Jonas Volungevičius. Ne duonos kąsniais laisvė matuojama

Respublika.lt nuotrauka Šiandien kartu su visa Europa Lietuva mini Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti (iki 2009-ųjų -...

Respublika.lt nuotrauka
Šiandien kartu su visa Europa Lietuva mini Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti (iki 2009-ųjų - Juodojo kaspino diena). Ja prisimenamas Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, kuriais stalininė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasidalijo Europą ir panaikino Baltijos šalių nepriklausomybę. Rugpjūčio 23-ioji mūsų valstybei brangi ir kaip Baltijos kelio diena. O kelis šimtus lietuvių ji sugrąžina į 1987-uosius - aną rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, įvyko stebuklas. Būtent taip pirmąjį viešą laisvės siekio proveržį, akylai stebimą sovietinių represinių struktūrų, bet jų neužgniaužtą, vadina į mūsų valstybės istoriją įėjusio mitingo rengėjai ir dalyviai. Apie šį reikšmingą mitingą ir ne tik „Respublika“ kalbino vieną iš jo organizatorių Vyčio kryžiaus ordino kavalierių Joną Volungevičių.

- Net praėjus 26 metams atrodo, kad Lietuvos laisvės lygos sukviestas mitingas tiesiog negalėjo įvykti. Juk 1987-aisiais sovietinė imperija laikėsi dar labai tvirtai. Kas atsitiko, kad tądien nebuvote nutildyti, kad prie A.Mickevičiaus paminklo nuskambėjusi tiesa apie Lietuvos okupaciją ir nuotraukos su iškelta Trispalve pasiekė laisvąjį pasaulį? - .

- Ir ta diena, ir apskritai mūsų Nepriklausomybės atgavimas man yra tikras stebuklas. Tik taip galiu vertinti, nes buvau patyręs sovietinės sistemos galią. Mes ją įveikėme - atsitiko beveik neįmanomas dalykas, tad argi tai ne stebuklas?

- Koks buvo jūsų asmeninis santykis su sovietine sistema?

- Nuo 1966-ųjų iki 1970 metų praleidau Mordovijos lageriuose. Už ką? Rašėme laiškus į Latvijos ir Estijos universitetus ragindami studentus kovoti prieš sovietų valdžią. Vasario 16-osios išvakarėse mieste klijavome antitarybinius piešinius, aukštosiose mokyklose platinome atsišaukimus. Tuo metu studijavau Konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija - red. past.), dirbau - dainavau Operos ir baleto teatro chore.

Grįžusį iš lagerių po ketverių metų mane pačią pirmą dieną pasitiko Viktoras Petkus, susipažinau su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu, Juliumi Sasnausku. Disidentinė veikla vyko nuolat. Rašėme ir platinome atsišaukimus, protestavome prieš bendraminčių sulaikymus, 1979 metais išplatinome 45 pabaltijiečių memorandumą - protesto pareiškimą prieš Molotovo-Ribentropo paktą...

- Kaip subrendo planas šį juodą mūsų istorijos faktą paminėti mitingu?

- Mintis apie mitingą mums kilo Vytauto Bogušio sode, per jo žmonos Virginijos gimtadienį. Tai buvo liepą. Pokalbyje, be mūsų su Bogušiu, dalyvavo A.Terleckas, Andrius Tučkus, dar kažkas. Sprendimas priimtas, vadinasi, reikia leidimo. Sovietinė Vilniaus valdžia - miesto vykdomasis komitetas - pati to nenorėdama mums labai pagelbėjo. Jie išplatino žinią apie rugpjūčio 23 dieną vyksiantį mitingą! Nes dar prieš jam įvykstant spaudoje pasipylė šmeižikiški straipsniai. Bet leidimo, be abejo, negavome, apskritai jokio atsakymo nesulaukėme.

- O patys kaip skleidėte žinią apie būsimą mitingą?

- Tik iš lūpų į lūpas, per savo bendraminčius. Tiesą sakant, bijojome, kad ateis vos keliasdešimt žmonių, juk visus valdė baimė, prisitaikėliškumas. Su maža grupele lengva susidoroti, tad tokiu atveju mitingo tikslas - perduoti Vakarams žinią apie mūsų siekį pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą - nebūtų įgyvendintas. To reikėjo, nes čia informacijai plisti visai nebuvo galimybių, o Vakarai ją platino ir per „Laisvės radiją“, ir per Vatikano radiją... Sovietinėje erdvėje žmonių, klausančių šias stotis, vis dėlto buvo nemažai.

Kiek atėjo žmonių? Įsitvirtino skaičius, kad mūsų buvo 3 tūkstančiai. Bet, žinoma, tiek nebuvo.

- Kodėl pasirinkote aikštę prie A.Mickevičiaus paminklo, ne kurią kitą vietą?

- O prie kokio dar paminklo galėjome rinktis? Prie Lenino? (Juokiasi.) Kitas dalykas, buvo svarbu, kad mumis susidomės ir prisijungs iš pamaldų šalia esančioje Šv.Onos bažnyčioje išėję žmonės.

- Tas istorinis sekmadienis jūsų atmintyje turbūt įsirėžęs su visomis detalėmis. Pabandykite atgaminti tos dienos įvykius ir juos lydėjusias emocijas.

- Susirinkome į Šv.Mikalojaus bažnyčią. Mišių metu kunigas Stanislovas Valiukėnas turėjo paskelbti žinią apie mitingą, bet čia mūsų laukė itin skaudus praradimas. Nespėjęs atlikti savo misijos kunigas susmuko prie altoriaus ir daugiau nebepasikėlė. Tarp besimeldusiųjų buvo medikų, jie bandė gaivinti...

Netikėta kunigo mirtis vis dėlto nepakeitė mūsų nusiteikimo pareikšti tautos vardu, kad paktas yra neteisėtas, kad Lietuvai, Latvijai ir Estijai turi būti grąžinta nepriklausomybė. Iš bažnyčios, kaip ir buvome numatę, per senamiestį patraukėme prie A.Mickevičiaus paminklo. Man iki šiol nesuprantama, kodėl iškart nebuvome sulaikyti. Juk būtent taip atsitiko praėjus vos pusmečiui - minint Vasario 16-ąją toje pačioje Šv.Mikalojaus bažnyčioje mus susėmė vos tik išėjome. Bet tądien ėjome ir nuėjome. Ir kas tai valdžiai buvo pasidarę?

Atėję prie paminklo radome nedaug žmonių. Visi stoviniavo tolėliau, nedrįso prisiartinti, laukė, kas čia bus. Bet vos tik pasirodėme, mus apsupo dešimtys, šimtai žmonių. Kaip ir tikėjomės, po pamaldų Šv.Onos bažnyčioje prisijungė nemažai tikinčiųjų.

- Koks buvo mitingo scenarijus? Kas kūrė tądien nuskambėjusių kalbų tekstus, rikiavo, kas po ko kalbės?

- Dėl leidimo pas miesto valdžios atstovus vaikščiojusiam A.Terleckui buvo prigrasinta, kad jis nekalbėtų. Tad buvome sutarę, kad jis pasistengs patylėti. O visa kita vyko spontaniškai. Pirma kalbėjo Nijolė Sadūnaitė, paskui Robertas Grigas, Petras Cidzikas... Nemanau, kad kas nors iš anksto buvo pasirašęs tekstą.

Atsimenu, kad prasidėjus kalboms įvyko lūžis. Patikėjome, kad mums pavyko, apėmė euforija - pergalės jausmas. Baimės, kuri persekiojo iki pat tos akimirkos, nebeliko. Ne dėl savęs bijojome, o kad nebus leista įgyvendinti savo plano, kad mums sutrukdys, sužlugdys.

Mitingas truko apie valandą. Paskui kartu su atvažiavusiais mūsų palaikyti latviais visi nuvykome pas A.Terlecką. Buvome labai laimingi. Juk ruošiantis mitingui mažai kas tikėjo, kad mums pavyks. Žinojome, kaip ta santvarka sugeba susidoroti su žmonėmis.

- Ar tiesa, kad vienam iš mitingo dalyvių dėl šventos idėjos teko aukoti net asmeninę laimę?

- Taip, prie mūsų prisijungė ir būrelis žmonių, tą savaitgalį turėjusių švęsti V.Bogušio jaunesniojo brolio vestuves. Bet jos neįvyko. Nuotaka - ji buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komitete dirbusio Vladimiro Beriozovo dukterėčia - neatvyko į santuokų rūmus. Jaunajam buvo iškeltas ultimatumas: arba jis įkalba savo brolį nedalyvauti mitinge, pasmerkti jį „Tiesoje“, arba vestuvių nebus.

- Atsipeikėjusi valdžia griebėsi represijų - daug kas prarado darbus. Ar pats nukentėjote?

- Na, palyginti su tuo, ką padarėme, represijos nebuvo didelės. Tarkim, grįžęs iš lagerio pusmetį negalėjau gauti darbo. O po mitingo - tyla. Dauguma buvo tampomi, svarstomi. O Dailės kombinate, kur dirbau, niekas manęs nejudino. Gal tiesiog neatsidūriau saugumiečių fotoobjektyvų taikiklyje?

- O gal sovietinė galia 1987-aisiais jau buvo pradėjusi silpnėti?

- Pačioje Rusijoje šiokiu tokiu laisvėjimu jau dvelkė, o Lietuvoje tų vėjų mes dar tikrai nejautėme. Mūsiškiai režimo sergėtojai visada stengdavosi ir persistengdavo, buvo itin uolūs. Bet organizuojant mitingą besikeičianti situacija Rusijoje, mums, be abejo, įkvėpė drąsos.

- Kaip įvertintumėte mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo reikšmę prabėgus daugiau nei ketvirčiui amžiaus?

- Tai buvo vienas svarbesnių įvykių mūsų laisvėjimo kelyje. Pralaužėme ledus. Šis mitingas, po pusmečio - Vasario 16-osios minėjimas, bananų balius. Žmonės įgavo drąsos, pamatė, kad jų jau nei sodina, nei į lagerius veža. Padarėme savo darbą, paskui, Sąjūdžio laikais, jį jau darė kiti - mums buvo pasakyta, kad esame per daug radikalūs.

- Kaip manote, kodėl vis dar yra besiilginčių anų laikų, net jaunosios kartos atstovai kartais sako, kad anuomet buvo geriau, nors patys neturi asmeninės sovietmečio patirties?

- Ir aš valdžia esu nusivylęs. Bet tik ne laisve, ne nepriklausomybe. Gaila, bet atskirtis tarp valdžios ir žmonių, tarp turtingųjų ir grupių vis didėja. Ir nėra jokių valdžios pastangų to sustabdyti. Kaip suprasti tai, kad net krizės metu turtingųjų pajamos padidėjo?

Jeigu laisvė būtų išmatuojama pinigais, materialine gerove, ir aš galėčiau sakyti, kad sovietiniais laikais gyvenau geriau negu dabar. Dirbau Dailės kombinate, buvau tautodailininkas ir mano pajamos buvo didesnės negu, tarkim, kai prieš dešimt metų buvau Vilniaus apskrities viršininko administracijos Kultūros skyriaus vedėjas. Su dabartine pensija nė nelyginu. Viskas, ką dabar turi mano šeima, - iš sovietmečio. Tada ir butą, ir garažą pasistačiau, nusipirkau automobilį, sodą. Ir nevogdamas! Net KGB atvažiuodavo į Dailės kombinatą, tikrindavo, prie kokių operacijų, su kokiomis medžiagomis aš dirbu. Ieškojo, gal vagiu, kad galėtų įkišti už grotų. Bet aš viską užsidirbau sąžiningu triūsu. Ir materialiai gyvenau tikrai labai gerai.

Bet sotumo jausmas ir laisvė - visiškai skirtingos kategorijos. Laisvė pinigais nematuojama.

O žmonių nusivylimas irgi parodo, kad gyvename laisvoje šalyje. Dabar mes matome daug neteisybės, o sovietmečiu ji buvo nuo mūsų slepiama - apie viską buvo meluojama, buvo viskas gražu - nei nužudymų, nei vagysčių.

- 1987-ųjų rugpjūčio 23-iąją bijojote, kad susirinkti žmonėms neleis baimė ir prisitaikėliškumas. Ar šių dienų visuomenė to jau yra atsikračiusi?

- Ne. Žmones tebevaldo baimė. Kiekvienas nuo ko nors priklauso - ar nuo valstybinio, ar nuo privataus darbdavio. Išreikšti protestą rizikinga, tenka taikstytis ir tylėti, kad neprarastum darbo ir panašiai. Kitas dalykas, mes neturime normalių profsąjungų, jos negina žmogaus, bet dairosi į valdžią. O profsąjunga nuo valdžios, nuo partijų turi būti nuošaly. Žmogui būtų daug lengviau reikšti savo nuomonę, jei ne jam pačiam tektų gintis, o jis būtų ginamas profsąjungos.

O ginti savęs mes vis dar neišmokome. Visi keikia valdžią, nepatenkinti, bet pakviesk ateiti ir išreikšti savo nuomonę - ne, tegul eina kiti. Todėl mes nieko ir negalime pasiekti.

Parengė Jūratė Kiliūlienė

Šaltinis: www.respublika.lt


Susiję

Jonas Volungevičius 2216284968692121646
item