Alfonsas Svarinskas. Piktos jėgos ir vėl okupuoja mūsų Tėvynę

Šių metų liepos 27 diena buvo tragiška Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Valdžia (Prezidentė, Seimas ir Ministrų kabinetas) leido Vakarų ištvirkėliams, taip vadinamiems gėjams, laisvai siausti Vilniuje. Jie savo manifeste skelbė, kad sugriaus mūsų šeimas ir ištvirkins mūsų vaikus. O šeima juk yra mūsų valstybės pagrindas. Taigi, taip atvirai neveikė net ir bolševikai. Tik dora tauta gali išlikti ir kurti šviesesnį rytojų.

Aiškesnio priešo kaip dabar nėra ir nebus. O valdžia šito pavojaus nepastebi. Sumobilizavo šimtus policininkų su fotoaparatais ir ginklais. Šlaistėsi Gedimino prospekte. Policijos mašinos važinėjo su įjungtais signalais. Centrine gatve jodinėjo raitoji policija. Dangų raižė policijos malūnsparnis. Čia pat meldėsi žmonės prie Arkikatedros. Visi buvo susirūpinę Tautos ateitimi. 

O juk galėjo tikinčiuosius pakviesti maldai ir į Katedrą. 

Tikintieji meldėsi ir kalbėjo šventą Rožinį už Lietuvą ir valdžią. Būrys civilių gyventojų nuėjo į Kudirkos aikštę pažiūrėti į įsibrovėlius. Kiti liko prie Katedros. Klebonas prašė, kad neužstotų kelio jaunavedžiams ir nešantiems krikštyti kūdikius į Katedrą. Tikintieji paklausė ir atsistojo šalia Katedros kampo. 

Policija, saugojusi gėjus, partrenkė ant žemės Lietuvos Respublikos Seimo narį Petrą Gražulį. Seimo nariai gali nusikalsti ir nusikalsta, bet volioti ant gatvės grindinio – ne geriausias sprendimas. 

Valdžia turi paskelbti, kiek buvo suorganizuota policininkų ir kiek kainavo ši akcija, nukreipta prieš Lietuvą.

Tikintieji sukalbėjo visas tris Švento Rožinio dalis, Švenčiausiosios Mergelės ir sugiedojo Lietuvos himną ir Maironio giesmę - antrąjį himną - „Marija, Marija“ ir užbaigė „Lietuva, brangi“. Visos pamaldos užtruko apie pusantros valandos. Atsisėsti nebuvo suolo, todėl tikintieji stovėjo. 

Per pamaldas praėjo daug žmonių ir vienas jaunuolis. Nusimetė kuprinę, nuleido kelnes ir pasilenkęs parodo nuogą užpakalį besimeldžiantiems. Tikintieji jį sulaikė, iškvietė policiją, kuri buvo prie Gedimino prospekto, ir jį perdavė. Bet čia vėl iškilo problema. Nebuvo fotografijos. Jeigu tie vyrai, kurie jį sulaikė būtų ne maldininkai, o šiaip jaunuoliai, būtų to žmogaus  nukentėję kaulai. Ir vėl ieškotų ne fotografijos, o tų jaunuolių, kurie jį sumušė. Tikintieji nedėkoja Lietuvos valdžiai, bet smerkia už šitą Tėvynės paniekinimą. Laimė, kad tai buvo ne lietuvis, o užsienietis. 

Kas trečias Lietuvos gyventojas žuvo nuo bolševikų teroro, apie 22 tūkstančius partizanų neteko gyvybės Lietuvos miškuose. Kiti pateko į nelaisvę ir buvo sušaudyti. Tai liudija parašytos pavardės ant buvusių saugumo rūmų. Kiti žuvo lageriuose nuo bado ir sunkaus darbo. O kiek kentėjo ir žuvo politinių kalinių, tremtinių ir kitų Laisvės kovotojų? Jų didvyriškas atminimas bus gyvas kiekvieno doro lietuvio širdyje.

Ko siekia mūsų valdžia Garliavoje ir čia, Vilniuje? Nori Tautą įbauginti. Nori paskleisti gyvulinę baimę, kuria ir patys serga. Juk jau 23 metai nepaskelbta apie bolševikų sušaudytus 17 ministrų, 7 numarintus įvairiuose kolchozuose tremty, apie 9 nužudytus generolus, apie 8 majoro Bulvičiaus bendražygius, 2 vyskupus ir eilę kunigų. 

Valdžia tyli ir neužkerta kelio baisiai girtuoklystei Lietuvoje. Dabar vienam gyventojui tenka 20 litrų degtinės. O 1938 metais – tik 3 litrai. Įvairiu laiku valdžia praskolino 23 milijardus litų. O 1937 metais Lietuva buvo sumokėjusi visas skolas ir buvo sukaupusi 10 tonų aukso. Švedai Lietuvos auksą, kaip ir Lietuvos kovotojus, atidavė sovietams, o prancūzai ir JAV išsaugojo ir atidavė Lietuvai.

Kiekvienas žmogus turi baimės jausmą ir stengiasi nuo pavojų pasisaugoti. O šita baimė vadinama gyvuline, nes prarandama valia. Laukiama, kad Dievas juos išgelbėtų nieko neveikiant. Melstis reikia – Dievas viską gali! Galima melstis, bet Dievas kambario neiššluos. Dievas kiekvienam žmogui yra paskyręs savo veikimo plano dalį. Taigi, laikas nubusti ir pradėti veikti, kol dar ne visiškai vėlu. Atlikti pareigą Dievui ir Tėvynei.

Galbūt reiktų prisiminti ir Lietuvos istoriją ir tuos tautiečius, kurie Lietuvą gynė savo gyvybės auka. 

Kunigaikštis Margiris nustebino vokiečius, pats žūdamas su visais pilies gynėjais, bet nepasiduodamas į vergiją. Tai galėtų būti ir geru pavyzdžiu dabartinei Lietuvai. 

Geriau žūti, negu vergu gyventi. 

Todėl Lietuvos nukankintų ir mirusių partizanų, politinių kalinių tremtinių ir visų Laisvės kovotojų vardu reikalaujame Lietuvos Vyriausybę atsistatydinti, kaip nesugebančią ir bijančią ginti savo valstybę. O Vidaus reikalų ministrą atiduoti Teismui. 

Broliai ir sesės, pirmyn už Dievą ir Tėvynę!

Mons. Alfonsas Svarinskas, partizanas Laisvūnas

Vyčio Kryžiaus ir Šaulių žvaigždės ordinų kavalierius

Dim. Pulkininkas, Lietuvos partizanų kapelionas