Alvydas Medalinskas. Vienas vargas su tais švietimo ministrais

Dar vieno Lietuvos švietimo ministro žingsnis pripažintas, prieštaraujančiu Konstitucijai. Remiantis Lietuvos Konstitucija ir įstatymais negalima sudaryti nė vienai grupei asmenų išskirtinių sąlygų, nes būtų diskriminuojama kita grupė.

Kodėl Lietuvos švietimo ministras Dainius Pavalkis norėjo diskriminuoti lietuvius Lietuvoje, sudarydamas išskirtines sąlygas laikyti egzaminus kitų tautinių bendrijų atstovams, galėtų atsakyti tik jis pats. Lygiai taip pat, kodėl taip ir nieko ir nepadarė įtikindamas Lenkijos pusę skirti lėšų lietuvių mokykloms Punske, dėl ko šios ir buvo uždarytos. Žinoma, čia atsakomybė kaba ir ant Lietuvos Vyriausybės bei Prezidentės pečių.

Galbūt geriausiai savo partijos deleguoto ministro elgesį, sudarant išskirtines sąlygas kitoms tautinėms mažumoms laikyti egzaminus, pakomentavo vienas iš Darbo partijos lyderių Seimo pirmininkas Vidas Gedvilas. „Jį spaudė lenkai“, teigė Seimo pirmininkas, o, kad spausti būtų lengviau tiek švietimo, tiek kultūros ministro pašonėje buvo pasodinti viceministrais Lenkų rinkimų akcijos politikai, kuriems ir buvo atiduotas švietimo bei tautinės kultūros politikos formavimas. Tada jau tik nuo ministro stuburo priklauso, ar jie paklūsta tokiam politinių partnerių diktatui ar ne.

Švietimo ministras D. Pavalkis jam pasidavė ir dabar pakliuvo į akistatą su galimu Konstitucijos pažeidimu, o tos pačios partijos deleguotas kultūros ministras Šarūnas Birutis dar laikosi, tačiau, tikrai, vargu, ar gali būti paliktas vienas.

Tautinė švietimo ir kultūros politika turėtų būti visos valstybės reikalas. O tai reiškia ne tik švietimo ir kultūros ministro, bet ir Vyriausybės, Seimo, prezidentės rūpestis. Tai turėtų būti neabejotinai ir Lietuvos visuomenės, piliečių rūpestis. Ir čia mes galėtume pasimokyti vieningumo iš kaimyninės Lenkijos ar kitos valstybės, kur šie klausimai yra gerai suprantami, kaip svarbūs valstybei. O Lietuvoje, ar jie svarbūs?

Vargu. Nes, kaip ir kultūros, taip ir švietimo ministrų kėdės nėra labai paklausios partijų dalybose po rinkimų. Todėl neatsitiktinai į jas dažniausiai patenka tie asmenys, kurie nėra penketuke partijos politikų, nusitaikiusių į kėdes Vyriausybėje. Į tokią svarbią kėdę valstybėje gali sėsti žmogus gal ir gero būdo, bet minkštas, kuris nesugeba suformuoti šalies švietimo politikos vizijos ir pasiduodantis kitų įtakai, o gali pakliūti ir žmogus su stuburu.

Kodėl šios dvi Vyriausybės kėdės nėra aukštai vertinamos politikų Lietuvoje? Valstybėje, kur idėjos nusileidžia pinigų interesams paklausios yra tos kėdės Vyriausybėje, kur ministrai gali skirstyti milijonines lėšas.

Praėjusioje kadencijoje Švietimo ministerija tokias galimybes turėjo. Švietimo ir mokslo sferą pasiekė šimtai milijonų ES lėšų mokyklų renovacijai, mokslo slėniams Nežinau, ar tai sutapimas ar ne, tačiau būtent tada į ministro kėdę sėdo įtakingas vienos iš rinkimus laimėjusių partijų politikas liberalas Gintaras Steponavičius.

Skirtingai nuo D. Pavalkio jis švietimo politikos viziją turėjo, bet jos įgyvendinime vėlgi, deja, nulėmė piniginiai interesai, o ne požiūris į mokyklą, ypač į kaimo, kaip į kultūros židinį. Tik į šio ministro kadencijos pabaigą Švietimo ministerijos pareigūnai ėmė pripažinti, kad Lietuvoje uždaryta beveik pusė mokyklų. O po šalį nuvilnijo ne tik mokyklų, bet ir koledžų, universitetų, institutų krepšelizacijos banga. Daug šalies studentų buvo tiesiog atiduoti į bankų rankas. Į Vakarus po tokios politikos patraukė studijuoti būriai gabaus Lietuvos jaunimo, nors ministerija šiuos faktus ir neigė.

Gerai, kad Lietuvoje atsigauna teismai ir vis dažniau stoja į teisingumo pusę. Ministro G. Steponavičiaus žingsniai, įgyvendinant aukštojo mokslo reformą, pripažinti, kaip nesuderinami su Konstitucija. Po kurio laiko nuskambėjo dar vienas verdiktas: ir jo patvirtinta, kaip perkūnas iš giedro dangaus nuleista ant mokinių ir mokytojų pečių stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka, prasilenkia su įstatymais. Kodėl švietimo ministrai ignoruoja Konstituciją? Ir, kodėl Vyriausybė, Prezidentė tyli, kai tai daroma?

Atsakymas yra labai aiškus. Švietimo politika, o ypač tautinė švietimo politika mūsų valstybėje yra podukros vietoje šalies politikoje. Ją įgyvendinti dažnai skiriami asmenys, kurie neturi tam arba žinių, arba nesugeba įsiklausyti į visuomenės balsą. Būtent šią ydą turėjo ministras G. Steponavičius. Jis negirdėjo nei studentų, nei mokinių, nei mokytojų, nei dėstytojų, nes pats viską žinojo kartu su patarėjais.

D. Pavalkis irgi buvo paliktas pats sau įgyvendinti viską taip, kaip suprato ir mokėjo. O visuomenė nuo šių klausimų buvo nušalinta, negalėjo sustabdyti tokių sprendimų.

Šiais metais minimas gražus sąjūdininkės Meilės Lukšienės jubiliejus. Jos idėjos yra pripažintos net tarptautiniu mastu, o kalbų lygyje ir Lietuvoje. Sakau, kalbų lygyje, nes tautinės mokyklos koncepcija toje pačioje Lietuvoje buvo sunaikinta. Ir čia negali neprisiminti kito švietimo ministro Dariaus Kuolio vaidmens. Tada turėjo būti padėti pagrindai šiai vienai gražiausių Sąjūdžio idėjų po Nepriklausomybės, bet viskas įvyko priešingai. Idėja buvo ne tik neįgyvendinta, bet pamažu ir sunaikinta, suniekinta, teigiant, kad yra pasenusi, neaktuali, kai pučia nauji europiniai vėjai.

Nesuvokta, kad Europoje, Europos Sąjungoje gali jaustis tvirtai tik tada, kai turi pats stiprų stuburą, atramą suformuotą savo tautos kultūros ir švietimo politikos pasekmėje. Jokie net geriausiai išversti kitų valstybių, tautų vadovėliai to negali pakeisti.

Ši politika buvo pratęsta ir jam palikus ministro kėdę bei ėmus administruoti Atviros Lietuvos fondo švietimo programą, kurios patvirtinta medžiaga keliavo tiesiai į mokyklas. Žmogus, sunaikinęs vieną svarbiausių Sąjūdžio idėjų: tautinės mokyklos idėją šiandien kalba apie Sąjūdžio idėjų tęstinumą Lietuvoje. O kur atsakomybė, už tai, kas padaryta?

Atsakomybės klausimas yra ne mažiau svarbus švietimo politikoje, nei bet kurioje kitoje politikos sferoje. Bet jo labai trūksta. Būtent todėl Lietuvoje ir toliau kalbame apie patriotizmo stoką valstybėje, apie silpnėjančias žmonių šaknis savo krašte.

Tačiau kalta yra ne tik ekonominė bei socialinė politika. Kaltas ir mūsų neatsakingas požiūris į švietimo, kultūros politiką, kuri, deja, iki šiol taip netapo valstybės šerdimi. Vienas po kito teismų sprendimai įvairių vyriausybių švietimo ministrų žingsnių atžvilgiu parodo, kad ši politika dažnai išeina ir už teisinės valstybės kūrimo ribų.

Šaltinis: www.lrytas.lt