Alvydas Medalinskas. Ar „Wilno nasze“ yra tik nekalta frazė?

Praėjusią savaitę Poznanės kunigas Edas Jaworskis pasakė žodžius, kuriuos iki šiol nedrįsta ištarti aukšti Lenkijos valstybės politikai, diplomatai, lenkų kunigai Lietuvoje ar Lietuvos lenkų inteligentijos atstovai.

Šūkis „Wilno Nasze“, kurį skandavo lenkų futbolo sirgaliai ar futbolo chuliganai ( pavadinkime taip, kaip mums geriau atrodo), atvykę į Vilnių praėjusią savaitę stebėti rungtynių su Vilniaus „Žalgiriu“, nėra toks nekaltas, kaip bandoma pateikti. E.Jaworskis sako, kad, kai pamatė šį tautiečių elgesį Lietuvos sostinės gatvėse jis iš pradžių negalėjo patikėti savo ausimis ir akimis, o po to jam tiesiog užvirė kraujas. O, kaip turėjo virti kraujas mums, Lietuvoje?

Juk, matyt, daugelis iš mūsų norėtų matyti Lenkiją draugiška kaimynine valstybe, o Lietuvos lenkus – lojalia mūsų valstybei tautine bendruomene, kaip ir kitos, kurios gyvena Lietuvoje. Bet mes nuolat girdime informaciją apie, kad atsiranda analogiški užrašai minėtam šūkiui tiek Vilniuje, tiek ir Pietryčių Lietuvoje. Tame tarpe ir Lietuvos lenkų mokyklų suoluose. Ir daugelis tarsi susitaikė su tuo. Et, sako, ką čia kreipsi dėmesį: kvailioja. Ko tik negali kas prirašyti, parėkauti. O kunigas iš Poznanės klausia: kas turi atsiprašyti Lietuvos už įžeidimą. Iš tikrųjų, kas? Ir kodėl tai vyksta?

Juk neteko girdėti, kad lietuviai rodydami rūpestį tautiečiais Lenkijoje šauktų, jog Punskas ar Seinai yra mūsų. O šie asmenys, atvykusieji į mūsų šalį savo šūkaliojimais reiškia teritorines pretenzijas Lietuvai ir kalba apie mūsų sostinę, kaip savo miestą.

Bet tokie pašūkaliojimai, o ir užrašai nesvetimi ir kai kuriems Lietuvos lenkams. Todėl, kad jie vis dar neretai auklėjami, kaip, teisingai sakė rašytojas ir kultūrologas Vytautas Rubavičius, kaip politinė Lenkijos, o ne Lietuvos tauta. Netrūksta ir lenkų kunigų, lenkų inteligentijos atstovų, tame tarpe mokytojų, kurie jaučia, kaip pareigą auklėti Lietuvos lenkus meilės ir pagarbos Lenkijai, o ne Lietuvai dvasiai. Ar nemato, kaip tai žeidžia lietuvius Lietuvoje, nors jauni Lietuvos lenkai dažnai moka lietuviškai.

Požiūris, kad auklėti už Lenkijos ribų gyvenančius lenkus reikia lojalumo Lenkijai, o ne tose valstybėse, kur jie gyvena dvasia negimė tik pačioje Lietuvoje. Analogiškų pavyzdžių galime matyti ir Ukrainoje, kur dabar įsižiebė rimtas konfliktas su Varšuva dėl tendencingo dviejų šalių ir tautų istorijos interpretavimo. Visa tai yra pasekmė gerai finansuojamos valstybinės Lenkijos politikos. Ypač ji aktyvi kraštuose, kurie buvo didžiojoje Lenkijoje. Tokia politika Lenkijoje yra vadinama Jogailaičių politika.

Bet lietuviai juk nepuola skiepyti lojalumo Lietuvos valstybei visoje teritorijoje, kur tik buvo nusidriekusi Lietuvos didžioji kunigaikštystė. Kodėl tai daro Lenkija? Ar pagalvoja ši valstybė ir kai kurie jos radikalūs politikai apie mūsų valstybių piliečių jausmus, kuriuos ji žeidžia. Pagaliau, ar susimąsto, kad XX amžiaus pirmojoje pusėje politika kurti didžiąją Lenkiją neatnešė nieko gero Lietuvos-Lenkijos santykiams ir tik tamsus šleifas lydėjo siekius kurti didžiąją Jugoslaviją XX a. pabaigoje. Kodėl tada tylima dabar, kai vis garsiau skamba šūkiai Lietuvos ir Ukrainos atžvilgiu kurti didžiąją Lenkiją. Nes ką gi kito reiškia šūkiai ar užrašai, kad Lenkijos yra Vilnius ir Lvovas.

O kunigas iš Poznanės priminė dar tragiškesnę: didžiosios Vokietijos kūrimo istoriją. Žmogus gerai pažįstantis Vilnių ir besirūpinantis Rasų kapinėmis, pasiūlė Lenkijos lenkams pagalvoti, kas būtų, jeigu, pavyzdžiui Vroclave, mieste, kuris priklausė Vokietijai, šios šalies futbolo sirgaliai trauktų: „Deutschland Deutschland uber alles?“

Pridurčiau nuo savęs, o, jeigu tokias dainas ir, pavyzdžiui šūkį: tai ne Gdanskas, o Dancigas imtų šaukti ne tik sirgaliai? Jeigu ir Vokietija imtų auklėti savo tautiečius Lenkijoje meilės ir pagarbos, lojalumo Vokietijai, o ne Lenkijai dvasia? Kas tada? O, jeigu dar ir Vokietijos Bundestagas ar jo komitetas priimtų kokią nors specialią programą, kuria remiantis imtų suteikti Lenkijos vokiečiams, pavyzdžiui, Vokiečių kortą, panašią į Lenkų kortą, kurią Varšuva dalina Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje už... lojalumą Lenkijai? Gal tada tai jau lenkams nepasirodytų tik nekalta politika?

Nepaisant daug dešimtmečių trunkančios taikos Europoje pasaulis nėra toks stabilus, kaip kam nors gali atrodyti. Taip, buvimas kartu Europos Sąjungoje ( ES) leido išvengti kruvinų konfliktų tarp kaimyninių tautų, tačiau dabar juk kalbama apie rimtą ES krizę. O ir Lietuvoje netrūksta norinčių ES žlugimo, nesusimąstant kas būtų po to. Kaip ten bebūtų, visiems reikia pagalvoti, kokias pasekmes neša politika, kuria yra skatinama nepagarba tautiečių tai valstybei, kurioje šie dabar gyvena.

Nežinau, ar po lenkų fanų elgesio Vilniuje bus atsiprašyta Lietuvos, kaip tai kvietė daryti Poznanės kunigas Edas Jaworskis. Tačiau norėtųsi, kad jo žodžiai būtų bent išgirsti.

Nedrįstu spėti, ar įžeidžiantys Lietuvą šūkiai vėl neskambės per rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu“ šią savaitę Poznanėje. Bet būtų gerai, kad atsakingi už kurstymą šių aistrų pagalvotų apie pasekmes. O atsakingų matome ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Šaltinis: www.lrytas.lt