Grynieji pinigai nenaudingi bankams

Komercinių bankų apetitą, pasak ekspertų, galima sumažinti, tereikia politinės valios, kurios, kaip paprastai paaiškėja, neturi mūsų valdžia. Apie tai kalbamės su ekonomistu, signataru Audriumi RUDŽIU.

- Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas yra pasakęs, jog komercinių bankų įkainių reguliuoti negali. Ir jie galėtų mažėti, tik jei didėtų konkurencija tarp kredito įstaigų. Kitų priemonių nėra?

- Iš principo Lietuvos banko vadovas yra neteisus, todėl, kad norint ką nors padaryti, visada galima rasti būdų. Pavyzdžiui, dėl bankų apskaitos ypatumų beveik neįmanoma nuslėpti operacijos turinio arba pakeisti jos pavadinimą.

Galima priimti įstatymą, kuris nustatytų specialiuosius mokesčius, kad jeigu, pavyzdžiui, už komunalinius atsiskaitymus bankas ima iki 2 litų, - viskas gerai; jeigu nuo 2 iki 6 litų - jis moka 25 proc. surinktos sumos kaip mokestį; iki 8 litų jau mokėtų 50 proc., o iš tos sumos, kuri viršija 8 litus - moka 75 proc. Ir viskas. Bankas pamatys, kad jam nėra reikalo kelti kainos, nes jis valstybę šelpia. Tokiu atveju bankai pasitenkintų minimumu.

- Tai kodėl Lietuvos bankas laikosi pozicijos, jog ne viską gali padaryti?

- Todėl, kad tokia bendra ir mūsų valdžios pozicija. Tai yra atsisakyti valstybės galių, darant įtaką ekonomikai. Jeigu jau tokia politika, paprasčiausiai pasakyti, kad „mes nieko negalime“. Yra svertų, tereikia jų paieškoti. Pagaliau galima pasikviesti bankų vadovus ir pasakyti: „Mielieji, mes norėtume, kad būtų elgiamasi taip, o jeigu jūs taip nedarote, tada mes pakelsime bankų kapitalo privalomas atsargas, pavyzdžiui, iki 6 proc.“ Ir bus teisėta! Kitaip tariant, komerciniai bankai savanoriškai elgsis taip, kaip Lietuvos bankas nurodys.

1992 metais man teko Japonijos užsienio reikalų ministerijos kvietimu dalyvauti delegacijoje Japonijoje, mes ten susitikome su rimtos verslo grupės vadovais, pakvietėme juos, kad atvažiuotų į Lietuvą, o mums paprastai atsakė: Japonijoje tokius klausimus mes pirmiausia deriname su vyriausybe, jeigu ji neprieštarauja, tik tada mes imamės skaičiuoti ekonominį efektą. Dabar Lietuva kaip valstybė yra naikinama, jos galios vis siaurinamos, atsakomybės sritis mažėja, be abejo, Lietuvos bankas laikosi tokios pačios pozicijos. Tačiau esant politinei valiai ir galiai, galima daug ką sutvarkyti.

- Paslauga visada turi atitikti kokybę. Kaip dėl bankų?

- Kokia paslaugos kokybė? Pinigai arba praėjo, arba ne. Čia juk ne šaldytuvas, kur galima nustatyti įvairias energetines klases, dizainą, funkcijas ir t. t. Jeigu žmonės sutinka mokėti po 8 litus komisinį mokestį, tai ir mokės, o jei ne - randasi alternatyviosios mokėjimo sistemos. Mūsų bankų sistemoje yra nesąmonių kampelis.

- Kodėl?

- Todėl, kad žmonės, viena vertus, gali rinktis, tačiau, kita vertus, nemokėti jie pasirinkti negali. Kažkada į tą patį „Telekomą“ galėjai nueiti ir nemokamai grynaisiais sumokėti už suteiktas paslaugas, o dabar tokios galimybės nebėra. Jeigu valdžia turėtų noro, būtų galima norminiuose aktuose įrašyti paprastą dalyką: kad kiekviena buitines paslaugas teikianti įmonė turi išlaikyti grynųjų pinigų kasą, tai yra, kad pilietis už 15 litų sąskaitą už suteiktas paslaugas nemokėtų dar kelių litų bankui. Dabartinė valstybės politika naudinga valstybei ir bankams, kalbu apie perėjimą nuo grynųjų pinigų prie negrynųjų. Negrynieji pinigai matyti kaip ant delno, kontroliuoti žmogaus apyvartas dabar yra labai lengva. Taigi tai kovos su šešėline ekonomika būdas. Todėl valstybė ir siekia eliminuoti grynuosius bent jau iš didesnių apyvartų.

- O kokie sunkumai dėl to kyla žmonėms?

- Kai tu turi grynųjų, juos gali pasidėti į stalčiuką, esant juodai dienai pinigų bus. Jeigu pinigai yra negrynųjų forma, tai užtenka banko sistemai užlūžti, sugesti arba blogiau - banko veikla sustabdoma, - tai žmogus jau pinigų nebeturi. Nors turi. Bet prieiti jau nebegali.

- Kur ta riba, kiek komerciniai bankai gali kelti mokesčius už paslaugas?

- Yra riba, kurios bankai negalės viršyti. Todėl, kad žmonės pradės ieškoti alternatyvių būdų. Čia panašiai, kaip ir mokesčių sistemoje, jeigu akcizai cukrui per daug išaugdavo, atsirado sacharinas.

Šaltinis: www.respublika.lt