Agnė Baliukonytė. Kokios pabaisos minta mūsų laisve?

Mūsų Konstitucija teigia: žmogaus laisvė neliečiama; žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Bet koks piliečio realizacijos suvaržymas ga...

Mūsų Konstitucija teigia: žmogaus laisvė neliečiama; žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Bet koks piliečio realizacijos suvaržymas gali būti laikomas jo teisių pažeidimu, o tai – tiesioginiu jo prigimties neigimu. Atrodo, sistemai taip akylai saugant mūsų teises ir laisves, turėtume jaustis kaip niekada laisvi. Tačiau nenutylančios diskusijos apie laisvę žymi priešingą verdiktą: mes prarandame savo laisvę. Amžiuje, kuriame laisvė yra didžiausia vertybė, pamatas ir įstatymas, kažkas išdrįsta ją iš mūsų vogti. O gal mes patys jos atsisakome?

Pirmoji mūsų klaida –  ideologijos. Dauguma jų atsižvelgia tik į pirminę, politinę laisvės sampratą, tačiau  nekalba apie metafizinę galimybę būti laisvam. Išskiriamos pozityvios ir negatyvios laisvės, kurios yra panašios savo horizontalia trajektorija, tačiau pamirštama laisvės vertikalė. Faktas, kad šiandien egzistuojančioms ideologijoms nepavyksta išspręsti laisvės problemos įrodo, kad jos nėra ir negali būti baigtinės bei teisingos, nes nesiremia į jokį absoliutą. Vien savo esme jos sudaro priešpriešą tarp tikslo ir priemonių jam pasiekti, nes subjektyviais metodais bando įkurti objektyvią ir absoliučią laisvę. 

Net laisvės tėvu tituluojamas liberalizmas negali išvengti šios kritikos. Laisvę jis sieja su autonomišku individu, kuris yra laisvas tiek, kiek nėra varžomos jo pasirinkimo galimybės, taigi tam tikra prasme asmens laisvės yra lygios jo autonominės veiklos sąlygoms. Teigiama, jog pripažįstant individo laisvę, užtenka remti privačios nuosavybės ir laisvos rinkos institucijas, nes jos geriausiai įkūnija asmens laisves. Atsižvelgiant į tokį požiūrį, verta atkreipti dėmesį, jog sugretinant individą ir nuosavybę jie yra lyg ir sutapatinami. Tai reiškia, jog laisvė tampa individo teise į patį save kaip asmeninę nuosavybę. Tačiau norint būti laisvu žmogumi visų pirma reikia būti žmogumi, o supaprastinant šią sąvoką iki nuosavybės ši nuostata yra paneigiama. Be to, autonomijos sąvoka net doroviniu lygmeniu tėra sprendimų nepriklausomybė nuo išorinių sąlygų, liberalizmas laisvės sampratą stipriai susiaurina ir taip netenka galimybės užtikrinti visuomenės nariams visapusišką jos išpildymą. 

Atkreipus dėmesį į laisvės ir žmogiškumo santykį išryškėja dar viena  problema, iškelianti klausimą, ar įmanoma laisvė be ją patiriančio subjekto. Visa esmė slypi save grindžiančioje idėjoje, jog laisvei reikia žmogiškumo, o žmogus yra žmogiškas, kai yra laisvas. Jei nelieka pačio laisvės subjekto, neverta kalbėti nei apie laisvę nuo ko, nei apie laisvę kam – laisvė tiesiog išnyksta. O savimi asmuo negali tapti tol, kol nesiremia į kokį nors absoliutą kaip jį sukūrusią jėgą. Tai sieja žmogų su trancendencija, aukštesniais tikslais, nurodančiais gyvenimo kryptį. Suvokus absoliutą kaip laisvę, jo gyvenimas tampa gelme. Asmuo pripažįsta, kad yra sau dovanotas laisvėje ir yra autentiškas joje. Jis gali būti laisvas nuo pasaulio, nes jo laisvė tampa vertikali. Nesiremiant į jokį absoliutą yra ne tik atsisakoma savęs kaip asmens, bet tuo pat metu sumenkinama pati laisvė. Nesėkmių lydima laisvės samprata radikalėja ir žmonės pradeda pamiršti, ko siekia. Bandymai įteisinti laisvę kaip galimybę išsilaisvinti net iš savo žmogiškosios prigimties ir tam tikra prasme tapti antžmogiu sunaikina tikrąją laisvę. 

Laisvės problema glaudžiai siejasi ir su tiesos problema. Pasaulyje įsigalėjęs reliatyvizmas pasiglemžia tiesą, atimdamas ir mūsų laisvę. Taip atsitinka todėl, kad norint pasiekti amžiną laisvę, reikia remtis amžina tiesa, nes subjektyvios koncepcijos užtikrina tik subjektyvias laisves. Tačiau reliatyvizmas vietoje tiesos kaip vieno iš fundamentaliausių pasaulio pamatų  leidžia iškelti aibę santykinių tiesų, o dar tiksliau -  daugybė teisybių, kurias galima pasirinkti pagal patogumą. Tai suteikia galimybę kiekvienam manipuliuoti tiesa priklausomai nuo to, kokia jos vertė, taigi tiesa tampa tik pasiūlymu. Kitaip tariant, yra steigiama piniginė visuomenė, kuri taisykles kuria ne pagal absoliučią vertybinę sistemą, o vertybes pagal savo poelgius. Tokioje visuomenėje kalbėti apie laisvę tampa iš esmės nepriimtina, nes laisvė nėra patogi, laisvė reikalauja pasiryžimo ir nuolankumo.

Pastarasis veiksnys išryškina naują priešpriešą: šiuolaikiniame pasaulyje žmones varžantys įstatymai neatitinka žmonijos prigimties. Nors laisvei įstatymai yra būtini, didžioji dalis jų gali laisvę sunaikinti, nes ją suabsoliutina. Tai trukdo nustatyti tinkamas ribas ir laisvė gali bet kada virsti priklausomybe nuo aistrų. Kadangi laisvė yra ne vien gamtiškas procesas, bet ir trancendentinis santykis su pasauliu, svarbu jog laisvę ribojantys įstatymai atitiktų laisvo pasaulio struktūrą ir koncepciją.  Jie neturi užtikrinti absoliučios laisvės, tačiau kurti simetrišką pasaulio tvarką ir kasdien steigti laisvę per teisingumą. Laisvė negali egzistuoti be nelaisvės, nes ją įveikusi ji pati išnyktų. Tik nustačius tinkamas ribas, kai sąmoningai nėra siekiama absoliučios laisvės, yra sudaroma erdvė laisvei augti, kartu nenusižeminant pasauliui ir aistroms, taip išlaikant savo asmens orumą.

Mūsų Konstitucija teigia: žmogaus orumą saugo įstatymas. Tačiau iš tiesų orumą saugo laisvė, kurią galime priimti arba atmesti. Kalbėti apie laisvę nėra pakankama sąlyga, norint būti laisviems. Priešingai, dažnai mūsų diskusijos tampa veiksniais, lemiančiais laisvės mirtį. Mes patys kuriame tai, ką vėliau įvardijame mūsų amžiaus demonais ir laisvės žudikais. Paradoksalu, tačiau norint išsaugoti laisvę, reikia jai nusilenkti. Mūsų laisvė ilgisi vadovavimo. Kurdami pernelyg laisvą visuomenę, mes išsilaisviname iš pačios laisvės, o ryte atsikėlę žvalgomės po lova: ir kokia pabaisa vėl pavogė mūsų laisvę?

Susiję

Įžvalgos 6839267031116163314
item