunigo šulinyje. Buvusio partizano Igno Vasiulio liudijimu, 25 jo kovos draugų kūnai iš Utenos buvo nuvežti prie ežeriuko ir pakišti po ledu. [109] Kiti nurodo, kad buvę sumesti į duobę Rašėje, netoli žydų sušaudymo vietos.

Ar teigdami, kad žuvusiųjų guldymu miestelių aikštėse represinės struktūros siekė juos identifikuoti, iš dalies nepateisiname jų tokio elgesio, ar nesusiauriname okupanto tikslų. Juk atpažinimas galėjo vykti lavoninėse ar kitose patalpose, t. y. taip, kaip pasaulyje įprasta. Argi ne geresnis žuvusiųjų atpažinimo būdas būtų buvęs jų atidavimas saviškiams palaidoti?! Matyt, tai ignoruodami klystame ir klaidiname. „Eksponuojant“ lavonus norėta žmonėms įvaryti baimės, atgrasinti nuo pasipriešinimo, savų talkininkų sąmonėje skiepyti nežmoniškumą, kurstyti keršto orgijas. Nuo maždaug 1948 m. sukūrus iš kaimynų platų šnipinėtojų ir agentų tinklą, vargu ar išvis buvo reikalingas viešas atpažinimas. Matyt, juo norėta žuvusiųjų artimuosius skaudžiau pažeminti gimtųjų miestelių ar kaimų gyventojų akivaizdoje, labiau traumuoti. „Atpažinimas“ buvo ir pretekstas budeliams pademonstruoti savo visagalybę, kankinti partizanų artimuosius, juos represuoti. Pvz., prie 1945-04-09 nušauto sūnaus (dirbusio Radviliškio geležinkelio depe) Juozo Šereivos priėjusią motiną čekistas griebė už plaukų ir pradėjo daužyti galva į jo kruviną krūtinę. Kvotė: „Kas čia – Šereiva ar Porvainis?“ [110] Žibertonyse prie dviejų nušautų partizanų atvaryti tėvai už sūnų „neatpažinimą“ buvo daužomi, mušami lazdomis. [111]  1946 m. žiemą prie Skilvionių miške žuvusių partizanų atvarytus tėvus Povilinius du kareiviai suklupdė ir mušdami dideliais rimbais reikalavo pasakyti, kuris jų sūnus. [112] Ir norėdami tėvai negalėdavo atpažinti susisprogdinusių ar į miestelius atvilktų sūnų. Pvz., 1945 m. nušautas Pranas Daraškevičius-Papartis į Jiezną buvo tempiamas pririštas prie arklio kojos per 6 km. „Kelionėje“ nusimovė ir drabužiai, ir oda. [113]

Paprašiusios leidimo savo vaikus palaidoti kapinėse ar prie namų motinos išgirsdavo čekistų keiksmažodžių tiradą ir staugimą: „Mes šunų kapinėse nelaidojame!“ Stasiui Kvikliui (Skiemonių apyl.), prašiusiam leidimo palaidoti su karstais, buvo pasakyta: „Buvo liaudies priešai, užkasime kaip šunis“. [114]  Sakralines vietas – kapines, net bažnyčių šventorius – Lietuvos naikintojai buvo rezervavę sau. Bent taip atrodo pagal šykščią informaciją. K. Strazdas nurodo, kad partizanų nukauti stribai buvo palaidoti Želvos bažnyčios šventoriuje.115 Priešais Sasnavos bažnyčią laidoti sovietų kariai, stribai, aktyvistai, šalia Palangos bažnyčios – kariai. Druskininkų bažnyčios šventoriuje buvo užkasami RA kariai, žuvę kovose su vokiečiais ir partizaniniame kare. Prireikė daug ir ilgų vietos administracijos pastangų, kad jie būtų perlaidoti prie ežerėlio.116 Kiek Lietuvoje tokių kapaviečių! Blogiausiu atveju stribai buvo palaidojami kapinėse, o partizanai užrausiami netoliese už jų paraistėse. O juk pagal palaidojimus, įrašus paminkluose naujos kartos mokosi savo šalies istorijos, patriotizmo, išsiugdo savo požiūrį.

Pagrindinis okupanto tikslas buvo paslėpti savo aukas paraisčiuose, su jomis užkasti partizaninio karo istoriją, išrauti ją iš mūsų atminties. Palaikų slėpimas nebuvo čekistų, stribų saviveikla. 1946-08-17 J. Bartašiūno ir MVD 4 šaulių divizijos vado Golovkos įsakymu pareikalauta partizanų kūnus užkasti taip, kad jų nerastų „banditai“. [117] Istoriografijoje partizanų lavonų slėpimas datuojamas ankstesniais metais. Nuo tada atsirado naujas reiškinys: žuvusiųjų, mirusiųjų nuo žaizdų, bet  represinių  struktūrų  neaptiktų,  lavonų  laidojimas  slapčiomis  miškuose,  jų  artimųjų  sodybose  ir  pan.;  lavonų atėmimas ar išvogimas iš stribynų ir net išpirkimas už pinigus, papjautas kiaules. Už kyšį kai kurie stribai pasakydavo užkasimo  vietą.  Aukščiau  minėto  partizano  V.  Žukausko  lavoną  išpirko  už  500  rublių  ir  palaidojo  dėdės  namų darželyje. [118] Liudvinavo stribas, pravardžiuotas Skiedrų Jonu, „pardavė“ ant gatvės gulėjusio partizano kūną. Už tai buvo išvarytas iš stribyno. [119] Išvogti kūnai būdavo slepiami senuose kapuose. Ryšininkų paimtas Sasnavos šiukšlyne užkastas partizano Garnio kūnas buvo palaidotas po senutės karstu. [120]

Sužinoję apie slapta palaidotus, stribai išniekindavo kapus, lavonus išsiveždavo. 1945 m. gimtojo Krivasalio kapinėse Saldutiškio stribai atkasė bendrą dviejų partizanų kapą, karstus sulaužė, lavonus išsivežė į miestelį. Karstų lentos išgulėjo prie išniekinto kapo dešimtmečius, niekas jų nelietė. Gal žmonės laikė nuodėme prisiliesti prie šventvagiškos vietos? Suvalkijoje vandalai atkasė partizano Seniūno kapą, prikrovė malkų ir padegė. [121] 1946 m. Taručių kapinėse (Panemunio vlsč.) stribai atkasė supiltą partizano Danieliaus Jakulio kapą, jį atpažinę, šaudė į mirusį. [122]

1945 m. vasarą Nemunaičio vlsč. enkavėdistai užpuolė per nelaimingą atsitikimą žuvusio partizano Vaclovo Remeikos-Jockaus laidotuvių eiseną, atimtą karstą su palaikais vežiojo po kaimus, kol galop sukapojo ir užkasė pakelėje. [123]

Veždami užmuštą beginklį Stadalių stribai pametė. Apsižiūrėję grįžo, auką rado pašarvotą, išvaikė artimuosius, kūną nutraukė nuo šarvonės, pasimatavo jo batus ir švarką, žudikui tikusius pasiėmė. [124] 1945 m. vasarį stribai įsiveržė į Adžgauskų namus, išmetė iš karsto jų sūnaus Juozo, mirusio nuo sužeidimo, palaikus ir nuvežė(ę) į Butrimonis, numetė turgaus aikštėje. Literatūroje gausu panašių istorijų.

Ramybės nebuvo ir neišgriautiems kapams, juolab išdabintiems gėlėmis, vainikais, trispalvėmis. Rytais pirmas stribų, NKVD kareivių darbas būdavo žygis prie kapaviečių. Kaip pasiutę išdraskydavo, išspardydavo gėles, žvakes, sulaužydavo, sušaudydavo kryželius, plėšė vėliavėles. Įgulos vadas Savčenka nuplėštu kapą juosusiu vainiku papuošė savo brikelę ir važinėjo po apylinkes. [125]  Už tokius poelgius ne vienas kapų niekintojas sumokėjo aukščiausią kainą. 1947 m. vasarą nebepakęsdami patyčių Eržvilko partizanai užminavo 11 savo draugų kapaviečių, padėjo gėlių ir įsmeigė trispalvę. Ją traukęs milicininkas Antanas Tamašauskas išlėkė į orą. [126] 1946 m. birželį žuvusių partizanų išpuoštus kapus ilgai draskė Lekėčių stribai. Trūkus partizanų kantrybei, kapavietėje padėjo prieštankinę miną ir įsmeigė įspėjimą apie tai. Nuo galingo sprogimo ištiško Bako, Bogomolovo ir Trepkaus kūnai. [127]  Reikėjo skaityti... Prienų stribai ne kartą išdraskė 7 partizanų kapavietę Klebiškio pamiškėje. Kapavietė buvo aptverta tvorele, pastatyti skoningi kryžiai, išpuošti iš gėlių ir samanų padarytais lietuviškais ornamentais. Sprogus partizanų padėtai minai, 3 niekintojai buvo sužeisti. Kiti, įšokę į griovius, kapus apmėtė granatomis. [128] Antanavo stribas Čirvinskas du kartus sulaužė Šliurpiškio pušyne partizanų kapavietę juosusią tvorelę. Po trečio karto jį teko išbraukti iš stribų sąrašų. [129]  Būta mėgėjų sulyginti su žeme kapus. Griešių k. kapinaitėse Baltramaičio kapą stribai lygino, trypė tris kartus. Ketvirto karto nesulaukė, visiems laikams išleido iš rankų kastuvus. [130]  Didelis kapų niekintojas buvo Igliaukos stribas N. Saveljevas. Bedraskydamas liko aklas visam laikui, o trys kareiviai žuvo.

Kad partizanai neišsikastų savo draugų kūnų, stribai rengė spąstus. Pavyžupy prieš užkasant partizano Čigono kūną, prie kojų  ir  galvos  padėjo  minas.  Laimei,  vienas  minuotojų  buvo  partizanų  talkininkas  Kalinauskas. [131] Todėl  spąstai nesuveikė.

Įdomu, kad kai kurių vietovių partizanai skatino jaunimą tvarkyti kapus duodami leidimą rengti šokių vakarus.

Grįžkime prie partizanų lavonų slėpimo tikslų. Tuos laikus taikliai ir jautriai nusakė Albinas Slavickas, suteikdamas savo knygai pavadinimą „Kapai be kryžių, kryžiai be kapų“ (K., 2009). Iš tiesų, tada Lietuvos žmonės išgyveno tokią epochą. Belieka pasiaiškinti, ko tuo siekė okupantas. Sukurpti melagingą karo po karo istoriją, naikinti atmintį apie pasipriešinimo dalyvius, maskuoti žudynių mastą, silpninti jų psichologinį poveikį. Žmonių atminčiai išsaugoti reikalingi materialūs dalykai – kapai, kryžiai, paminklai, ritualai, įvairūs ženklai. Kapai pakviečia gyvuosius aplankyti juos bent per Vėlines, prisiminti mirusius, žuvusius. O kultūros istoriko J. Riuseno teigimu, prisiminimas išlaiko įvykius gyvus ir taip prikeliamas įvykių sukurtas identitetas. [132] Kapų reikšmę suprasti padeda ir Nobelio premijos laureato Alberto Šveicerio ištarmė, kad karių kapai – tai didžiausias taikos šauklys, liudijantis taikos kainą. Lietuvos atveju žodį „taikos“ tiktų keisti žodžiu „laisvės“. Krivasalio kapinėse nesupilta 1945-03-12–13 žuvusiems 14 vyrų, gretimame Šiškinių k.  – 28 partizanų atminimo ženklų. Užkasus juos ir dar 38 kovos draugus prie Švenčionių raisto (jų palaikai nesurasti) iš artimųjų buvo pavogtos 82 atminimo, maldos vietos. Išmirštant senajai kartai, trūkinėja atminties ryšiai su žuvusiais. Iš viso (Viso)  iš Lietuvos pavogta apie 68,5–73,5 tūkstančiai atminties apie okupaciją ir aukas atminimo ženklų, Kryžių kalnų kalnas. Kokio ploto būtų sakrali erdvė, kokį ji darytų psichologinį poveikį! Dėl šios vagystės nesusiformavo susikaupimo ir sakralumo erdvės. Tai padeda suprasti prancūzo Moriso Bareso duoto tokio tėvynės apibūdinimo „Tėvynė – tai žemė ir mirusieji“ giluminę prasmę.  Nepastatytus kryžius pakeitė graudžios dainos apie išniekintus Tėvynės sūnus ir dukras. Prisiminkime vienos, mažiau žinomos šiuos žodžius:

O kai paėmė nuo kietos gatvės,
Tai neparuošė  grabui lentos
Ir palaidojo į Nemunėlį,
Nes pagailėjo žemės juodos.

Ar iki tol mūsų tauta kūrė tokios tematikos dainas? Ir kada už jų kūrimą, dainavimą, kapų tvarkymą grėsė nelaisvė?!

Okupantas žinojo, ką daro, ko siekia. Antraip pvz., Skuodo apylinkėse žuvusių partizanų kūnų nebūtų vežę į Latvijos miškus užkasti. Ir kodėl slėpėjai ir šiandien tyli, prašomi nenurodo lavonų paslėpimo vietų, nebijo baudžiamosios atsakomybės už tai. Tiesa, neteko girdėti, skaityti apie atsakomybėn patrauktus „tylenius“. Peršasi išvada, kad anuomet stribai ir kiti davė priesaiką neišduoti užkasimo vietų. Bijosi atsakomybės už jos sulaužymą.

Sąmoningai ar atsitiktinai per visą sovietmetį stiprėjo palaikų slėpimas, jie iš naujo buvo išniekinami. Tai vyko ant kaulų statant namus, vandens bokštus, tualetus, tiesiant inžinierinius tinklus ir plentus, eksploatuojant žvyrynus, melioruojant pelkes, raistus. Jokių vilčių atrasti žuvusiųjų kaulus. Apie 1956 m. Jiezne ant daržinės, kur buvo užkasti partizanų kūnai, pastatė du vandentiekio bokštus. Radę kaulus, darbininkai buvo atsisakę dirbti. Bet atvežė degtinės, pagirdė ir pasibjaurėjimas negyvųjų niekinimu išgaravo.[133] Dauguose ant žmonių kaulų pastatė garažą. Tranšėją kasusius darbininkus vietos funkcionierė (vėliau ministrė) taip padrąsino: „Ko bijot?! Šunų kaulų?“ [134]

Kai kuriose naujose publikacijose šie pasibaisėtini represinių struktūrų nusikaltimai nutylimi, o gaivinama partizanų žiaurumo tema. Štai Mindaugas Pocius išspausdintoje disertacijoje (už kurią jam suteiktas mokslinis daktaro laipsnis!) vardina priežastis, dėl kurių esą „dauguma kaimo žmonių ir partizanų jų (stribų – V. T.) ypač nekentė“. [135] Prie tų priežasčių priskiria stribų dalyvavimą kovose su pogrindžiu ir trėmimuose,   žmonių suiminėjimus, žiaurų smurtavimą prieš pogrindžio dalyvių šeimas, gyventojus, jų terorizavimą, plėšikavimą, prievartinį duoklių rinkimą. „Pamiršo“ gyventojų žudynes ir tyčiojimąsi iš aukų, nors ne vieno partizano prisiminimuose nedviprasmiškai nurodoma, kad stribams pasigailėjimo neliko, kai jie ėmė viešai tyčiotis iš žuvusiųjų. Nepamenu, kurio krašto partizanai net buvo sutarę su vietiniais stribais vieni kitų neliesti. Šis istorikas rašo: „Partizanai jų (stribų – V. T.) nekentė netgi labiau už enkavėdistus.“ [136] Nemažiau nekentė ir kaimiečiai. To priežastis buvo stribų vandališkas siautėjimas prie lavonų ir niekuo nekaltų, neginkluotų žmonių žudymas. NKVD parankiniai jautė patologinę neapykantą pasirinkusiems doros, meilės Tėvynei kelią. Jie elgėsi tarsi pagal patarlę apie pikčiausiai besikandžiojantį savą pasiutusį šunį. Dėl to neliko gailesčio stribams, bent jau žiauriausiems ir kaimo žmonių širdyse. Nors iki tol anoji karta, augusi „Nežudyk“ dvasioje, buvo nepakanti žiaurumui, bet kokioms žudynėms (žydų naikinimas sukėlė tikrą šoką). 1945 m. gretimame Jovaraučiškių kaime 17-metis Saldutiškio stribukas Karnackas (jo brolis irgi stribavo) nušovė malkas kapojusį jaunuolį Šerėną, jo seserį privertė šokti su žudiku pagal patefono muziką, pasiėmė ir aukos naują kostiumą. Partizanai ėmė „medžioti“ žudiką ir kažkelintoje pasaloje jį nušovė. Tąsyk pirmą kartą mačiau besidžiaugiančius jo žūtimi tėviškėnus. Pasakojimus, perpasakojimus palydėdavo ištartini (ištartimi) „velnias gavo galą“. Pasipiktinimo taurę perpildė tai, kad į Saldutiškį nuvaryti giedotojai pamatė pašarvotą žudiką aprengtą aukos kostiumu. Ilgai ilgai įvykis buvo vis prisimenamas.

Dėl išdėstytų priežasčių okupantas pralaimėjo propagandinį, psichologinį karą, išryškino jo režimo amoralumą, antižmogiškumą. Ne visai jam pavyko raistuose paslėpti 1944–1953 m. partizaninio karo istoriją. Ne iki galo okupantui pasisekė ištrinti iš tautos atminties ir ankstesniąją istoriją griaunant senas kapines, paminklus, sušaudant ar nuverčiant kryžius ir koplyčias. Vietoje jų dygo F. Dzeržinskio biustai (pvz., Kauno karo muziejaus komplekse), paminklai čekistams, stribams ir kt. Juos darė ne tik iš lentų, betono, bet ir iš nuverstų senųjų paminklų. Garsiam Mosėdžio aktyvistui pastatė neregėto dydžio juodo marmuro paminklą. Nudaužė kryžių ir įmontavo penkiakampę skardinę. Alma Granauskienė rašė:

„Ir nerasi vietinio mosėdiškio, kuris nežinotų  apie šitą šventvagystę“, [137] t. y. svetimo paminklo pasisavinimą. Klaipėdos krašte, Palangos kapinėse (vakarų pusėje) esama nemažai sovietų karininkams pastatytų paminklų su vokiškais įrašais. Kad žmonės atmintų ir gerbtų stribus, paminklus jiems statė ir priešais bažnyčių duris (Šiluvoje). Šiluviškiai jį vadino paprastai – stribukų akmuo. [138]  Nepaisant propagandinių užrašų: „Amžina šlovė ar atminimas liaudies gynėjams“, jų kapai skendėjo žolėse. Spaudoje gėdinti komjaunuoliai už kapų netvarkymą. Tokia „pagarba“ Lietuvos teriotojams sukėlė SSSR NKVD ir NKGB įgaliotiniui I. Tkačenkai pykčio priepuolį. 1945-08-24 LKP(b) CK plenumo posėdyje jis šitaip užsipuolė Alytaus vykdomojo komiteto pirmininką Polevičių, kuris, paprašytas karinio komisariato padėti sutvarkyti „žuvusių raudonarmiečių brolių kapus, <...> plūsdamasis pareiškė: „Rusai čia daro šunybes, tai ir mobilizuokite juos, tegul sutvarko kapines“. [139]

Visu tuo norėta įteigti tautai, kad Lietuvos istorija prasidėjo tik nuo bolševikų laikų ir ji gerbia „išvaduotojus“.

(Pabaiga)

Nuorodos:

104 J. Semaškaitė. Priesaika: Jonas Semaška-Liepa ir jo bendražygiai. Vilnius, 2000, p. 378.
105 S. Kisielienė. Min. veik., p. 45.
106 J. Sajauskas. Min. veik., p. 102.
107 Tremtinys, 1992, Nr. 4.
108 APP, d. 2, kn. 2, p. 673–674.
109 LKP, 2009, d. 7, kn. 7, p. 303.
110 LKA, t. 22, p. 190.
111 S. Kašauskas. Gyvenimo paveikslai. Vilnius, 2003, p. 247.
112 APP, 1998, d. 2, kn. 1, p. 184.
113 B. Vinskienė. Min. veik., p. 37.
114 LKP, 2009, d. 7, kn. 1, p. 506.
115 K. Strazdas. Min. veik., p. 62.
116 Druskonis, 2007-06-29–07-05.
117 Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone. Klaipėda, 2000, p. 453.
118 S. Kisielienė. Min. veik., p. 103.
119 J. Sajauskas. Min. veik., p. 153.
120 G. Ilgūnas. Min. veik., p. 177.
121 Ten pat, p. 422.
122  llks.lt, 2013-05-15.
123 S. Jegelevičius. Nemunaitis ir jo parapija. Vilnius, 2002, kn. 2, p. 1148.
124 J. Sajauskas. Min. veik., p. 80.
125 S. Kisielienė. Min. veik., p. 109.
126 AŽPP, p. 497.
127 Lietuvos aidas, 2001-07-07.
128 J. Daumantas. Min. veik., p. 85.
129 J. Sajauskas. Min. veik., p. 349, 374.
130 Ten pat, p. 362.
131 Ten pat, p. 210.
132 J. Rüsen. Istorika. Vilnius, 2007, p. 329–335.
133 Lietuvos aidas, 1990-10-23.
134 Ten pat, 1990-09-08.
135 M. Pocius. Kita mėnulio pusė. Vilnius, 2009, p. 70.
136 Ten pat, p. 72.
137 Literatūra ir menas, 1989-02-18.
138 Lietuvos rytas, 1990-09-29.
139 Vakarinės naujienas, 1992-01-17.

Susiję

Vladas Terleckas 3008396238312167214
item