Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (IX)

Skiriamasis iš „griežtojo“ totalitarizmo gniaužtų ištrūkusios visuomenės bruožas yra tai, kad joje galutinai „dereguliuojamas“ ir „suprivatinamas“ grynosios jėgos principas. Anksčiau prievartos monopolį turėjusi ir geležine ranka tą visuomenę valdžiusi valstybė jėgą vartojo planingai ir dozuotai, atsižvelgdama į kintančias sąlygas ir konkrečius jos siekiamus tikslus. Išnykus „griežtam“ totalitariniam režimui būdingam galios ir valdžios monopoliui, galia „dereguliuojama“ tuo požiūriu, kad visos trys pagrindinės jos formos – turtas, socialinė įtaka ir prestižas bei politinė valdžia – suišteklinamos ir prasideda „laisvos“ konkurencinės grumtynės dėl jų. Tokiomis sąlygomis jėga, kitaip negu valstybės prievartos monopolio atveju, yra „dereguliuojama“ ir dekoncentruojama tuo ažvilgiu, kad ji nusileidžia „žemyn“ – į pačios kvazipilietinės visuomenės individų ir grupių privačių santykių sritį ir čia faktiškai tampa ypatingos rūšies privačia prievarta.

Šitaip „suprivatintas“ valstybės turėtas jėgos ir prievartos potencialas išsisklaido ir difuziškai pasiskirsto visuomenėje. Jėga ir prievarta tarsi lokalizuojamos ir daugiausia reiškiasi ne tiek viešojoje erdvėje, kiek privačių ar grupinių konfliktų plotmėje, todėl darosi ne tokios akivaizdžios ir sunkiau pastebimos. Kaip tik todėl gali rastis ir minėta iliuzija, kad individų savivale grindžiama neototalitarinė visuomenės gyvenimo tvarka yra „laisvės“ būklė. Iš tikrųjų ši tvarka grindžiama tuo pačiu, tik modifikuotu, grynosios jėgos principu, nes „išlaisvintos“ visuomenės individų santykių pagrindas ir esminis turinys ir toliau yra ta pati, ir net dar aršesnė, kova dėl ribotų išteklių. Tiesa, ji vyksta kitomis sąlygomis ir pagal kitas taisykles. Apibendrintai galima iš karto pasakyti, kad visose trijose minėtose srityse šias taisykles lemia ir nubrėžia būtent aptartoji komunistinės sistemos mechaninės inversijos logika. Toji sistema menamo „išsilaisvinimo“ veiksmu iš tiesų buvo ne paneigta ir sugriauta, o tik, kaip sakyta, apversta aukštyn kojomis. Todėl tapusių „laisvomis“ pokomunistinių šalių ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos iš principo gali būti ir yra tik iškreipta anksčiau buvusių komunistinių santvarkų projekcija, tai yra, išvirkščias veidrodinis jų atspindys.

Ekonomika – medžiaginių gėrybių gamybos ir paskirstymo sritis. Tokio glausto jos esmės ir paskirties apibūdinimo šiuo atveju visiškai pakanka norint panagrinėti, kaip ji yra „išlaisvinama“ ir transformuojasi perkėlus į šią sritį „pertvarkos“ planuose glūdėjusį jos „dereguliavimo“ principą. Jame iš pat pradžių užkoduota inversijos logika leidžia numanyti, kad „dereguliuojama“ ir „laisvinama“ ekonomika turi visiškai (tiesiog simetriškai) atkartoti totalitarinės valstybės centralizuotai valdomos planinės ekonomikos nueitą raidos kelią, bet – praeiti juo visiškai priešinga kryptimi. Galima pasakyti, kad pamatinis totalitarinės ekonomikos tapsmo – jos formavimosi ir organizavimo – principas buvo nuolatinis siekis ir pastangos vis tobuliau „visuomeninti“ šią sritį – gėrybių gamybos valdymą ir sukurtų gėrybių skiratymą. Tai reiškė, kad kova su privačia nuosavybe ir vadinamojo „privačiasavininkiško“ mąstymo apraiškomis iš esmės buvo nepabaigiamas, faktiškai tik komunizmo sąlygomis įmanomas galutinai išspręsti uždavinys. Toji kova, be abejo, buvo ne kas kita, o vykstančios kovos dėl ribotų išteklių idėjinė maskuotė ir priedanga. O pagrindiniu tų išteklių šaltiniu buvo pasmerkta, demonizuota ir tiesiog metafiziniu blogiu paversta be paliovos „visuomeninama“ ir eksproprijuojama privati nuosavybė.

Šį procesą, kurį galima vadinti nepabaigiama ekonomikos visuomeninimo revoliucija, pakeitęs „pertvarkos“ išjudintas ekonomikos „dereguliavimas“ pagrįstai ir teisėtai gali būti vadinamas išvirkštine – permanentine rinkinimo revoliucija. Ji yra tik kovos dėl išteklių tęsinys, todėl jos metu taip pat neišvengiama, tik kiek kitokia, nuosavybės eksproprijacija. Mat po komunistinio ekonominio eksperimento, beveik sunaikinusio privačią nuosavybę, vienintelis didelis eksproprijuotinų išteklių šaltinis gali būti tik viešasis – valstybinis ir visuomeninis turtas. Todėl natūralu, kad „dereguliuojant“ ir „laisvinant“ totalitarinę centralizuotą planinę ekonomiką prasidėjo ir tebetrunka „privatinimo“ vajus. Iš esmės po jo priedanga vyksta visai kitas – nepabaigiamas visuomeninio turto ir viešųjų gėrybių atvirkščio eksproprijavimo procesas, kurį labiau tiktų vadinti jo esmę taikliau nusakančiu apropriacijos terminu. Rinkos ir ūkio bei ekonomikos rinkinimo revoliucija, kaip ir jos pirmtakė visuomeninimo revoliucija, vykdoma su tokiu pat ideologiniu įkarščiu, tik šiuo atveju smerkiama, demonizuojama ir metafiziniu blogiu laikoma viešoji nuosavybė. Tikrasis pačios revoliucijos tikslas ir turinys yra iš principo likviduoti visą viešąjį ekonomikos sektorių radikaliai suprivatinant visą gamybą ir gėrybių skirstymą.

Būtina pabrėžti, kad rinkos revoliucijos vaizdinys – ne savavališka ir laisvai vartojama metafora. Jis turi tiksliai apibrėžiąmą ekonominį, socialinį ir politinį turinį bei aiškiai įvardijamą istorinį horizontą ir prasmę. Komunistinės revoliucijos vizija numatė visuomenę, kurioje su šaknimis turėjo būti išrautos visos privačios nuosavybės apraiškos. Permanentinės rinkos revoliucija taip pat yra vizionieriškas projektas, numatantis begalinį „dereguliavimo“ ir „privatinimo“ procesą, kurio loginė ir istorinė riba būtų radikaliai individualizuota ir atomizuota pasaulinė pilietinė visuomenė. Kaip komunistinėje visuomenėje turėjo virsti atgyvena ir išnykti privati nuosavybė, taip šiuo metu vykstančios rinkos revoliucijos kuriamos būsimosios pilietinės visuomenės nariams tokiu pat, nebent tik iš istorijos vadovėlių žinomu anachronizmu, turėtų tapti visuomeninės nuosavybės ir viešųjų gėrybių sampratos. Šiuo atžvilgiu abiejų revoliucijų vizijos, atrodančios kaip visiškos priešingybės, kartu yra visiškai simetriškos ir, vaizdžiai kalbant, panašios kaip du vandens lašai.

Todėl neatsitiktinai šią permanentinę rinkos revoliuciją pokomunistinėse šalyse nagrinėjantys ir mėginantys „moksliškai“ pagrįstį jos būtinumą ir neišvengiamumą „laisvosios rinkos“ apologetų darbai turi daug bruožų, išduodančių jų giminystę su visai neseniai klestėjusiais pseudomoksliniais vadinamosios socializmo politinės ekonomijos tyrinėjimnais. Šie bendri bruožai – tai polinkis suprastinti sudėtingiausius filosofinius ir mokslinius klausimus, mąstymo vienmatiškumas ir akivaizdus ideologinis angažuotumas, nesuderinamas su mokslinio sąžiningumo ir objektyvumo reikalavimais. Kaip žinoma, individo ir visuomenės santykio klausimas yra viena seniausių ir kartu kebliausių socialinio pažinimo problemų. Kuo darnesnės pusiausvyros tarp privataus ir bendrojo intereso paieškos visais laikais buvo vienas aktualiausių teorinių ir praktinių šiam pažinimui keliamų uždavinių. Tiesą sakant, nepaliaujamos pastangos kuo optimaliau išspręsti šį uždavinį buvo ir tebėra vienas svarbiausių socialinio žinojimo ir, konkrečiai, ekonomikos mokslo pėtros ir pažangos varomųjų jėgų. Tačiau centralizuotos planinės ekonomikos pranašumą siekusi pagrįsti socializmo politinė ekonomija pademonstravo, kaip vienu ypu – lengvai ir greitai, be varginančios intelektualinės įtampos ir sunkaus tyrinėjamojo triūso – galima „išspręsti“ sudėtingiausias ekonomikos ir visuomenės organizavimo ir valdymo problemas.

Ji atrado stebuklingą šių problemų sprendimo visraktį pasiūlydama nuostabiai paprastą ir universalų vaistą nuo visų ekonomikos ir visuomenės ligų – panaikinti privačią nuosavybę ir suvisuomeninti (suvalstybinti) visas ūkio ir ir ekonominio gyvenimo sritis. Ne kas kita, o būtent šis „paprastumas“ ir leido vakarykščiams valstybinės planinės ekonomikos ideologams ir propagandininkams tiesiog akimirksniu „sukeisti ženklus“ ir be jokio vargo tapti tokiais pat laisvosios rinkos „ekspertais“ ir fanatiškais gynėjais. Jų sąmonėje atlikta mechaniška „ženklų sukeitimo“ operacija iš esmės priminė ūmų proto nušvitimą, leidusį staiga „praregėti“ ir pranešti visiškai priešingą skelbtai anksčiau „gerąją naujieną“, būtent, kad pagaliau staiga atsirado tobulesnis receptas toms pačioms ekonomikos ir visuomenės negandoms gydyti: tereikia panaikinti visuomeninę nuosavybę, suprivatinti visas ūkio ir ekonominės veiklos sritis, ir šias negandas savaime pašalins visagalė nematomoji „laisvos rinkos“ ranka.

Ši inversijos logika nėra ir nebuvo gryna teorija. Ji buvo sutikrovinta. Lietuvoje įvykdyta čekinė privatizacija tapo akivaizdžiausiu jos įsikūnijimu ekonominėje tikrovėje. Šiai temai skirtuose akademiniuose tekstuose ji ir po šiai dienai laikoma lemiamu žingsniu pereinant nuo centralizuotos planinės prie „laisvos rinkos“ ekonomikos. Tačiau taip teigiant keistai nepastebima, kad šuolis į laisvąją rinką buvo atliktas paneigiant patį jos principą. Kaip žinoma, yra du būdai spręsti trūkstamų išteklių paskirstymo klausimą. Vieną galima pavadinti fizinėmis grumtynėmis dėl jų, kai paprasčiausiai laimi stipresnis. Tipiškas tokio trūkstamų medžiaginių gėrybių skirstymo pavyzdys buvo sovietmečiu prie parduotuvių nusidriekiančios milžiniškos pirkėjų eilės. Trokštantiems įsigyti deficitinę prekę piliečiams ypač praversdavo – nes suteikdavo konkurencinį pranašumą – tokios savybės kaip beribė kantrybė, fizinė ištvermė, o ypač pageidautini buvo padedantys tokioje laukiančių eilėje sparčiau prasibrauti prie tikslo platūs pečiai. Kitas trūkstamų išteklių skirstymo būdas – prekyba jomis laisvos rinkos kainomis. Tačiau absoliučiai būtina tokios prekybos, o ir pačios laisvos rinkos gyvavimo sąlyga yra tikri pinigai.

Vykdant čekinę privatizaciją kaip tik jie ir pasirodė esą nereikalingi. Vadinamieji privatizacijos čekiai iš esmės buvo beverčiai popierėliai, teoriškai leidę visiems jų turėtojams lygiateisiškai ir vienodomis sąlygomis dalyvauti privatinant visuomeninį turtą. Bet kadangi jie nebuvo pinigai, iš tikrųjų privatizavimas vyko ir buvo įgyvendintas ne pagal rinkos ekonomikos, bet pagal totalitarinės komandinės ekonomikos principus. Kalbos ir šūkiai apie privatinamų objektų „pardavinėjimą“ buvo gryna ekonominė ir ideologinė fikcija, nes privatizavimas buvo įvykdytas remiantis grynosios jėgos principu. Skirstant privatizuojamus objektus lemiamu veiksniu tapo ne formaliai turimų čekių kiekis, bet tokie pranašumą laiduojantys veiksniai kaip kriminalinių struktūrų parūpintas „stogas“ arba korupciniai ryšiai privatizavimą vykdančiose valdžios įstaigose. Tai reiškia, kad vadinamoji privatizacija iš esmės buvo visuomeninio turto masinio išgrobstymo akcija, įvilkta į ideologinį „laisvosios rinkos“ kūrimo frazeologijos rūbą.

Vargu ar reikia įrodinėti, kad privatizuojamas viešasis turtas buvo vienas labiausiai trokštamų ir, be abejo, ribotų išteklių. Todėl yra nesuvokiama, kaip Lietuvoje galėjo rastis laisvosios rinkos ekonomika, jeigu pradinis jos kūrimo veiksmas – viešjo turto privatinimas – buvo įgyvendintas pasitelkus būtent sovietinei planinei ekonomikai būdingą išteklių skirstymo principą. Taikant griežtus atpažinimo kriterijus neišvengiamai tenka konstatuoti, kad šitokiu būdu sukurta tariamai laisvos rinkos ekonomika iš tiesų yra, o kaip ir viskas „išsilaisvinusioje“ pokomunistinėje šalyje, tik apgailėtina tokios ekonomikos imitacija ir karikatūra. Šitokiais metodais vykdytas privatinimas galėjo sukurti tikrai laisvą rinkos ekonomiką nebent per stebuklą, t. y. tiesiogiai įsikišus aukštesnėms antgamtinėms jėgoms. Atidžiau įsigilinus į čekinės privatizacijos principus, prigimtį ir ekonominius bei socialinius padarinius darosi akivaizdu, kad po „pertvarkos“ Lietuvoje įsitvirtinęs specifinis ūkio ir ekonomikos modelis, turintis mažai ką bendro su tikra laisvos rinkos ekonomika. Tas modelis veikiau apibūdintinas kaip keista, grynai neosovietinė hibridinė kvazivalstybinės ir kvaziprivačios ekonomikų samplaika, kuriai dar reikėtų paieškoti tiksliau jos esmę atskleidžiančio pavadinimo.

Tokio ekonomikos modelio formavimasis ir egzistavimas yra vienas iš svariausių argumentų teigti, kad Lietuvos valstybė egzistuoja jau minėtu niekėjimo režimu. Jos niekėjimas pasireiškia tuo, kad ji ekonomikos srityje nepajėgia atlikti net būtiniausių ekonomikos organizavimo ir valdymo funkcijų. Net neverta kalbėti apie įprastines gerovės valstybės prisiimamas socialinės rūpybos funkcijas. Aiškėja, kad Lietuvos Respublika nepajėgia veikti net kaip vadinamoji minimali valstybė, kuri sugebėtų laiduoti būtiniausias politines ir teisines laisvos rinkos egzistavimo ir funkcionavimo sąlygas. Ši nupolitinta kvazivalstybė ekonomikos srityje veikia tik kaip ūkį administruojanti mašina. Prasibrovusieji prie jos valdymo svertų asmenys ir grupės tampa padėties šeimininkais ir įgyja lemiamą pranašumą prieš konkurentus, nes įgyja galimybę nevaržomai skirstyti išteklius savo nuožiūra ir daro tai atsižvelgdami ne į tautos ir visuomenės bendrąjį gėrį, o tik į savo pačių naudą.

Todėl glaustai apibendrinant Lietuvoje vykdytų rinkos reformų rezultatus esama svaraus pagrindo teigti, kad jų tikroji esmė buvo ta, jog jų metu buvo politiškai ir teisiškai viešojoje erdvėje įtvirtintas sovietmečiu paplitęs ir populiarus vadinamojo „socialistinės nuosavybės grobstytojo“ mąstysenos ir elgesio modelis. Jis buvo paverstas pamatiniu struktūriniu šitaip „dereguliuoto“ ir „surinkinto“ šalies ūkio bei visos ekonomikos organizavimo ir valdymo principu.

Šaltinis: www.bernardinai.lt