Audronė Simanonytė. Homoseksualizacijos schema: ką turėtume žinoti?

Pamąstymai, gėjams žygiuojant centrine Vilniaus gatve  ir homoseksualizmo biblija vadinamą knygą “After the Ball” perskaičius.

Nors jau kuris laikas gyvenu Amerikoje, toli gražu nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie mano, kad Lietuva visko turi mokytis iš Vakarų. Kaip tik atvirkščiai. Turime labai daug gero, tik reikia pasistengti visa tai išsaugoti. Tačiau kalbant apie homoseksualų judėjimą, pasimokyti mums tikrai reikėtų, nes apie tai Lietuvoje  informacijos - labai mažai.

Imkime pavyzdžiu Ameriką. Šia tema ji galėtų papasakoti daug įdomaus. Visų pirma todėl, kad būtent čia 1969 m. nuo riaušių Niujorko „Stonewall“ bare oficialiai prasidėjo taip vadinamas „gėjų teisių“ judėjimas. O antra, būtent Amerikoje buvo sukurta schema, kaip krikščionišką, tradicinių pažiūrų visuomenę (kokia Amerikoje ji iki tol buvo) pakeisti taip, kad jai homoseksualizmo filosofija pamažu pasidarytų priimtina. 

Turbūt ne man vienai, stebint gėjus, kyla klausimas: „Kodėl jie taip keistai elgiasi? Kodėl savo intymias paslaptis neša į viešumą? Kodėl visus kaltina diskriminacija, o toleranciją bando brukti per prievartą?” Ir pan.  Šiandien mano rankose -  knyga, kurioje galima rasti atsakymus į šiuos klausimus. Tai  amerikiečių Marshall Kirk ir Hunter Madsen bendras darbas „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“ („After the Ball: How America Will Conquer Its Fear and Hatred of Gays“, 1990). Ši knyga netgi vadinama homoseksualizmo biblija, o joje pateikiamas nuoseklus planas, kaip homoseksualizuoti tradicinių pažiūrų visuomenę. Skaitant knygą supranti, kad, pasirodo, iš tiesų gėjai viešumoje nieko nedaro „šiaip sau“. Klystame tie, kurie manome, kad tegu jie sau mitinguoja, nieko tokio – pamitinguos ir nustos. Nenustos. Gėjai „dirba“ pagal formulę: kiek įmanoma stumti homoseksualumą į viešumą, pasistengti nutildyti opoziciją ir galiausiai – pakeisti visuomenę. ”Patenkinkit mūsų reikalavimus, ir mes tuojau pareikalausime dvylikos kitų. Kuo daugiau reikalavimų jūs patenkinsit, tuo daugiau mes reikalausime,”- sakė žymus Naujosios Kairės aktyvistas Jerry Rubin.  

AIDS ir ... 500 sekso partnerių?! 

Pradžiai - trumpa šios knygos priešistorė. Kaip rašo amerikiečių žurnalistas D.Kupelian savo garsiojoje studijoje “The Marketing of Evil: How Radicals, Elitists and Pseudo-Experts Sell Us Corruption Disguised as Freedom” (“Blogio marketingas: kaip radikalai, elitistai ir pseudoekspertai parduoda mums korupciją kaip laisvę”), po Stonewall riaušių susikūręs “gėjų teisių” judėjimas,  atsiradus AIDS, patyrė baisų nokautą. Plačiosios visuomenės akyse AIDS buvo homoseksualų liga. Netgi pirmasis oficialus jos pavadinimas buvo GRID – “Gay related immunodeficiency disease” (su gėjais susijusi imunodeficito liga). Tik vėliau, įsikišus judėjimo aktyvistams, šis pavadinimas buvo pakeistas į politiškai korektišką AIDS - “acquired immune deficiency syndrome” – įgytas imunodeficito sindromas. 

Tačiau nepaisant, kad ligos pavadinimas buvo pakeistas, visuomenė jos pagrindinio nešėjo neužmiršo. Požiūris į gėjus pasidarė toks, kad atrodė, jog homoseksualų judėjimas greitai žlugs. Jau buvo  žinoma, kad AIDS plinta ne tik lytinių santykių metu, bet ir per kraują, seiles ir t.t., todėl masiškai sergantys homoseksualai tapo tiesiogine grėsme visuomenei. 

Be to, žmonėms ėmus labiau domėtis, kodėl būtent gėjai taip lengvai užsikrečia šia liga, atsirado mokslinių darbų, kurie  atvėrė duris į kruopščiai slepiamą gėjų seksualinį pasaulį.  Labai plačiai komentuojamoje amerikiečių mokslininkų Alan P. Bell ir Martin S. Wineburg 1978 m. studijoje “Homoseksualumas: skirtumų tarp vyrų ir moterų studija” (“Homosexuality: A Study of Diversity among Men and Women”) teigiama, kad maždaug 43 procentai homoseksualų savo gyvenime turėjo daugiau negu 500 sekso partnerių. Įsivaizduokite, kaip į tokius skaičius pažiūrėjo puritoniška amerikiečių visuomenė. 

Negana to, nuo AIDS pradėjo mirti  ne tik niekam nežinomi homoseksualai, bet ir įžymybės: 1985 – aktorius Rock Hudson, 1988 - ABC news pranešėjas Max Robinson, 1993 – baleto superžvaigždė Rudolf Nureyev ir t.t. Ką reiškia vien tai, kad tuo metu jau sirgo roko žvaigždė Freddie Mercury! 

Daugėjo ir nehomoseksualių žmonių mirčių, AIDS užsikrėtusių kraujo perpylimo metu. Plačiai nuskambėjo mergaitės iš Floridos Kimberly Bergalis istorija, kuri mirė nuo AIDS, užkrėsta homoseksualaus dantisto. 1990 m. kraujo perpylimo metu buvo užkrėstas ir mirė 18-metis jaunuolis iš Indianos Ryan White, šiek tiek vėliau – teniso žvaigždė Arthur Ashe. Susiklosčius tokiai situacijai, homoseksualai suprato, kad jie turi kažką daryti.

Judėjimą išgelbėjo marketingo profesionalai

1988 m. JAV homoseksualų grupių konferencija Virginijoje, praminta “karo konferencija” (war conference)  pakvietė du aukšto rango specialistus, prašydama sudaryti planą, kaip homoseksualų judėjimui ištrūkti  iš susidariusios padėtis ir kaip veikti,  kad judėjimas turėtų ateitį. Harvardo universitetą baigę M.Kirkas ir H.Madsenas ėmėsi užduoties. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kirkas su Madsenu nebuvo tipiški rėksmingi gėjų aktyvistai. Netgi jų priešininkai pripažino, kad jie buvo “labai protingi vyrukai”: M. Kirkas - mokslininkas neuropsichiatras, H. Madsenas – politikos daktaras, specializavęsis įtikinėjimo taktikose bei viešuosiuose ryšiuose. 

Po metų knyga „Po puotos“ buvo baigta.  Įžangoje autoriai rašo, kad jų tikslas buvo sukurti tokią taktiką, kuri padėtų nugalėti neigiamą visuomenės požiūrį į gėjus ir leistų jiems infiltruotis į visuomenę. Įdomu tai, kad būtent AIDS ( kaip ciniškai tai beskambėtų) jiems suteikė tokią galimybę. „AIDS mums (homoseksualams (aut. pastaba)) leidžia save pateikti kaip aukas ir  mažumą, nusipelniusią amerikiečių užuojautos ir rūpesčio. Žinoma, ši liga žmones gąsdina. Tačiau mūsų tikslas – sugalvoti, kaip sumažinti tą baimę ir padidinti užuojautą. Esame tikri, kad su AIDS pagalba mes galime tą pasiekti“. 

Homoseksualizacijos  schema 

Kirko ir Madseno planas yra paremtas drąsia propaganda ir esminiais psichologijos bei reklamos principais. Knygos autoriai tiki, kad sumaniai tokiu planu vadovaujantis, įmanoma tradicinei visuomenei „parduoti“ homoseksualų ideologiją.

Tikslui pasiekti siūlomos trys strategijos:  nujautrinimo (desensitizing), blokavimo (jamming) ir atvertimo (converting). 

Šios strategijos labai gerai paaiškina, kodėl po įstojimo į ES Lietuvoje atsirado tiek daug gėjų. Reikia manyti, kad padaugėjo ne gėjų, bet pasikeitė jų veikla. Tą kaip tik ir paaiškina pirmoji iš Kirko ir Madseno rekomenduojamų strategijų – nujautrinimas. 

Nujautrinimas – tai pastovus visuomenės bombardavimas įvairia su gėjais susijusia informacija – straipsniais, pasirodymais televizijoje, jų reklama.  „Reikia apie save kalbėti tol, kol žmonėms tai nusibos tiek, kad net nustos erzinti. Visada būkite ten, kur kažkas vyksta, būkite matomi“ – patarinėja knygos autoriai. Šį informacijos srautą jie apibūdina kaip „dušą“. „Jei heteroseksualai negalės išjungti dušo, jie bent jau pripras būti šlapi. O tada, kai informacija apie mus sukels ne pyktį, ne susierzinimą, o tik nežymų pečių gūžtelėjimą – mūsų kova dėl socialinių teisių yra faktiškai laimėta“. 

Šiandien Amerikoje ši technika naudojama kasdien. Apie gėjus rašoma reikia – nereikia. Kiekvienas, net menkiausas jų judesys – sureikšminamas. Visiškai nesesniai, vienas didžiausių internetinių portalų Yahoo.com kelias dienas pirmame puslapyje laikė žinutę, kaip kažkoks mokyklą bebaigiąs abiturientas savo atsisveikinimo kalbos metu prisipažino, kad jis – gėjus.Tai buvo eilinė mokinio kalba, neapsiplunksnavęs jaunuolis, auditorija jo net rimtai neklausė, tačiau iš to buvo padaryta nacionalinė naujena. 

Tokia politika duoda savo rezultatus. 1991 m. apklausus populiaraus JAV paauglių žurnalo „Teen“ skaitytojus iš jų  17 proc. teigiamai žiūrėjo į homoseksualams, o 1999 m. –  jau 54 proc. Čia labai tiktų pacituoti žymaus amerikiečių poeto, bytniko, homoseksualo - pedofilo žodžius: ”Mes jus “paimsime” per jūsų vaikus”(We‘ll get you through your children!). 

Kita Kirko ir Madseno strategija -  blokavimas arba trukdymas. „Turime neleisti, kad apie mus būtų kalbama neigiamai. Bet kokia nuomonė, nepritarianti mūsų gyvenimo būdui, turi būti nutildyta, o jos reiškėjai paskelbti “blogais” žmonėmis. Ilgainiui heteroseksualai turi būti įtikinti, kad jų neigiami jausmai homoseksualų atžvilgiu yra ne taisyklė, o išimtis, ir kad taip galvoja tik jie, o likusioji visuomenės dalis – priešingai. Taip jų neigiamus jausmus homoseksualų atžvilgiu pakeis kaltės jausmas dėl savo pažiūrų“.

Klasikinis blokavimo pavyzdys – taip vadinama „neapykantos kalbos“ (hate speach) sąvokos atsiradimas. Ar kas nors iš mūsų  dorai žinome, ką tai reiškia? Kodėl sakyti, kad nemėgsti homoseksualų yra blogai, o, pavyzdžiui, nemėgti lenkų ar rusų – visai nieko?  Pagal homoseksualų blokavimo principą, „neapykantos kalbos“ etiketė uždedama bet kuriai nuomonei, kuri nors kiek nesutinka su homoseksualų nuomone. Tuo labiau tokiai, kuri juos smerkia. Kalbėdami apie tokius savo metodus, knygos autoriai prisipažįsta: „Mes siekiame efekto nesiremdami nei faktais, nei logika, nei įrodymais“.

Homoseksualų blokavimo strategija nepripažįsta tolerancijos kitokiai nuomonei. Jei tu ne su mumis, tu – prieš mus. Blokuojama viskas, kas pasisako prieš homoseksualus ar jų politiką.  Amerikiečiai puikiai prisimena faktą, kai per 2009 m. Mis JAV rinkimus absoliuti favoritė Mis Kalifornija Carrie Prejean pralaimėjo konkursą, nes į klausimą, ar ji palaiko gėjų vedybas, ji atvirai pasakė, kad ne. Iš žiuri veidų buvo matyti, kad tą minutę ji sau pasirašė nuosprendį. 

Ir pagaliau –  „atvertimas“ (converting). Kirkas su Madsenu savo knygoje šią strategiją pristato pabrėžtinai ciniškai: „Kai kalbame apie atvertimą, mes kalbame apie psichologinėmis atakomis bei suplanuota propaganda iš žiniasklaidos pakeistas vidutinio amerikiečio mintis, emocijas ir valią. Kalbame apie demoralizaciją tų nusistatymų, kurie yra prieš mus. Todėl, pasinaudodami  tais pačiais procesais,  kurie amerikiečius išmokė mūsų nekęsti, mes jų neapykantą paversime šiltu palankumu – patinka jiems tai, ar ne“. 

Ir jeigu blokavimu Kirkas su Madsenu tradicinių pažiūrų amerikiečiui nori sukelti gėdos jausmą dėl savo neigiamo požiūrio į gėjus, tai atvertime tikslas yra parodyti, kad, jausdamas gėjams neigiamus jausmus, jis toks yra jau galbūt vienintelis, nes visi jo draugai su gėjais yra geruose santykiuose. Tam, kaip jau minėta, padeda žiniasklaida. Knygos autoriai žino, kad vidutiniam amerikiečiui labai svarbu laikytis tokių pažiūrų, kokių laikosi jo aplinka. Jis nenori išsiskirti. Ir jei aplink save matys tik „šiltus“ jausmus homoseksualams, greitai jis nebedrįs jaustis kitaip. Televizija – ypač galingas ginklas. Tuo metu, kai buvo parašyta ši knyga, vidutinis amerikietis prie televizorius prasėdėdavo po 7 valandas per dieną. Tokiu atveju labai nesunku manipuliuoti, jei žinai, ką darai. „Mes turime rodyti siužetus, kur, pavyzdžiui, prieš homoseksualus pamokslą rėžia mažas, piktas, storas kunigas, o kuklus ir simpatiškas gėjus klausosi tokio pamokslo ir šypsosi. Kaip jūs manote,  kur bus masių simpatijos, kurį laiką pažiūrėjus tokius siužetus?“ – klausia knygos autoriai.

„Mums nesvarbu, meluojame ar ne,  svarbu, kad geram tikslui“ 

Suprasdami, kad bandymas tokiais metodais kontroliuoti žmonių mintis, gali sukelti daug klausimų, Kirkas su Madsenu, iš karto į juos ir atsako: „Mums nesvarbu, ar mūsų teiginiai melagingi, ar ne. Jei ir melagingi, tai mes juos naudojame etiškai geram tikslui“. 

„Etiškai geram tikslui“ turbūt reikėtų priskirti ir tai, kad vienas strategijos metodų yra bandyti kiek įmanoma homoseksualizuoti  istoriją. „Kuo daugiau įžymių žmonių bus homoseksualais, tuo mums geriau“, – tai dar vienas Kirko ir Madseno devizas. Homoseksualizmo biblijos autoriai rašo: „Žymūs istoriniai asmenys mums ypatingai  naudingi. Pirmiausia todėl, kad jie yra negyvi, negali nieko paneigti ir paduoti mūsų į teismą dėl priklijuotos etiketės. Antra –  ir svarbiausia, kad tie pasiekimai,  kurie šiuos žmones padarė gerbiamais,  yra labai tvirtai įcementuoti į žmonių sąmonę“, o tai – pratęsiant šių dviejų autorių mintį – jei jie –homoseksualai – labai reikalingas pliusas gėjams.

Taip homoseksualiais arba bent jau biseksualiais tapo Sokratas, Aleksandras Makedonietis, Leonardas Da Vinčis, Čaikovskis, Bessi Smit ir t.t. Neseniai Ameriką nustebino spaudoje pasirodę niekuo nepagrįstos spekuliacijos, kad prezidentas Abraomas Linkolnas buvo gėjus ir jau visiškai šokiravo – kai savo orientacijos neslepiantis episkopalų bažnyčios vyskupas Gene Robinsonas pareiškė, kad ir Kristus galėjo būti homoseksualus. 

Tuo pačiu principu vadovaujantis „blogoms“ istorinėms figūroms prilipdoma homofobų etiketė. Homoseksualai  mėgsta manipuliuoti  faktu, kad A. Hitleris gėjus uždarinėjo  į koncentracijos stovyklas, savo šiandieninius oponentus taip pat pakrikštydami naciais. Tačiau sąmoningai ar ne, jie užmiršta, ką kalba istorikai, kad tarp ankstyvųjų nacių taip pat buvo nemažai gėjų.

Apie Kirko ir Madseno knygą rašyti būtų galima labai daug. Tačiau pabaigai norėčiau  papasakoti apie vieną įvykį iš šiuolaikinės Amerikos mokyklos gyvenimo, kuris kaip tik ir parodo, kad šie du homoseksualizmo aktyvistai buvo teisūs – jų planas pakeitė Ameriką.

2000 m. kovo 25 d. JAV Massachusettso valstijoje švietimo departamento nurodymu įvyko konfrencija “Mokyk”( Teach-Out). Vienas iš jos tikslų buvo išplėsti homoseksualaus sekso mokymą mokyklose. Mokiniai į šią konferenciją buvo kviečiami iš visos valstijos. Konfrencijos metu vyko įvairūs mokymai, kuriuos vedė profesionalūs mokytojai. Pavyzdžiui, vienas praktinis užsiėmimas vadinosi taip: “Ko tau nepasakoja apie “queer” seksą ir seksualumą per sveikatos pamokas: praktinis užsiėmimas 14-21 m. jaunimui” ("What They Didn't Tell You About Queer Sex & Sexuality In Health Class: A Workshop For Youth Only, Ages 14-21"). (Čia reikia pažymėti, kad sąvoka “queer” apima labai netradicinių seksualinių orientacijų žmones). Šį užsiėmimą mokiniams vedė trys homoseksualūs mokytojai, o jo metu grafinių vaizdų pagalba mokiniai buvo mokomi homoseksualaus sekso technikos. Kaip pasakoja vieno mokinio motina, ten nuėjusi iš smalsumo, ji po to nemiegojo kelias paras... 

Taigi, turbūt ne be reikalo Lietuvos Seimui 2009 m. priėmus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą dėl to užprotestavo pats Europos parlamentas.