Edvardas Kriščiūnas. Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje (III)

Antilietuviška kosmopolitinė Lietuvos istorijos doktrina - tai tik vienas iš lietuvių tautos  nutautinimo veiksnių. Lietuvos kosmopolitizacijos tikslas yra sugriauti lietuviškąją kultūrą, tuo pačiu naikinti lietuvių tautą, o Lietuvoje gyvenančius lietuvius ir kitų tautų gyventojus paversti nauja kosmopolitine bendrija - europiečiais. JAV mokslininkai  nutautinimą vadina akultūracija, savos tautinės kultūros atmetimą ir kitos kultūros perėmimą. Tam tikslui kuriama naujoji europietinė tapatybė. O kol ji kuriama, smarkiausiais tempais vykdomas lietuvybės naikinimas kaip paruošiamoji sąlyga europinės tapatybės įsigalėjimui.      

Dabartinės Lietuvos didžioji elito dalis: stambieji verslininkai, oligarchai, valdžios aukščiausi pareigūnai, prezidentas, didžiųjų politinių partijų vadovai, žurnalistai, šoumenai, politologai aktyviai ar pasyviai prisideda  prie  Lietuvos nutautinimo, dorovinių tautos vertybių griovimo ir naujos europinės  kosmopolitinės tapatybės kūrimo. Filosofas A. Šliogeris taikliai pastebi: „ mūsų televizija – nusikalstama. Tai yra Lietuvos, tautos, visų moralinių pagrindų naikinimas... Kas dirba Lietuvos televizijoje? Visokie Valinskai, Ramanauskai, Zvonkės... Padugnės. Nešvankybių paradas. Be to, negabūs. Jei tauta būtų išsaugojusi savigarbos, moralinės sveikatos likučius, turėtų reikalauti drakoniškos cenzūros. Vaikai pradeda žiūrėti televizorių nuo dviejų - trejų metų. Jie neturi saugiklių, todėl yra totaliai pažeidžiami. Grynai fiziologiniai dirgikliai pavojingi ir kita prasme: jie tiesiogiai veikia, dirgina instinktus, palikdami tuštumą. Ją reikia kažkuo užpildyti. Atsiranda svaigalai, kvaišalai, jau nekalbant apie imperatyvus, sklindančius iš ekrano: grobk, plėšk, prievartauk, žudyk.“

Žmogaus sielos esmę atskleidžia jo vartojami žodžiai. Lietuvos elito nutautėjusią sielą įtikinamai atskleidžia tie jų žodžiai, kuriais jie kreipiasi į viešumą. Kreipiniai „gerbiami Lietuvos žmonės“,  kuriais į mus kasdien kalba įvairių žiniasklaidos priemonių naujojo Lietuvos elito dauguma, nebematanti  Lietuvoje lietuvių tautos. Darius Kuolys bando lietuviams primesti kitą antilietuvišką  kosmopolitinį naujadarą – Lietuvos tauta. Elitas bijosi ir vengia vartoti sąvokas “tėvynė”, “patriotizmas”. Elitui tėvynė tampa preke: išparduodamos Lietuvos įmonės, o Vytauto Landsbergio ir Gedimino Vagnoriaus valdymo laikais sugriovus Lietuvos ūkį, šimtai tūkstančių tėvynainių netekę darbo, vejami skurdo buvo priversti išvykti į užsienį. Didžioji Lietuvos emigracijos dalis buvo ekonomiškai priverstinė. Tauta neišsivaikščioja, kaip rašo Romualdas Ozolas, bet vyksta priverstinė emigracija, o tos prievartos veiksniai – darbo praradimas ir skurdas. Liertuva prarado 0,5 milijono savo tautiečių. Tauta neteko darbingiausių žmonių.

Gerokai nutautėjęs Lietuvos elitas formuoja naują ideologiją. Žymieji jos propagandistai Darius Kuolys, Leonidas Donskis, Vytautas Ališauskas ir kt. postringauja apie Lietuvoje kuriamą atvirą pilietinę visuomenę. Ši pilietinė visuomenė yra be lietuviškojo turinio, tai – kosmopolitinės visuomenės sinonimas.

Kosmopolitų vartojamas kreipinys “Lietuvos žmonės” bei raginimai kurti pilietinę visuomenę labai primena sovietnės okupacijos metus. Sovietinės valdžios pareigūnai vengė vartoti kreipinį „lietuvių tauta“, vietoj jo sakydavo „tarybinė liaudis“, „tarybiniai piliečiai“. Šie oficialūs sovietmečio kreipiniai turėjo aiškią ideologinę prasmę - nutautinti Sovietų Sąjungoje gyvenusias ne rusų tautas ir sukurti betautę kosmopolitinę visuomenę. Dabar Lietuvoje vyksta panašus kosmopolitizacijos procesas.

Lietuvių tautos vidurinioji ir vyresnioji kartos gerai prisimena sovietinius laikus, tautos rusinimą ir sovietinimą. Ta tautos dalis išsaugojo lietuvišką gyvybę, atsispyrė rusinimui. Ji įgavo tautinio atsparumo prieš sovietinę kosmopolitizaciją. Dabar šis viduriniosios tautos dalies atsparumas praverčia ginant ir saugant lietuvybę nuo moderniojo kosmopolitizmo. Viduriniosios ir vyresniosios kartos lietuvių inteligentai pirmieji suvokė klastingos šiuolaikinės vakarietiškos kosmopolitizacijos kėslų pagrindinius vykdytojus.

Modernioji kosmopolitizacija labiausiai pavojinga tautos jaunimui, kurio tautinei savimonei neleidžiama susiformuoti. Lietuvos kosmopolitizacija finansuojama iš Sorošo fondo („Respublikos“ duomenimis, Sorošo fondas Lietuvoje disponavo 200 milijonų dolerių). Šio fondo atstovas D.  Kuolys, tapęs Švietimo ministru, pašalino iš Lietuvos švietimo sistemos tautinį auklėjimą, paliko tik pilietinį, o pilietiškumo esmė – būti paklusniu Lietuvą valdančio oligarchų klano baudžiauninku.

Apie Lietuvoje metodiškai vykdomą lietuvybės naikinimą prakalbo ir iškilūs lietuvių senosios kartos išeivijos veikėjai. Pirmasis pranašiškai apie būsimą vakarietišką Lietuvos kosmopolitizaciją įspėjo Lietuvos politinis genijus prelatas Mykolas Krupavičius dar XX a.  aštuntame dešimtmetyje. Jis susidūrė su JAV gyvenančiais liberalais kosmopolitais, susibūrusiais į „Santaros - Šviesos“ organizaciją (jai priklausė ir Valdas Adamkus, kuris vėliau kosmopolitinių jėgų buvo deleguotas į Lietuvos prezidentus). Prelatas M. Krupavičiaus pranašiškai perspėjo mus šiais žodžiais: „Jeigu sovietinis okupantas smaugia lietuvių tautą plienine kruvina pirštine, tai modernieji liberalai kosmopolitai smaugs lietuvybę ir krikščionybę rafinuotai baltomis pirštinėmis“.

Kitas lietuvių išeivijos veikėjas Bronius Nainys, sunerimęs dėl kosmopolitizmo įsigalėjimo Lietuvos viešajame gyvenime, ragino lietuvius vienytis ir ginti lietuvybę. B. Nainys 2007 m. paskelbtame straipsnyje „Lietuvių tautos naikinimas - planingas“ rašo apie tai, kad didžiausio Lietuvos dienraščio vadovybė 2007 m. liepos 19 d. vedamajame straipsnyje atvirai propaguoja lietuvių tautos sunaikinimo tikslus. Šiame „Lietuvos Ryto“ straipsnyje rašoma: „Stipri ekonomika ir klestinti visuomenė ar senstanti ir patirianti socialinius kataklizmus Lietuva? Tautinis gyvumas ar atvira margaspalvė savimi pasitikinti visuomenė?“ Anot B. Nainio, iš tų klausimų skaitytojui tampa aišku, kad Lietuva suklestės tik sukūrusi margaspalvę visuomenę, tik atmiešus lietuvius kitataučiais... Tai sovietinio okupanto sukurto plano tąsa, kurią finansiškai parėmė „Respublikos“ dienraščio demaskuotas Sorošo fondas, išskyręs Lietuvos kosmopolitizacijai 200 mln. dolerių.

B. Nainiui antrina ir kiti išeivijos veikėjai: V. Bražėnas ir Z. Rekešius. Pastarojo teigimu, vakarietiškojo globalizmo voratinklis naikina tautines vertybes, formaliai išlaikant valstybingumo ir tautinio suverenumo atributiką. Tai panašu į žaidimą etnografiniais ir muziejiniais reliktais. Panašiai elgėsi ir sovietų valdžia su ne rusų tautomis. Lietuvių tautai ruošiamas Havajų tautelių likimas. Kai visuotinai bus atmesta lietuviškoji kultūra ir įvyks visiškas įsiliejimas į amerikietišką gyvenimą. Dabartinė lietuvių tautos padėtis blogesnė nei sovietmečiu. Anuo metu okupantai nepajėgė primesti tautai menkavertiškumo komplekso, nes lietuviai jautėsi pranašesni už juos okupavusius rusus. Šiuo metu grėsmė mūsų tautinei sąmonei ateina iš Vakarų. Tam kosmopolitizacijos vykdytojai ir ragina mus kurti atvirą visuomenę, pripažinti seksualines mažumas kaip kultūrinę normą. Galiausiai per kuriamą atvirą visuomenę ir kosmopolitinę tapatybę Lietuvai daroma žala ir jos padariniai yra šiurpūs. Neigaimos dvasinio tautinio genocido pasekmės jaučiamos visose gyvenimo srityse. Nyksta tautinis solidarumas, įsigali įtakingų Lietuvos veikėjų nežabota savivalė, gobšumas, girtuokliavimas, visuomeninė apatija, žmonių neviltis. Nutautinimo žalą tautai yra giliai analizavę Lietuvos mąstytojai Vydūnas, S.Šalkauskis, A.Maceina, J.Girnius ir kiti.

Vydūnas, matęs Vokietijos imperijoje gyvenusius Mažosios Lietuvos lietuvius, pastebėjo, kad tėvynę išdavę ir suvokietėję lietuviai praranda dorą, smunka moralė, didėja girtuoklystė, jų ūkinis pajegumas mažesnis nei lietuvybei ištikimų lietuvių. S. Šalkauskio teigimu, asmuo tampa kultūringu tik savo tautoje. Nėra kultūros apskritai, yra tik tautinių  kultūrų visuma. Tautos kultūra padeda asmeniui suvaldyti jo prigimtyje slypintį gyvulį. Todėl tautinę kultūrą praradęs asmuo netenka galios suvaldyti savo gyvuliškus instinktus. Taigi tautos iškilieji mąstytojai taikliai įžvelgė asmens nutautėjimo padarinius. Nutautinimas veda prie asmens sugyvulėjimo ir sužvėrėjimo. Kosmopolitizacijos pasekmes visuomenei tiksliai nustato statistikos mokslas. Statistiniai faktai skelbia: lietuvių tautos būklė katastrofiška, Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje tarp Europos Sąjungos šalių pagal moksleivių agresyvumą, ekonominį išnaudojimą, girtuokliavimą, emigraciją, savižudybes.

Kiekvienas lietuvis savo sielos gilumoje turi apsispręsti: likti ištikimu tėvynei ar išduoti ją. O apsisprendus už tėvynę, tautą, ją ginti. Abejingumas gimtajai tautai – tai irgi savotiška išdavystė. Lietuvio pareiga saugoti lietuviškąją gyvybę ir tikėti lietuvių tautos genijumi. Tikėjimas gimtąja tauta – viena gražiausių dorovinių žmogaus sielos vertybių, darantis jo gyvenimą prasmingesnį, kūrybiškesnį ir laimingesnį.

Išvados

1. Lietuvių tautos kosmopolitizacija šiuolaikinėje Lietuvoje kelia vis didesnį pavojų lietuvybei. Kosmopolitizmas griauna pamatinius lietuvybės pagrindus: gimtąją kalbą, tautines tradicijas, žaloja tautos istoriją ir savimonę. Įžymaus JAV mokslininko P. Bjukeneno duomenimis, kosmopolitinės jėgos veikia Vakarų civilizacijos valstybėse, todėl Europos valstybės, ypač Prancūzija, imasi ryžtingų priemonių nacionalinėms kultūroms apsaugoti. Tenka konstatuoti, kad Lietuvos valdžia nereaguoja į šiuolaikinio kosmopolitizmo iššūkius ir negina lietuviškokios kultūros.

2. Lietuvos kosmopolitinės istorijos doktrinos atstovai: E. Gudavičius, A. Bumblauskas, A. Nikžentaitis bei jų pasekėjai D. Baronas, N. Putinaitė siekia tautinio atgimimo metu sukurtą lietuviškąją istoriografiją pakeisti kosmopolitiniu Lietuvos istorijos modeliu.

3. Kosmopolitinė istorijos doktrina nubūtina ir nulietuvina tėvynės istoriją. Pagal kosmopolitinę dokrtiną lietuvių tauta nėra savitas istorijos veiksnys, savosios istorijos kūrėja. Lietuvos istorija tėra tik menkavertis ir antrarūšis priedas prie Europos istorijos. A. Bumblausko teigimu, lietuvių tauta neturi savosios kultūros, todėl negalinti būti savarankišku istorijos subjektu. Kosmopolitinė doktrinos atstovų teiginiai primena sovietinius laikus, kai Lietuvos istorija buvo vertinama kaipRusijos istorijos priedas.

4. Lietuvai pavojingiausias kosmopolitinės doktrinos bruožas – nihilistinis požiūris į gimtąją istoriją. Nihilizmas kursto panieką lietuvių tautai, jos praeičiai, kadangi tautos istorijose mato vien klaidas, išdavystes, nuolatinį Lietuvos kultūrinį atsilikimą. Iš to seka: jeigu tautos praeitis yra niekinga, tokia yra ir lietuvių tauta. Nihilizmas nemato didingų tautos istorijos momentų, kultūrinių laimėjimų, heroiškos kovos už laisvę. Dažnai istorikai nihilistai ciniškai tyčiojasi iš garbingų Lietuvos istorijos veikėjų.

5. Gimtosios istorijos paskirtis – ugdyti tautos savimonę, perteikti reikšmingas vertybes, ugdyti meilės jausmus savo tėvynei, puoselėti asmenines ir visuomenines dorovines vertybes. Todėl istorikui, gerbiančiam tėvynę, privalu likti ištikimam lietuviškajai istoriografijai, kurią kūrė S. Daukantas, Z. Ivinskis, A. Šapoka, V. Merkys ir daugelis kitų. Tai įpareigoja ir 4-asis Dekalogo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“, kuris apima pagarbą ir ištikimybę savo tėvynei.

(Pabaiga)

Šaltinis: www.slaptai.lt