Alvydas Medalinskas. Neįgyvendinta Sąjūdžio vizija

Ar­tė­jant Są­jū­džio 25-ajam gim­ta­die­niui bir­že­lio 3 die­ną vis daž­niau skam­ba "Są­jū­džio vi­zi­jos" samp­ra­ta. Ne vie­nas žmo­gus, tarp jų ir "Lie­tu­vos ži­nių" skai­ty­to­jai, pra­šo pa­aiš­kin­ti, kas tai yra. Ko­kie bu­vo svar­biau­si Są­jū­džio sie­kiai, ką pa­vy­ko įgy­ven­din­ti, o ko gal­būt ir ne. Apie da­lį šios vi­zi­jos ele­men­tų ga­li­me kal­bė­ti ne tik kaip apie is­to­ri­nius pri­si­mi­ni­mus, mū­sų ne­se­nos is­to­ri­jos pa­mo­kas, bet ir ak­tua­lius dar­bus bei už­da­vi­nius šių die­nų Lie­tu­vai.

Svar­biau­sia Są­jū­džio vi­zi­ja, tiks­las bu­vo Lie­tu­va. Ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­vos vals­ty­bė. Nors šis tiks­las kaip ga­lu­ti­nis ofi­cia­liai Są­jū­džio bu­vo su­for­mu­luo­tas ne iš kar­to. Apie ki­tus Są­jū­džio vi­zi­jos ele­men­tus ga­li­me pers­kai­ty­ti Są­jū­džio prog­ra­mi­nė­se nuo­sta­to­se ir 1988-ųjų spa­lio 22-23 die­no­mis vy­ku­sio Są­jū­džio stei­gia­mo­jo su­va­žia­vi­mo pri­im­to­je prog­ra­mo­je. Jų bu­vo daug ir jie ver­ti ne tik is­to­ri­kų dė­me­sio.

Man at­ro­dy­tų la­bai svar­bus šios vi­zi­jos ele­men­tas - vi­suo­me­ni­nė val­džios kon­tro­lė ir val­džios pri­vi­le­gi­jų bei sa­va­nau­diš­kų jos in­te­re­sų ri­bo­ji­mas. To­kio val­džios kon­tro­lės me­cha­niz­mo kaip Są­jū­džio lai­kais vė­liau Lie­tu­vo­je ne­bu­vo ir iki šių die­nų nė­ra. Kaip ži­no­ma, ne­kon­tro­liuo­ja­ma val­džia iš­si­gims­ta. Val­džia žmo­nes smar­kiai ga­di­na, o ab­so­liu­ti val­džia su­ga­di­na vi­siš­kai. Ma­nau, kad vi­suo­me­nės ne­kon­tro­liuo­ja­ma val­džia ir be­bal­sė vi­suo­me­nė šian­dien yra vie­na di­džiau­sių mū­sų vals­ty­bės prob­le­mų.

Są­jū­džio me­tais vei­kė dau­gy­bė val­džios kon­tro­lės ir są­vei­kos su ja me­cha­niz­mų. Tuo­me­ti­nė so­vie­ti­nė val­džia svar­biau­sių sa­vo spren­di­mų ne­priim­da­vo ne­pa­si­ta­ru­si su Są­jū­džio va­do­vy­be, ir tai da­ry­ta vi­sais ga­li­mais ly­giais. Pa­vyz­džiui, svar­biau­siais klau­si­mais vy­ko Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos Cen­tro ko­mi­te­to ir Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės pa­si­ta­ri­mai. Da­bar vi­suo­me­ni­nin­kams iki kai ku­rių aukš­tų val­džios as­me­nų pri­si­bels­ti, iš­reikš­ti sa­vo rū­pes­tį dėl to, kas vyks­ta vals­ty­bė­je, pa­teik­ti sa­vo siū­ly­mus, o kai rei­kia, im­tis bend­rų veiks­mų su val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis su­nkiau nei ta­da, kai Lie­tu­vą val­dė ko­mu­nis­tai. Ir ne tik da­bar­ti­nė val­džia ši­taip el­gia­si su vi­suo­me­ne. Val­džia aps­kri­tai ne­da­ro nie­ko, kad su­teik­tų me­cha­niz­mus vi­suo­me­nei ją kon­tro­liuo­ti. O vi­suo­me­nė, pi­lie­čiai yra ne­pa­jė­gūs to iš val­džios iš­rei­ka­lau­ti. Ten­ka tik ap­gai­les­tau­ti, kad tie są­jū­di­nin­kai, ku­rie 1990-ai­siais nė­jo į val­džią, nors tai bu­vo ir Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės, Są­jū­džio sei­mo na­riai, su­si­dū­rė su di­de­lė­mis kliū­ti­mis. No­rė­ta, kad bu­vu­sie­ji bend­ra­min­čiai bū­tų tik ne­kri­tiš­ki nau­jos val­džios, o vė­liau vie­nos par­ti­jos va­lios vyk­dy­to­jai. Tai ne­ati­ti­ko Są­jū­džio, kaip val­džios kon­tro­lės, vi­zi­jos.

Kol ša­ly­je bu­vo so­vie­ti­nės ag­re­si­jos pa­vo­jus, iki 1991-ųjų Krem­liaus pu­čo, gal tai bu­vo ir pa­tei­si­na­ma. Ta­čiau vė­liau toks nu­ėju­sių­jų į val­džią po­žiū­ris su­nai­ki­no ga­li­my­bę su­kur­ti val­džios vi­suo­me­ni­nės kon­tro­lės me­cha­niz­mą, nors Są­jū­džio struk­tū­ra Lie­tu­vo­je tai bū­tų lei­du­si pa­da­ry­ti. Su­kū­ru­si že­mės skly­pų pri­vi­le­gi­jo­mis ir ren­to­mis par­em­tą Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų kul­tą, o ki­tus Są­jū­džio pirm­ta­kus už­mir­šu­si, pa­ti vals­ty­bė nu­brė­žė pla­čią ta­kos­ky­rą tarp vie­nų ir ki­tų są­jū­di­nin­kų. Ir iki pat mir­ties.

Da­bar, no­rint nors pa­lai­do­ti ko­kį nors ži­no­mą są­jū­di­nin­ką ar­ba di­si­den­tą At­gi­mi­mo me­mo­ria­lu vis la­biau tam­pan­čio­se An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se Vil­niu­je ar ko­kį daug nu­si­pel­niu­sį vals­ty­bei są­jū­di­nin­ką ki­ta­me Lie­tu­vos mies­te ir ra­jo­ne, pa­si­girs­ta val­di­nin­ko klau­si­mas: o kas jie to­kie, kad tu­rė­tu­me rū­pin­tis jų am­ži­nuo­ju poil­siu?

Ta­čiau blo­giau­sia, kad ši ta­kos­ky­ra tarp sig­na­ta­rų ir ki­tų są­jū­di­nin­kų, nu­si­pel­niu­sių Lie­tu­vai žmo­nių, di­si­den­tų pa­vei­kė ir gy­vų­jų pa­sau­lį. Ji taip pat kir­to di­de­lį smū­gį ir vi­suo­me­ni­niam gy­ve­ni­mui. Ne kiek­vie­nas sig­na­ta­ras su­vo­kia, kad gau­da­mas ren­tą iš vals­ty­bės, kol dar svei­ka­ta lei­džia, ga­lė­tų skir­ti jė­gas vals­ty­bei kaip vi­suo­me­ni­nin­kas. Jis ga­lė­tų bū­ti la­bai silp­no mū­sų vals­ty­bė­je vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo at­ra­ma.

Tai su­vo­kian­čių są­jū­di­nin­kų, ki­tų vi­suo­me­ni­nin­kų at­si­da­vi­mas vals­ty­bės, vi­suo­me­nės rei­ka­lams ne­re­tai pri­me­na mo­hi­ka­nų veik­lą. Ta­čiau šis dar­bas bū­tų ne bep­ras­mis, jei­gu Lie­tu­vo­je bū­tų su­da­ry­tos to­kios vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo są­ly­gos, kad vi­suo­me­ni­nė val­džios kon­tro­lė tap­tų ne tik Są­jū­džio vi­zi­ja, bet ir šių die­nų ti­kro­ve.

Šių die­nų Lie­tu­vos vi­suo­me­nė yra daug la­biau at­omi­zuo­ta ir su­sis­kal­džiu­si pa­gal in­te­re­sus, to­dėl var­gu ar ga­li­mas toks pla­tus vie­nin­gas nau­jas Są­jū­dis, kaip bu­vo ta­da. Juo la­biau kad da­bar jau ne­re­tai siū­lo­ma jung­tis ir la­bai prieš­ta­rin­gu pa­grin­du. Pa­vyz­džiui, prieš im­pe­ria­lis­ti­nius Va­ka­rus. Ne­keis­ta, kad tai ne­priim­ti­na tiems žmo­nėms, ku­riems va­ka­rie­tiš­kos, eu­ro­pi­nės gy­ve­ni­mo ver­ty­bės yra svar­bios. Tra­di­ci­nės ver­ty­bės. As­me­nims, iš­pa­žįs­tan­tiems tau­tiš­ku­mo ver­ty­bes, bus ne pa­ke­liui su tais, ku­rie yra už kos­mo­po­li­tiz­mą ar­ba, prieš­in­gai, įvai­rių tau­tų skel­bia­mą ag­re­sy­vų­jį na­cio­na­liz­mą. Šį skir­tin­gų in­te­re­sų są­ra­šą ga­li­ma tęs­ti ir tęs­ti.

To­dėl pra­smin­giau­siu val­džios kon­tro­lės me­cha­niz­mu tu­rė­tų tap­ti at­ski­rų vi­suo­me­ni­nių gru­pių ir net at­ski­rų as­me­nų, ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čių vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, su­si­ta­ri­mai kiek­vie­nu klau­si­mu, ku­ris ke­lia rū­pes­tį vie­niems ar ki­tiems. Prieš tai svar­bu su­vok­ti, jog vi­suo­me­nės da­ly­va­vi­mui vals­ty­bės gy­ve­ni­me rei­kia pa­dė­ti tei­si­nius pa­grin­dus. Tu­rė­tu­me įver­tin­ti ir vi­są at­kur­tos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo pa­tir­tį, įskai­tant ne­sėk­mes, pa­tir­tas ku­riant pi­lie­ti­nę, tau­tiš­kai su­sip­ra­tu­sią vi­suo­me­nę, pa­jė­gią pa­ža­bo­ti val­džios sa­vi­va­lę.

Šaltinis: www.lzinios.lt