Arvydas Juozaitis. Nei Sąjūdžio mums, nei sujudimo

Nereikia mums potvynio 

Nuaidėjus nubangavus Sąjūdžio 25-čiui skirtiems renginiams, senieji ir jaunieji visuomeninio veikimo  „vilkai“ lengviau atsiduso. Nes tapo akivaizdu, kad Sąjūdį reikia gerbti tik kaip praeitį. Ir kad nebepavyks sukurti naujo Sąjūdžio. Tokio potvynio, tokio energijos proveržio, koks pagavo mus 1988 metų vasarą nebebus. Antrą kartą Lietuvėlė tokio stebuklo nei pagimdys, nei jį išaugins. Nes ir amžių išmintis primena: „Antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi...“ Nors tą neužmirštamą vasarą apie tekančius vandenis giedojome visai kitaip: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“. 

Tačiau užtvenkėme savo upę. Ir mus užtvenkė. Laimė, kad neužliejo. Nes antai kas darosi šią vasarą Europoje. Bala žino, kas darosi, nes balelės jūromis virto. Tvanu. Jam pažaboti dabar jau ir Baltijos pabėgėliai kviečiami į pagalbą. Pasirodo, ne veltui lietuviai su kitais likimo Rytų Europos broliais pas vokiečius kėlėsi. Ten jie dabar panaudojami gamtos „sąjūdžiui“ apramdyti. Mes gi, likę Tėvynėje patriotai, galime tik stebėtis ir baisėtis, kaip ten sunku. Ir tik iš TV ekranų, telefono ir visokiausių „skaipo“ pokalbių pamatome, sužinome, kaip pasiuto Elbės ir Dunojaus vandenys. Slovakų, čekų, o ypač vokiečių miestai jau suvis po vandeniu palindę. Net Budapešto parlamento rūmai, ir tie primena okeaninį laivą. Šimtmečius neregėtas upių išsiveržimas. Kaip kokia vulkanų lava, gula purvinas vanduo ant Vakarų civilizacijos.     

Lietuvos upės kolei kas tyli. Galime džiaugtis. Nors kai pagalvoji, kas čia būtų... Jau dabar siaubas surakina. Ypač Vilniuje, einant  Žirmūnų tiltu ir pažvelgus į apačią, kur ant kranto stovi lietuvių tapatybės bastionas – Lietuvių kalbos institutas. Ten paslėpti neįkainojami mūsų kalbos turtai, rankraščių lobynai. Ir jeigu bent pusė Elbės ar Dunojaus vandens Nerimi imtų tekėti... Baisu. Nebus juk taip, kaip per paskutinį, 1956 metų tvaną, kai Katedros (anuomet Gedimino) aikšte valtimis vilniečiai plaukiojo. Nuneš mūsų valtis iki Kauno. O ten per hidroelektrinę – žemyn. Ir nuneš tada visą Lietuvėkę virš Kauno stogų, tiesiai į Vakarus. Kur visi jau svajojame atsidurti tą nepamirštamą 1988 metų vasarą. 

Potvynis – Dievo rykštė

  

Šiomis dienomis Vokietijos konstitucinis teismas Karlsrujėje sprendžia „homoseksualių santuokų teises ir lygiateisiškumą“. Klausimėlis, tiesą sakant, gėdingas. Tačiau vokiečiai, prie begėdystės pripratinti, plačiai jį aptaria ir TV ekranuose demonstruoja. Kartu su stichine nelaime, siaučiančia jų miestus. Tai dvi svarbiausios šių dienų žinios. Matyt ne viena sveika galva pagalvoja, kad šiedu reiškiniai – vienas gamtos, kitas  išsigimimo – ne šiaip sau stojo greta vienas kito. Matyt, čia nebe velnio, o paties Dievo planas. Nes jeigu Vokietija, išsyk po Prancūzijos, įteisins antgamtines vaikų tvirkinimo vienalytėse šeimose „teises“, Vakarų civilizacijos galas jau čia pat. Jis atplaukia Elbe ir Dunojumi. Jokiomis smėlio maišų dambomis gamtos nesustabdysi, jokie konstituciniai teismai nenuspręs, kas gamtiška, o kas – ne. Gamta pati susitvarkys.

Viskas, broliukai ir sesutės, prisižaista. Pirmyn, paskui progresuojančią pragaro link Prancūziją. Ir baikime visus sąjūdžius, nes aišku, kur jie atveda. Prie vienalyčių „šeimų“ begėdystės. Ir potvynio. 

Turkija ir Europa

Šiomis dienomis būdamas Turkijoje nė užsimerkęs negalėtum nematyti, kuo turkai skiriasi nuo europiečių. Ir net užsikimšęs ausis negalėtum negirdėti, kaip dali jų vis dar veržiasi į Europą. Verždamiesi ir eina, ir linkčioja, ir pataikauja europiečiams. Legaliai šitai daro, nes dešimtmečius mina Europos Sąjungos slenkstį. Ir nelegaliai daro, kai nesivaržydami milijonais keliasi gyventi į Europą. Turkų dabar yra visur, net Vilniuje. Jau daugiau nei kiniečių. O po mėnesio, kai lėktuvas reisu Vilnius-Stambulas ims skraidžioti reguliariai ir tiesiai, jų pas mus bus dar daugiau. (Beje, vieša paslaptis: ledus kioske priešais Kudirkos paminklą Vilniuje, t.y. tiesiai priešais vyriausybę, parduoda... turkas.)

Kas vyksta Stambulo, kitados gražuolio Konstantinopolio mieste? Kas darosi aikštėje, pavadintoje Taksimito vardu? Šį vardą dabar žino visi, kas spokso į TV ekraną. Aš gi, trečią rytą pabusdamas  Stambule, ne vien iš TV ekrano žinau, kas čia vyksta. Ryte, tiesą sakant, nieko, tik vėjas vaikosi nedidelėje dykvietėje, nutrauktoje statybvietėje šiukšlių salas, paliktas po nakties. Politinis teatras, t.y. stichija, įsibanguoja po pietų. Kai Stambulo technikos universiteto studentai išsimiega ir nuveikia šį tą mokslo labui. Universiteto pastatai kaip tyčia stovi visai šalia Taksimito aikštės, o studentai – kaip tyčia didžiausi revoliucionieriai. Tie patys, kurie Vakarų Europoje ir net Turkijoje mėgsta streikuoti prieš valdžią. Šį kartą studentai sunerimo, kai dešimt metų Turkiją valdanti Taipo Erdogano (Tayyip Erdoğan) partija ėmė ir susirgo islamizmu. Prie šios valdžios islamo peršama tvarka auga kartu su naujomis mečetėmis. Kurios dygsta ir be lietaus. Tad studentams, labiausiai vakarietiškai visuomenės daliai, reikėjo tik dingsties. Ir jie sukilo.

Stichija kilo gegužės 31 dieną, kai „seklys morka“ susekė, kad Stambulo valdžia nutarė sunaikinti kone paskutinę tylos ir poilsio senamiesčio oazę. Parkų čia visai nelikę. Paaiškėjo, kad valdžia atidavė – visuomenei priklausantį – žemės lopą verslui ir islamui, įsiteikdama. Leido statyti dar vieną mečetę. (Pažvelgęs į Konstantinopolio stogus, jau dabar gali pagalvoti, kad esi kosmodrome: tūkstančiai megapolio „raketų-minaretų“ jau seniai nukreiptos į dangų.) Žodžiu, studentai užėmė aikštę, pasistatė palapines, ėmė šokti ir dainuoti, sustabdė statybas, nutraukė kirsti medžių kirtimą. Kilo riaušės, kai įsikišo policija. Visa kaip įprasta, tik šį kartą yra ir žuvusių (trys). Šiandien Taksimito aikštėje, visai netoli universiteto pastatų iškilo dar vienas – iš statybinių būdelių suręstas „Revoliucijos muziejus“... Tačiau kuo viskas baigsis?

Kai birželio šeštosios vakarą,  Atatiurko oro uoste nusileido lėktuvas ir jo trapu nusileido T. Erdoganas, niekas iš jį sutikusių nekalbėjo, kad jis būtų pabėgęs nuo įvykių. Esą grįžo, pakeliavęs po Šiaurės Afriką. Premjerą-prezidentą pasitiko per 10 000 jo rėmėjų. Islamistai pareiškė, kad jie ir be policijos pagalbos iššluos maištininkus iš sostinės centro. Premjeras nubraukė ašarą ir atsakė, kad jis visuomet jautęsis esąs ne 52 procentų rinkėjų atstovas, o visų 76 mln. turkų vadas.  

Žodžiu, diktatorius, ką ir sako studentai. Tad kuo viskas baigsis?

Nors mes ir ne Turkija...

Tą pačią birželio šeštąją Vokietijoje gyvenantis turkų jaunimas ėmė rinktis į aikštes su transparantais: „Mes – už Taksimito aikštę“. Nors toje pačioje Vokietijoje gyvenantys jų tėvai ir net seneliai mano kitaip – jie už T. Ergodaną. Turkijos visuomenė akivaizdžiai skaidosi, o priežastis – Europa. Kitaip sakant, religija. Tikriau – islamas. Turkijoje nė nebandyk kalbėti apie Europos ligą ir nesąmones – vienalytes šeimas. O ir apie kitas europiečių „laisves“, kurių dėka Europa nebegimdo gyvybę užtikrinančios palikuonių kartos. Masės. (Beje, „gimstatumo minusas“ Lietuvoje – tai mūsų spartaus įsiliejimo į Europos Sąjungos vaisius.)

Žinoma, Turkija neperžengs Europos Sąjungos slenksčio. Kad ir kiek jį trintų. Iš 76 mln. turkų su Europos nesąmonėmis pasirengę susitaikyti tik koks 10 mln. jaunuolių. Universitetų (o ir tai ne visų) studentų. Bet kas tai, kokia jėga? Žinia, kas šiais laikais ištinka studentų sujudimus ir sąjūdžius: jie arba sutraiškomi aikštėse (kaip tai nutiko 1989 metais, Pekine), arba nutildomi. Išstumiami į emigruoją. O kiti, likę namuose, sukuria šeimas ir normaliai, tradiciškai ima auginti naują gyvybę, kultūros tęsinį. 

Turkija apsieis be Europos gėjų ir lesbiečių sąjūdžių.

Kaip, beje, turėtų apsieiti ir Lietuva. Nors mes ir ne Turkija.

2013 06 07  Konstantinopolis-Stambulas