Sigitas Jegelevičius. Pagrindinis Birželio sukilimo tikslas - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

1941 metų birželio 23 dieną keletas tūkstančių Lietuvos vyrų pakilo prieš sovietus, siekdami atkurti 1940 metais prarastą Nepriklausomybę. P...

1941 metų birželio 23 dieną keletas tūkstančių Lietuvos vyrų pakilo prieš sovietus, siekdami atkurti 1940 metais prarastą Nepriklausomybę. Provincijoje dalis kaimo vyrų į nelegalią padėtį pasitraukė jau birželio 14–16 dienomis, per ryšininkus gavę iš LAF vadovaujančio centro Kaune nurodymą pasitraukti į nelegalią padėtį be žinią apie greit prasidėsiantį karą. Interviu su Vilniaus universiteto istoriku Sigitu Jegelevičiumi.

Pradėkime nuo Birželio sukilimo priežasčių. Kas jį išprovokavo?

Vienareikšmiškai – nepriklausomybės netektis ir sovietų režimas. Jeigu jis nebūtų buvęs toks brutalus, sukilimo mastas, tikėtina, būtų mažesnis. Tai buvo antisovietinis lietuvių tautos sukilimas, tiek Maskvai, tiek Berlynui nepatikęs vienodai. Maskvai buvo nemalonu, kad apie sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą paskelbta per radiją (netrukus apie tai rašė Švedijos laikraščiai, žinia nuskambėjo JAV), naciai savo ruožtu, švelniai tariant, nenorėjo kalbėti apie nepriklausomybę, bent jau kol vyksta karas. Jie turėjo savų tikslų.

Kada prasideda Birželio sukilimas, regis, daugelis žinome, tačiau kada jis baigiasi, ne visai aišku.

Sukilimas Lietuvoje prasidėjo – birželio 23 dieną. Tačiau baigėsi jis skirtingu metu skirtingose Lietuvos vietose. Prieš ką buvo nukreiptas Birželio sukilimas? Jau minėjome, jis buvo nukreiptas ne prieš Vermachtą, bet prieš sovietus, siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Todėl sukilimas NN vietovėje galėjo vykti tik tol, kol į ją neatėjo Vermachtas. Kaune sukilėlių nuginklavimas prasidėjo birželio 26 dieną ir užtruko iki birželio 28-osios. Periferijoje sukilėlius nuginklavo vos persiritus frontui. Panevėžyje – birželio 27 dieną, Zarasuose ir Obeliuose vėliausiai – birželio 28–29 dienomis.

Į vietovę NN ateina Vermachtas, sukilėliai sudeda ginklus ir sukilimas baigiasi?

Birželio 26 dieną Šiaurės armijų grupės vadas gavo vyriausiojo Sausumos kariuomenės vado feldmaršalo Valterio von Brauchičo direktyvą, pagal kurią „smulkūs ginkluoti lietuvių padaliniai ir policija“ turėjo būti nuginkluoti, o jų nariai sutelkti konclageryje. Pirmoji plano dalis buvo įvykdyta, tačiau į konclagerį buvusių sukilėlių uždaryti nesiryžta. Vokiečiai buvo suinteresuoti bendradarbiauti su lietuviais ūkiniais klausimais, todėl pradžioje stengtasi jų labai nesuerzinti. Sukilėlius nuginklavus, Lietuvoje ėmė veikti vokiečių karinė okupacinė administracija, kurią antroje liepos pusėje pakeitė civilinė okupacinė administracija.

Sukilimą Lietuvoje organizavo Lietuvos aktyvistų frontas (toliau – LAF). Kai kurių autorių – vietos ir užsienio – ši organizacija vertinama ne vienareikšmiškai. Kaip ji ir trys štabai – Kaune, Vilniuje ir Berlyne – atsirado?

Jūsų klausime ataidi sovietmečio požiūris. Tokį diktuoja ir kai kurie autoriai šiandien, dalis jų gyvenantys ne Lietuvoje. Sukilimo brendimas prasideda be LAF'o. Būtent tai rodo lietuvių sukilimo autonomiškumą ir nepriklausomybę. Sukilimas Lietuvoje ima bręsti dar 1940-ųjų liepą, po pirmųjų areštų bangos prieš vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus (kai po nakties dingo apie du tūkstančius žmonių) ir antros areštų bangos jau po rinkimų, kurių rezultatai, švelniai tariant, nebuvo tokie, kokių tikėtasi. Tada dingo dar du tūkstančiai. Po šių represijų net tie, kurie džiaugėsi birželį nusikratę autokratinio Smetonos režimo (o tokių buvo nemažai), susimąstė, kas gi čia vyksta iš tikrųjų. Lietuvos sovietizacija vyksta pasiutišku greičiu, liepos 21 dieną šalyje jau skelbiama sovietų santvarka! Būtent tada prasideda pasipriešinimas, ir prasideda jis – nuo pasišnekėjimų, peraugusių į pilietinį pasipriešinimą, ir galų gale – ginkluotą kovą, aukščiausią pasipriešinimo formą.

Prieš atsakydami į klausimą, kaip pasipriešinimas tapo organizuotas, turėtume visų pirma paklausti: o kas galėjo tą pasipriešinimą organizuoti? Egzilinė vyriausybė, pasitraukus Antanui Smetonai, nebuvo sudaryta, buvę tautininkai (kaip ir kitų partijų elitas) vietoje pritilo, nes matė, kad juos semia, likę senieji lyderiai, kurie būtų galėję imtis organizuoti pasipriešinimą, suprato, kad jis būtų užgniaužtas jau pačioje pradžioje dėl tos pačios priežasties – į tokius asmenis sovietai kreipė ypatingą dėmesį. Trumpai tariant, Lietuvoje neliko politikų, kurie būtų galėję organizuoti pasipriešinimą. Šias aplinkybes mes neretai užmirštame ir imame lengvabūdiškai kalbėti, kad susirinkę vyrai ėmė nei šį, nei tą išdarinėti, užsiimti saviveikla.

Kas vyksta toliau? Šaulių sąjunga kartu su Pavasarininkais (gausiausia Nepriklausomos Lietuvos organizacija), kaip ir visos kitos, netrukus uždraudžiamos, tačiau žmonės, priklausę šioms organizacijoms, lieka. Jie stebi aplinką, bendrauja tarpusavyje ir svarsto, kaip elgtis. Dalis šaulių išslapsto savo ginklus. Ypač tose Lietuvos vietovėse, kur šaulių sandėliuose atsidūrė daug iš internuotų Lenkijos kariškių surinktų ginklų, nes suregistruoti ne visus suspėta. Tai 1940-ųjų liepa ir rugpjūtis. Kur dar LAF'as?!

Toliau – jaunimas. Rugpjūčio pabaigoje po atostogų į miestus grįžta moksleiviai ir studentai. Mes dažnai neįvertiname jaunimo religinio bei dorovinio ugdymo pasekmių. Tarp moksleivių ir studentų būta daug ateitininkų, kurie turėjo ne visai legalaus darbo patirties, mat Ateitininkų sąjunga mokyklose Smetonos laikais buvo uždrausta. Būta antisovietinio sujudimo ir daugelyje studentų korporacijų, kuriose bene aktyviausiai veikė būtent ateitininkai. Štai kur pasipriešinimo pradžia! Ir tik 1940 metų spalio 9 dieną Kaune susirenka būrelis žmonių, tarp kurių Adolfas Damušis, vienas iš Ateitininkijos šulų, filisterių, kurie sutaria sukurti pasipriešinimo organizaciją, turėjusią apimti visą Lietuvą.

Tai turėjo būti nelegali antisovietinio pasipriešinimo organizacija, gerai konspiruota, veikianti be narių sąrašų, rašytinių statutų ir nuostatų. Šie žmonės dėjo daug vilčių į realią tautos jėgą – šaulius, kurie mokėjo naudoti ginklą, paklusti įsakymams ir buvo patogiai susiorganizavę teritoriniu principu. Tuomet tarp dar bevardės pogrindžio organizacijos kūrėjų buvo įvairių žmonių, vienas iš jų – Leonas Prapuolenis, antiautoritariškai nusiteikęs asmuo, Klaipėdoje Smetonos laikais subūręs Lietuvos aktyvistų sąjungą, leidusią žurnalą „Žygis“. Būtent L. Prapuolenis atneša „Lietuvos aktyvistų“ pavadinimą, kuris ima palaipsniui prigyti. Štai jums ir LAF'o užuomazga. Tačiau tai dar ne tas LAF'as, apie kurį jūs klausiate...

Iš Lietuvos per tą laiką per „Žaliąją sieną“ į Rytų Prūsiją prasmukdavo vienas kitas kariškis, vienas kitas inteligentas, kurie po trumpos apklausos Vokietijos pusėje ir filtracijos stovyklos vykdavo gilyn į šalį, paprastai į Berlyną, kur gyveno paskutinis Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys – Kazys Škirpa, turėjęs ten ryšių. Spėju, jog kažkas jam nunešė žinią, kad Lietuvoje kuriasi rimta pogrindinė organizacija. Matyt, kažkuris iš tų keturių organizacijos steigėjų nutekino informaciją...

K. Škirpa iš politinių pabėgėlių lapkričio 17 dieną savo bute sušaukė 20 asmenų pasitarimą, kuriame pasiūlė oficialiai įkurti Lietuvių aktyvistų frontą. Pasitarimo dalyviai pasirašė organizacijos kūrimo deklaraciją, ir K. Škirpa įdėjo ją į savo seifą. Tačiau kur tas LAF'as buvo? Kaip toks jis egzistavo tik popieriuose. Pasipriešinimo pogrindis buvo ne Berlyne, bet Lietuvoje, ir jis apie LAF'o buvimą išgirdo tik pavasariop. Absoliuti dauguma pasipriešinimo dalyvių netgi organizacijos pavadinimo nežinojo, nes vadovybė nesišvaistė LAF‘o vardu. Konspiracija.

Ar LAF'o steigimas Berlyne buvo derinamas su A. Damušiu ir L. Prapuoleniu? Ar jie tik pamėtėjo „Lietuvos aktyvistų“ idėją, K. Škirpa ją perėmė, idėjas tvarkingai surašė popieriuje, surinko žmones, kurie pasirašė steigimo deklaraciją?

Ne. K. Škirpa 1940 m. rudenį dar nieko nežinojo nei apie A. Damušio, nei apie L. Prapuolenio veiklą antisovietiniame pogrindyje. Ir apskritai K. Škirpa su niekuo nederino savo kūrybos. Netgi neprasminga sakyti, kad anie pogrindžio organizavimo įkvėpėjai pamėtėjo K. Škirpai „Lietuvių aktyvistų“ idėją. Tikėtina, kad kažkas per „Žaliąją sieną“ nunešė į Berlyną pavadinimo idėją. Tiek Berlyne, tiek ir Lietuvoje buvo aiški pasipriešinimo idėja – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tam tikslui lapkričio 17-ąją K. Škirpa savo bute surinko grupę aktyvesnių lietuvių politinių emigrantų, kurie ir pasirašė LAF‘o steigimo deklaraciją, nes jautė tokio vadovaujančio centro reikalingumą.

K. Škirpa turėjo savitą supratimą, kaip organizuoti pasipriešinimą Lietuvoje. Jis matė, kad draugystė tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos ilgai nesitęs. Todėl manė tokioje situacijoje esant pragmatiška orientuotis į Vokietiją. Jo akimis, tik ji galėjo suteikti šiokį tokį šansą okupuotai Lietuvai. Politinius pabėgėlius K. Škirpa klausdavo informacijos ne šiaip sau, informaciją jis perduodavo Vokietijos karinei žvalgybai. Sakysite, bendradarbiavimas su naciais, tačiau K. Škirpa niekuomet nebendradarbiavo nei su gestapu, nei su SD (nacių saugumo policija – Z. V.). O sukauptos karinės ar politinės informacijos perdavimas trečiajai pusei, tikėtinam savo priešo priešui, buvo visai normalus dalykus. Manau, kad ir šiais laikais panašiai būna.

Klausėte apie štabus. Noriu pabrėžti, kad LAF'o štabų iki 1941 metų birželio 23 d. ryto nebuvo. Buvo trys LAF'o vadovaujantys centrai. Nors jie savęs nevadino štabais ar centrais nei Kaune, nei Berlyne, nei Vilniuje, kuriame LAF'o centras įsikūrė vėliausiai – gruodį. Sakydavo, „mes – LAF'as“.

Kokia buvo nacių įtaka LAF'ui? Neretai teigiama, žvilgtelėkime kad ir į Roberto von Voreno neseną knygą „Neįsisavinta praeitis“, jog ši įtaka buvusi didelė.

O ar Jums neatrodo, kad nacių įtakos ar net didelės įtakos LAF‘ui mitą sukūrė ir tebeplatina tos jėgos, kurios norėjo, kad taip būtų buvę, arba bent suvokė, jog tai idealus ginklas kovai su „lietuviškaisiais buržuaziniais nacionalistais“ (kurį laiką sovietų propagandoje netgi buvo terminas „lietuviškai vokiški nacionalistai“), ginklas kovai su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja ir jos puoselėtojais? Gal taip nusitaikoma ir į 1990 metais atkurtą Lietuvos nepriklausomybę? Sovietinių istorikų teiginius, po 1990 metų staiga pradėtus atkartoti užsieniuose, geriausiai atkartojo dr. Peisachas Freidheimas užsienyje parašytoje ir 2008 metais Lietuvoje išleistoje knygoje su daug žadančia paantrašte „Naujas požiūris į dramatišką istorijos tarpsnį“. Jo „naujo požiūrio“ esmė – atnaujintas ir padailintas sovietinis požiūris, kad Lietuvos antisovietinis pogrindis nebuvęs patriotinis, nes buvo nacistinės Vokietijos inspiruotas. Tai gal von Vorenas visai neoriginalus?

Dar kartą noriu pabrėžti, jog LAF'o centrai kūrėsi ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad nesuformavus egzilinės vyriausybės Lietuvoje nebuvo kam vadovauti pogrindžiui. Daug kas būtų buvę kitaip, jei A. Smetona būtų pasitraukęs su vyriausybė į Šveicariją ar ten suformavęs egzilinę vyriausybę ir persikėlęs su ja į Prancūziją ar Britaniją bei iš ten dirigavęs. Tačiau to nebuvo padaryta.

Kiek įtakos berlyniškiam LAF'ui turėjo „voldemarininkai“, provokiškai nusiteikę Lietuvos nacionalistai?

Nemažai jų buvo nusiteikę netgi pronaciškai. Kai kurie istorikai dabar kalba apie Lietuvos nacius, tačiau nacių kaip tokių Lietuvoje nebuvo. Buvo pronacistinių pažiūrų žmonių, t. y. dalį nacių postulatų jie priėmė, tačiau ne visus. Kad ir keista, tarp voldemarininkų buvo daug lakūnų, kurie laikyti Lietuvos kariuomenės elitu ir Kaune akivaizdžiai fetišizuoti. Būtent lakūnai susitelkė į A. Voldemaro iniciatyva sukurtą pogrindinį „Geležinį Vilką“, norintį Lietuvą pasukti kitu – ryšių su Vokietija – keliu. Jo nariai – tai nuolatiniai pučų prieš Smetoną dalyviai. Po paskutinio nepavykusio pučo 1934 metais nemažai lakūnų buvo atleisti iš tarnybos, jiems pažeminti laipsniai, perduoti teismui ir įkalinti. Tai negalėjo nesukelti jų įniršio, todėl nenuostabu, kad dalis jų 1940 m. pabėgo į Vokietiją. Tarp politinių pabėgėlių Berlyne voldemarininkai sudarė nemažą dalį. Iš 20-ies LAF'o steigimo aktą pasirašiusių žmonių jų buvo veik pusė. Todėl jų buvimas negalėjo nedaryti įtakos ir pačiam K. Škirpai. Tuo atžvilgiu, jog pastarasis negalėjo leisti, kad organizacija skiltų. Kas atsitiktų, jei vis dėlto tai įvyktų, klausė jis savęs? Organizacija suirtų, o dalis buvusių jo narių iškart nueitų pas SD. Jo požiūriu, tai buvo neleistina.

Tačiau ar voldemarininkai jau iki tol nebuvo „pas SD“? Be to, nuo pat pradžių buvo galima nekviesti voldemarininkų ir nebūtų buvę kam skilti. Kaip manote?

LAF'o centrą norėta sukurti iš įvairių politinių srovių. O kad voldemarininkai darys darbus, kurie dar ir dabar verčiami pačiam K. Škirpai, jis to, matyt, neįžvelgė. Savo pažiūromis pronaciškai nusiteikę LAF'o steigiamojo susirinkimo dalyviai gal K. Škirpos ir nepaveikė (jis buvo tvirtas savo nusistatymu), tačiau savo veikla kompromitavo Berlyno centrą. Tas kompromitacijos šleifas iki šiol velkasi paskui K. Škirpos vardą. Neabejoju, kad voldemarininkų nepakvietus LAF‘o Berlyne steigimo signatarais, šie nuo pat pradžios būtų puolę K. Škirpą ir jo kūrinį. Su nacių spec. tarnybų pagalba LAF Berlyno centras būtų sukompromituotas ir sužlugdytas. Pogrindis Lietuvoje būtų netekęs vienintelio informacinio langelio, esančio už sovietų kordono. Negalime paneigti, kad ir iki tol voldemarininkai nesiganė „pas SD“.

Vis dėlto teiginiai, jog LAF'ą įsteigę naciai, kad jie jį kontroliavę, yra specialiai sovietinės propagandos sugalvotas dalykas, kad moraliai suniekintų LAF'ą ne tiek Lietuvos, kiek pasaulio akyse. Pasaulinė diversija, jeigu norite.

Galima suprasti (ir netgi sveikinti) norą sukurti centrą iš įvairių srovių, tačiau, sutikite, kai centre apie pusė narių priklauso vienam blokui (voldemarininkams), tai jau nėra „įvairios politinės srovės“. Ar galėjo K. Škirpa nenumatyti tokios situacijos komplikuotumo ir ar tiek daug voldemarininkų nepateko būtent dėl nacių spaudimo? Kad ir netiesioginio?

Nėra netgi netiesioginių užuominų, kad K. Škirpai buvo daromas spaudimas voldemarininkų naudai. Ir pats K. Škirpa nepaliko tokios informacijos. Viena vertus, K. Škirpa nebendradarbiavo su SD, nes tik ši tarnyba galėjo proteguoti voldemarininkus. Kita vertus, K. Škirpa bendravo su vokiečių karine žvalgyba, o Abveras ir SD toli gražu nesibičiuliavo. Ir dar. LAF‘o steigiamasis susirinkimas buvo sukviestas be nacių įstaigų žinios. Tai vyko privačiame bute. Taigi ir šiuo atžvilgiu nacių tarnybos negalėjo daryti įtakos būsimų signatarų sudėčiai. Lietuvos ir jos ateities laimei, kad vien tik voldemarininkai Berlyne nesukūrė kažką panašaus į lietuvių pogrindžio vadovaujantį centrą. Tai būtų buvęs lietuviškas SD padalinys.

Kodėl K. Škirpa nemanė esant pragmatiška orientuotis į demokratines Vakarų valstybes? Didžiąją Britaniją, JAV?

Viena vertus, mums nežinoma, ką manė K. Škirpa. Kita vertus, ar įmanoma įsivaizduoti, kad Berlyne svečio teisėmis sėdintis K. Škirpa pradeda intensyviai bendrauti su demokratinėmis Vakarų valstybėmis. Tai ne jo jėgoms ir galimybėms. Bene problematiškiausias būtų ryšių klausimas. Po mėnesio kito K. Škirpa neišvengiamai būtų atsidūręs Moabito kalėjime. Turėtume dar vieną kankinį, tik realiai nieko nuveikti nespėjusį. Tokį uždavinį galėjo mėginti (!) tik egzilinė Lietuvos vyriausybė. Taigi tokios neturėjome. Demokratinės Vakarų valstybės 1940 metais apsiribojo protestais dėl Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Ir praktiškai paliko Lietuvą vienui vieną akis į akį su dviem priešais. Tai kas abejoja lietuvių tautos teise sukilti, siekiant nepriklausomybės? Ir kas turi teisę, praėjus vos ne 100 metų nurodinėti, kaip ir su kuo lietuvių tauta turėjo kovoti, siekdama nepriklausomybės atkūrimo?!

Minėjote, kad LAF'as egzistavo labiau popieriuose nei realybėje. Kokia prasmė buvo statyti piramides iš oro? Ar čia būta kokio nors gudraus sumanymo?

K. Škirpa buvo štabo karininkas, jis mėgo norminius dokumentus ir schemas, todėl Berlyne, turėdamas daug laisvo laiko, nemažai jų prirašė. Ir gana didelės apimties. Supraskime, naciams jis norėjo pateikti rimtą pogrindžio vaizdą, todėl tą tekstinę organizacijos piramidę jiems ir parodydavo. Daugelis tų norminių dokumentų buvo padauginti labai mažu tiražu ir tik keliolika egzempliorių atnešti į Lietuvą. Vartant juos, gali susidaryti įspūdis, kad tai buvo galinga, centralizuota, kariškais pagrindais sutvarkyta, visą Lietuvą apimanti organizacija. Būta ir susireikšminimo, tačiau tai irgi suprantama, kas su tavimi kalbės Užsienio reikalų ministerijoje (ten K. Škirpą kartais įsileisdavo) ar karinėje žvalgyboje, jei nesi reikšmingas. Nemažai jo kūrybos Lietuvos apskritai nepasiekė. Kai kurių jo tekstų į Lietuvą buvo atnešta tik keli ar keliolika egzempliorių, nes tai buvo labai sudėtinga. Kita vertus, voldemarininkai iš Berlyno į Lietuvą atgabeno savo atsišaukimų ar „pataisytų“ K.Škirpos tekstų.

Jau mano minėtoje R. Von Voreno knygoje teigiama, kad sukilimui didelę įtaką turėjo LAF'o atsišaukimai, tarp kurių dalis buvo antisemitiniai. O ir pats antisemitizmas buvęs neatskiriama LAF'o ideologijos dalis. Kiek tokia propaganda galėjo turėti įtakos sukilimui? Ir kiek LAF'o oficialiuose dokumentuose būta antisemitinio momento?

Ar tinka kalbėti apie kažkokius LAF‘o oficialius dokumentus su antisemitiniu momentu, kurių nebuvo? O ar nepanašu, kad antisemitizmo mitą LAF‘o ideologijoje kažkas specialiai sukūrė ir tebepuoselėja? Maskvai anais laikais nepatiko, o ir dabar nepatinka tiesa apie Lietuvoje buvusį aktyvų antisovietinį pasipriešinimą, lietuvių kova už nepriklausomybės atkūrimą. Lengviausia kompromituoti, pasitelkus kaltinimus antisemitizmu? Tai kas galėtų paneigti?..

Be to, turėkime omenyje, kad Vilniaus ir Kauno centrai 1941 metais jokių atsišaukimų dauginti negalėjo, nes jų vadovybė savo nariams griežtai draudė rašinėti, dauginti ir kabinti visokius atsišaukimus. Jie kaupė jėgas sukilimui ir nenorėjo dėl popiergalių sukelti grėsmę visai organizacijai. Norėčiau dar kartą pakartoti, jog berlyniškis LAF'as savo programos į Lietuvą nesiuntė, nes tai buvo tik projektas, išdalintas LAF‘o centro Berlyne steigiamojo akto signatarams, kurie, kaip žinoma, pagal savo pažiūras galėjo vienaip ar kitaip pakoreguoti.

O atsišaukimai su nacistine frazeologija pasirodo Kaune tik naciams užėmus miestą, birželio 26 dieną. (Visi žinome, „Brangūs lietuviai“ pasirašo LAF'as.) Akivaizdu, kad jis spausdintas ne Lietuvoje, bet atvežtas. Tikėtina, Tilžėje ar Karaliaučiuje. Panagrinėkite jo tekstą: sukilimas jau įvyko, viešai deklaruotas nepriklausomybės atkūrimas, iškelta sukilimo LV, tačiau atsišaukime visa tai neminima, kalbama vien apie žydus ir bolševikus. Su kovo 19-osios atsišaukimu – kažkokia mistika. Daug kas kaltino K. Škirpą, kad jis tą atsišaukimą (jo paties parašytą), leisdamas savo atsiminimų knygą, perredagavęs. Tačiau labai tikėtina (tam reikia papildomų tyrimų), kad šį tekstą bus perdirbę voldemarininkai. Kažkas tame dokumente suvelta, nesutampa numeracija, o ir kai kurie atsišaukimo punktai (atsimenate, ten rašoma apie tai, kad kiekvienas lietuvis vyras turėtų nušauti bent vieną žydą), nelyg svetimkūnis tekste. Manau, jog jei atsišaukimai ir turėjo kokią nors įtaką, tai tik tiems, kurie su pasipriešinimo pogrindžiu neturėjo nieko bendra, kurie jau turėjo nusistatymą eiti prieš žydus, juos apiplėšti ar/ir žudyti. Tokie kriminalinių nuostatų žmonės paprastai neprisideda prie sukilimų, jie laukia, kur link pakryps įvykiai ir, pasitaikius progai, imasi juodų darbų.

***

Ar galima sakyti, kad ginkluotas sukilimas buvo labiau spontaniškas nei organizuotas veiksmas, turint galvoje, jog LAF'o struktūra egzistavo labiau popieriuje nei realybėje?

Daugiau popieriuje nei realybėje su išplėtota raštine egzistavo LAF Berlyno vadovaujantis centras. Kaip jau minėjau, griežtos centralizacijos LAF'e nebuvo. Buvo vadovaujantys centrai, kurie per atskirus savo ryšininkus (nebūtinai centro narius) teikdavo informaciją vietos grupėms ar būriams apie tai, kam reikalingas pogrindis ir ką reikėtų veikti okupacijos sąlygomis: nesiimti teroro, neplatinti popiergalių, o ruoštis sukilimui, nes karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tikrai bus. Taigi ne propagandą skleidė ryšininkai į provinciją, o žinias, ką daryti ir ko nedaryti iki sukilimo, jo metu bei atgaliniu ryšiu informuodavo centrą, kiek grupių veikia provincijoje, kokio jos dydžio ir pan. Lietuvos pogrindyje nebuvo tokios griežtos kariško tipo piramidės, kaip tai vaizdavo K. Škirpa kai kuriuose LAF‘o vardu kuriamuose tekstuose. Tai ar galima buvo tikėtis, kad birželio 23 dienos rytą, prabilus Kauno radijui, po kelių valandų sukils visos pogrindžio grupės ar jų kovos būriai. Organizuotas buvo pogrindis, kuris turėjo telkti jėgas sukilimui, o realiai sukilimo eiga priklausė nuo informuotumo, vietos aplinkybių, Raudonosios armijos dalinių telkimosi konkrečioje vietovėje ir pan. Taigi pats pogrindžio grupių pakilimas į kovą buvo spontaniškas. Prasidėjus sukilimui, spontaniškai prie sukilėlių jungėsi nauji žmonės, atsirasdavo naujų kovos grupių, anksčiau nebuvusių pogrindyje. Gal ne visiems naujokams rūpėjo nepriklausomybės atkūrimas, o turėjo kitų tikslų.

Birželio sukilimas ir Lietuvos žydų žudynės dažnai minimi kartu, tarsi tos žudynės kažin kaip logiškai būtų išplaukusios iš sukilimo. Kaip buvo iš tikrųjų?

Kažkur Vakaruose buvo prasprūdęs teiginys, jog lietuviai pradėję žydus žudyti dar neprasidėjus karui. Sakyčiau taip: visai galėjo būti, kad kur nors, vienoj ar kitoj apskrityje, viename ar kitame valsčiuje, buvo nukautas vienas kitas žydas su ginklu rankose, priklausęs sovietų aktyvui. Iš tikrųjų būta susirėmimų tarp vyrų, dar iki karo pradžios su ginklais pasitraukusių į nelegalią padėtį, bei milicininkų, komunistų aktyvo, šnipų. Tačiau tai ne žydų šaudymas, o dviejų priešininkų grupių ginkluotas susidūrimas. Paprastai su save vadinusiais šauliais partizanais susikaudavo milicijos pareigūnai, kurie pasitelkdavo vietos sovietinius bei partinius aktyvistus, o tarp jų būdavę žydų.

1941 metų birželio 23-iąją Lietuvoje kai kas dažnai siejama su žydų žudymu. Tačiau kodėl niekas nenori pasakyti, kad žydų žudymo Lietuvoje pradžia – 1941 metų birželio 22-oji, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžia? Lietuvos teritorijoje, pasienyje su Rytų Prūsija ir Klaipėdos kraštu, birželio 22–23 dienomis buvo masiškai šaudomi tikri ar tariami komunistai bei žydai. Šaudė Karaliaučiaus ir Gumbinės gestapo ir policijos pareigūnai, gal kur pasitelkę ir vietos žmonių. Atkreipkite dėmesį, ten, kur naciai kontroliuoja teritoriją, prasideda ir žudynės. Ten, kur nacių dar nėra, nėra ir žudynių. Šis, kaip tuomet oficialiai buvo įvardijama: „pasienio zonos valymas nuo kenksmingų elementų“ pasiekė Jurbarką, Tauragę ir Marijampolę.

Žvilgtelėkime į Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadas dėl žydų žudynių. Tos išvados demitologizuoja SS brigadefiurerio Štalekerio , Einsatzgruppe A vado, raportą kaip sukurtą propagandinį dokumentą. Komisijos išvadose jis jau nebepasitelkiamas kaip įrodymas, kas vyko tomis dienomis Lietuvoje, o ypač Kaune. Raporte rašoma, kad Vilijampolėje per vieną naktį nužudyta 500 žydų. Kitame rašoma, jog nužudyta apie 5000, negi gaila nulio? Rašoma, jog buvo sudegintos kelios dešimtys sinagogų. Kai Kaune išvis būta kokių penkių, su choraline – imtinai. Jei tai būtų buvusi tiesa, jei per vieną naktį būtų nužudyta šimtai ir tūkstančiai žmonių, sudeginta dešimtys sinagogų, tai neabejotinai būtų likę kauniečių atmintyje. Tačiau niekas nekalba apie šimtus lavonų gatvėse, gaisrų pašvaistę. Atmintyje liko „Lietūkio“ garažas. Kodėl liko? Todėl, kad tai buvo tikras įvykis, apie kurį kalbėjo visas Kaunas, pradedant LV. Ką rašo minėtoji Komisija apie „Lietūkį“? Tai padarę „nežinomi ginkluoti kariškių padaliniai“. Prisiminkime, tai vyksta birželio 27 dieną, kai sukilimas Kaune jau pasibaigęs, o sukilėliai nuginkluoti. Galėtų dar būti Tautinio darbo apsaugos batalionas. Tačiau vokiečiai tik birželio 27 d. leido ar nurodė sukurti šį apsaugos batalioną ir painformavo LV, kad skirtų finansavimą. Minimą batalioną įkūrė tik birželio 28 dieną, jau po žudynių garaže. Vadinasi, ir iš čia tie „kariškiai“ negalėjo ateiti. Kaip matote, daug galų nesueina... Kas kita yra tai, jog ir Kaune, ir visoje Lietuvoje būta prisiplakėlių prie sukilėlių, atėjusių baigiantis sukilimui.

Paminėjot prisiplakėlius. Kuo jie skiriasi nuo sukilėlių?

Sukilėliai apskritai buvo pogrindinio antisovietinio pasipriešinimo dalyviai. Tik ne visi antisovietinio pogrindžio dalyviai tapo sukilėliais. Sukilėlis yra tas, kuris su ginklu arba net ir be ginklo su savo pogrindžio grupe pakilo prieš sovietus dar iki ateinant vokiečių kariuomenei į tą teritoriją. Sukilėliais laikytini ir tie žmonės, kurie birželio 14–15 dienomis ar vėliau perėjo su savo grupe ar jos dalimi į nelegalią padėtį, kiek pajėgūs apsiginklavo ir laukė progos sukilti. Prasidėjo karas, kai kur frontas per valandą persirito per tą vietovę, palikdamas juos visus užnugaryje. Tačiau jie jau buvo susiorganizavę ir ruošėsi imtis veiksmų.

Visi kiti, kurie prisidėjo į konkrečią teritoriją jau įžengus Vermachtui, yra prisiplakėliai. Prie sukilėlių jie prisidėjo įvairiais sumetimais. Kai praėjo frontas ir nereikėjo bijoti sovietų, atsirado daug didvyrių. Vieni iš tiesų nežinojo, kad sukilimas ruošiamas, nes žinia nebuvo platinama ant kiekvieno kampo, jog vyks sukilimas, tai žinojo tik patikimiausi žmonės, o kiti pagalvojo, štai kokios patogios aplinkybės, prisijunkim, gal tarnybą gausim, gal ką. Vėliau, kai naciai pasiūlė žydus šaudyti, – kodėl gi ne? – pasvarstė kai kas iš tų pakeleivių.. Prisiplakėliai galėjo save vadinti sukilėliais, tačiau sukilėliai jie nebuvo. Tikras sukilėlis – tai šaulys partizanas (taip jie save vadino), su ginklu pakilęs prieš prieš sovietus dar iki įžengiant Vermachtui.

Kalbant apie žudynes, nepamirškime ir LAF'o vadovybės įsakymo suimtųjų bolševikų ar jiems prijaučiančiųjų nešaudyti. Nurodyta juos surinkti ir izoliuoti, o atėjusi teisėta valdžia išsiaškins, kuris iš jų iš tikrųjų talkino okupantams, ir tokį nuteis. Komunistų, įvairaus rango sovietinių pareigūnų ir kitokių įtariamųjų šaudymai prasidėjo tik liepos mėnesį, kai sukilimas jau buvo praeitis.

Sąvokos iš tiesų dažnai vartojamos netiksliai ir anachronistiškai. Kai kur gali rasti ir to meto dokumentuose, ir dabartiniuose ne profesionalų pasisakymuose, jog getus saugoję šauliai partizanai?

Getą saugojo policija arba pagalbinė policija. Šiaip sau kiekvienas praeivis geto saugoti negalėjo (Kauno ir Šiaulių getai įkurti rugpjūčio, Vilniaus – rugsėjo mėnesį). Saugantis getą žmogus turėjo priklausyti kokiai nors jau posukiliminei struktūrai. Tikėtina, pirmajam TDA batalionui, kurį Kaune sukomplektavo iš savanorių. Tarp jų galėjo būti ir žmonių, dalyvavusių sukilime. Dalis šaulių partizanų tikrai nuėjo tarnauti į pagalbinę policiją, bet šiuo atveju pasikeitė jų statusas, nes tapo policininkais. Taigi prieš kažką teigdami, turime žiūrėti, kokiai struktūrai žmogus priklausė, kai darė štai šiuos ar kitus veiksmus, nurodant ne pirminę, o realią žmogaus būseną/statusą. Neteisinga priklijuoti voliuntaristiškai pasirinktą pavadinimą: sukilėlis, šaulys partizanas, baltaraištis, dar ir žydšaudys. Taip viską į vieną krūvą suversdavo čekistai, kad galėtų lengviau apkaltinti įtariamąjį. Po to atrink, kad geras, kur tiesa, kur melas. Sovietams ir 1918–1920 metų savanoris buvo „buržuazinis nacionalistas“, nes kovojo su Raudonąja armija. Visa tai sovietinio mąstymo reliktai, kuriais ir šiandien kai kam labai patogu pasinaudoti. Ne inkriminuokime be atodairos, o aiškinkimės...

Pakalbėkim apie sukilimo pradžią. Kaip viskas prasidėjo? Visų pirma, kaip sužinota, kada tiksliai pradėti sukilimą?

Buvo gautas žodinis K. Škirpos nurodymas sukilimą pradėti dieną po to, kai Vokietijos karinės pajėgos peržengs sieną. Kaune sukilimas prasidėjo jau birželio 22-osios rytą (provincijoje, kaip kalbėjome, į partizaninės kovos būseną dalis vyrų išėjo jau birželio 14–16 dienomis). LAF'o vadovaujančio centro nariai Žaliakalnyje, senelių namuose, ėmė rinktis jau dešimtą valandą ryto. Patikimas asmuo, budėjęs prie radijo imtuvo, informuodavo juos apie Vokietijos armijų judėjimą. Tą rytą Žaliakalnyje daugelis sukilimo padalinių vadų pirmą kartą pamatė vienas kitą. Taigi šie slaptai susirinkę vyrai ir sukūrė Vyriausąjį LAF'o štabą. Jo vyriausiuoju įgaliotiniu buvo nominuotas Leonas Prapuolenis. LAF'o štabai provincijoje ėmė kurtis jau frontui persiritus. Kaune – kitaip, čia jie kūrėsi veik kiekviename mikrorajone, dar neatėjus vokiečiams.

LAF'o Vyriausiojo štabo vadovybė nusprendė pirmiausia į savo rankas paimti paštą, telefoną ir telegrafą, t.y. atkirsti ryšius. Tai buvo sėkmingai padaryta. Nuo pietų Kauno telefono centralėje pradėta pamažu išjungti partinių ir valstybės pareigūnų butų, įstaigų ir karinių dalinių telefonai. Kaune kilo didžiulė sumaištis, panika, pavakare prasidėjo didysis bėgimas. Kaune dislokavęsis 11-osios armijos štabas jau kitą dieną atsidūrė prie Polocko, atsarginėje vadavietėje. Perėmus ryšius, nutarta skelbti nepriklausomybės atkūrimą. Birželio 23 dieną 9.28 val. įjungiamas iki tol tylėjęs radiofonas ir pasigirsta Leono Prapuolenio balsas, kurį girdėjo visa Lietuva. Iš Kauno radijo laidų Lietuva sužinojo, kad krašte sukilimas, Kauną užėmė sukilėliai, skelbiamas Nepriklausomybės atkūrimas ir Laikinosios vyriausybės sąrašas. Pranešimas kartotas kelis kartus, įvairiomis kalbomis.

Nors LV klausimo šiame interviu nutarėm neliesti, neužkabinti negalime. Nes, kaip jau minėjome, LAF'as ir sudarė LV. Kada ji buvo sudaryta ir kokios buvo sudarymo aplinkybės?

Vyriausybė buvo pradėta formuoti dar 1941 metų balandžio 19 dieną Kaune. Ryšininkas iš Berlyno kovo pabaigoje atnešė į Lietuvą žinią, kad karas prasidės tarp gegužės 1 ir 10 dienos. Ryšininkas taip pat pranešė, kad Berlyno centras mano esant atėjus laiką suformuoti vyriausybę. Jos vadovu sutinka būti K. Škirpa, kuris savo ruožtu prašo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Vyriausybę turėjo formuoti ir skelbti Vilniaus vadovaujantis centras, tačiau jis nesiryžo veikti vienas, ir vyriausybė buvo formuojama Kaune, dalyvaujant Vilniaus atstovui. Vladas Nasevičius, Leonas Prapuolenis ir Adolfas Damušis privačiame bute tarėsi porą dienų – nuo balandžio 19 dienos. Faktinė LV sudarymo data – balandžio 22-oji. Buvo sutarta, kad vyriausybėje būtų įvairių srovių žmonių, sakytume, santarvės vyriausybė. Tačiau joje iš anksto buvo įdiegtas ateityje konfliktas su voldemarininkais. LAF Vilniaus ir Kauno vadovaujančiuose centruose jie buvo persona non grata. Tuo tarpu Berlyno centre voldemarininkų buvo apie pusė. K. Škirpa premjeru paskirtas manant, kad Berlyne jis gana įtakingas. Tai buvo pogrindinė nelegali vyriausybė. Teisiškai ji egzistavo nuo balandžio 22 dienos, bet paskelbta, t.y. į viešumą iškelta tik birželio 23 dieną.

Ar turėjo teisę LAF'as sudaryti vyriausybę?

Laikinąją vyriausybę sudarė lietuvių antisovietinio pogrindžio vadovybė, o ją iškėlė Birželio sukilimas. O kas tuo metu galėjo tą teisę kam nors suteikti ar užprotestuoti? Kas ėmėsi pogrindžio organizavimo, ėmėsi rengti sukilimą, tai tie galėjo iškelti ir LV. Vyriausybė vadinosi laikinąja, panašiai kaip 1918–1920 metais veikė laikinoji vyriausybė iki Steigiamojo Seimo. Tikėtasi, kad sukilimo iškeltą LV, progai pasitaikius, bus galima legalizuoti konstituciškai. Vyriausybė į pirmąjį posėdį susirinko tik birželio 24 dieną. Dar ne visos sudėties. Posėdyje nedalyvavo premjeras K. Škirpa, kurio naciai neišleido iš Berlyno. Teko kooptuoti naujus LV narius vietoje trijų ministrų vilniečių, apie kurių areštą buvo žinoma. V. Nasevičių sovietai suėmė šeštadienio popietę, likus kelioms valandoms iki karo pradžios, tai jis per radiją buvo pristatytas kaip ministras. Prasidėjo itin sudėtingas šešias savaites trukęs LV veiklos laikotarpis, kuriuo šiandien dažnai nepagrįstai spekuliuojama.

Klausimas pabaigai. Ar galime Birželio sukilimą laikyti tautos sukilimu?

Žinoma. Dabar kai kas sako, esą negalima vadinti Tautos sukilimu, nes ne visa tauta jame dalyvavo. Taip mąstant galima prikibti ir prie vienišo telegrafo stulpo. Tačiau juk nė viename sukilime – nei 1794, nei 1830, nei 1863-iųjų į sukilimą nėjo visa tauta, pagaliau 1918–1920 metais ne visi tapo savanoriais. Į sukilimus ėjo žmonės, priklausantys tai tautai, o kiti tam nesipriešino, tyliai ar atvirai palaikė. Kita vertus, 1941 metų Birželio sukilimas buvo tautos sukilimas, nes pagrindinis sukilėlių tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Šis Tautos sukilimo termino kvestionavimas vėlgi yra ne kas kita, kaip pastangos rasti kokį nors „plyšį“ ir bent taip pažeminti sukilimą.

Kalbino ir parengė Zigmas Vaitkus



Susiję

Sigitas Jegelevičius 5502508643117599731
item