Profesorės A.Paulauskienės kalbos pamoka teisingumo ministrui J.Bernatoniui. Ir ne tik jam.

Gegužės 20 dieną per televiziją teisingumo ministras užjautė Lietuvos lenkus kaip diskriminuojamus dėl to, kad jų asmens dokumentuose rašomi vardai ir pavardės lietuviško raidyno rašmenimis. Be to, reiškė nuomonę, kad tai esanti ne politinė, o kalbinė problema. Tai netiesa.

Jeigu lietuviškame raidyne pakanka ženklų lenkų vardų ir pavardžių garsams užrašyti, niekas nieko negali įžeisti, nes fiksuoja originalią vardo ir pavardės formą. Pavyzdžiui: Jaroslav Novodvorskij, Beata Romanovska, Jan Rickievič, Janina Kovalik ir t.t. Ne raidė turėtų įžeisti, o neteisingai ištartas garsas.

Lietuvių raidynui užtenka ženklų užrašyti visų kitataučių vardams ir pavardėms, nes turime fonetinę rašybą: skaitome taip, kaip rašome. Be to, Lietuvos piliečių yra ne vien tik lenkų. Tai kodėl lenkams reikia daryti išimtį ir dar pūsti į akis žmonėms miglą, kad čia ne politinė, o lingvistinė problema?

Jeigu anglų kalbos raidyne nėra ženklų č, ė, š, ž, ū, tai ir labai gerbdami lietuvio tautinę tapatybę, anglai nevartos šių svetimų savo raidynui rašmenų. Turbūt ministrui girdėta, kas nutiko lietuvių rašytojui Eduardui Čiužui, atsidūrusiam Belgijoje. Neturėta prancūzų kalbos raidyne ženklų č ir ž, tai nuo šių lietuviškų raidžių nuimtos varnelės, o lietuviškame dokumente ranka įrašytas ženklas u perskaitytas kaip n. Taip iš Čiužo pasidarė Cinzas, bet dėl to jis nesijaudino, tą savo naują dirbtinę pavardę pasiliko kaip rašytojo slapyvardį ir ne vieną romaną juo pasirašė. Latviai neturi raidžių ė, y, ū, tai lietuvišką pavardę Platūkytė užrašo be jų: Platukīte. Niekas nepapildo savo raidynų nereikalingais kalbai rašmenimis tik dėl kitataučių asmenvardžių, todėl ir mes jokiuose Europos teismuose nepralaimėtume dėl Lietuvos lenkų asmens vardų rašymo taip, kaip reikalauja lietuvių kalbos rašybos normos ir įstatymai.

Svetimųjų vardų vartojimas lietuvių kalboje neįmanomas be linksniavimo: kabiname ir kabinsime linksnių galūnes ten, kur įmanoma. Yra išimčių, ir jos aiškiai apibrėžtos: moterų pavardės nelinksniuojamos, jei baigiasi priebalsiu, o jeigu baigiasi kirčiuotu balsiu, nelinksniuojami abiejų lyčių asmenvardžiai. Šiuo atveju turime rašyti kaip tariame, o linksniavimą rodo derinamieji žodžiai. Vincas Urbutis savo knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ gale pateikia užduotį ištarti įvairiomis kalbomis užrašytus asmenvardžius. Kažin ar kam yra pavykę tą užduotį atlikti be klaidų. Platesnio akiračio kalbininkai turėtų prisiminti ir didžiojo latvių kalbininko Janio Endzelyno pamokymą, kad svetimų vardų taisyklingas tarimas yra svarbesnis už originalų parašymą.

Prisiminkime sovietinius laikus, tautų kalėjimą. Pasirodo, kalėjime galima būti laisvesniam, išdidesniam negu laisvėje. Tada kovojome už savo kalbos grynumą, normų stabilumą, nepaisydami nei persekiojimų, nei kaltinimų nacionalizmu. „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ mokslo kolektyvas dirbo kvalifikuotai ir labai sėkmingai svetimus vardus pavertė lietuvių kalbos savastimi. Bet jų pastangos laisvoje Lietuvoje vienu užsimojimu paverstos niekais. Ir jokie įrodinėjimai, jokie lingvistiniai argumentai nepadėjo. Kalbotyra buvo suplakta su politika, o tie, kurie norėjo pasipriešinti tokiam savo kalbos išniekinimui, apkaltinti sovietinės santvarkos pasiilgimu. Sunku paaiškinti sąmoningai nenorintiems suprasti, kad asmens vardo savastis gali būti tik gimtosios, o ne svetimos kalbos savastimi, prie svetimosios kalbos reikia tą vardą pritaikyti pagal jai būdingus ir rašybos, ir morfologijos dėsnius.

Lietuviams, latviams, rusams tai padaryti nesunku, nes rašoma taip, kaip tariama. Antanas Smetona, nežinodamas nei ką mes žiūrime, nei ką skaitome, „Vakarų eksprese“ „siūlo ne tik televizorių žiūrėti, bet kartkartėmis paskaityti rimtesnę literatūrą“ (2013 05 09, p.6). Patarčiau ir jam pažiūrėti. Gautų nemažai informacijos: sužinotų, kad net patys kalbininkai rekomenduoja sandorius su nemokančiais taisyklingai kalbėti sudarinėti taip pat netaisyklinga kalba, girdėtų, kaip kalba ministrai, įvairių sričių specialistai, girdėtų, kokia kalba sklinda iš šou laidų, kad lietuviško raidyno nepakanka ne tik lenkų tautiniams poreikiams, bet ir visokioms reklamoms, stambiesiems ir smulkiesiems verslininkams... Ir tada gal pagaliau suprastų, kad, užuot džiaugusis, jog neprižiūrimai lietuvių kalbai nieko negali atsitikti ir svaidžiusis neapgalvotais kaltinimais vyresniems kolegoms, reikia kelti savo lingvistinę kvalifikaciją.

Kvalifikuoti kalbininkai Lietuvos lenkų troškimo turėti Vilniaus krašte užrašytus vietovardžius lenkiškai ir asmens dokumentus, surašytus vartojant ne lietuvių, o lenkų kalbos raidyną, negali pagrįsti jokiomis lietuvių kalbos taisyklėmis. Belieka politikams dėl gerų santykių su kaimynais padovanoti Vilniaus kraštą Lenkijai, tada ir dokumentai, ir vietovardžiai būtų rašomi lenkiškai. Stebėtina tik, kodėl patys Lietuvos ir Lenkijos lenkai nesupranta, kad jų siekimas turėti lenkiškomis raidėmis įrašytus asmenvardžius Lietuvos piliečių dokumentuose yra ne kalbinė, o politinė akcija.

Šaltinis: www.respublika.lt